Tris savaites Skirsnemunės vaikų dienos centre svečiavosi vokietaitė Marlena iš Magdeburgo. Bet tai nebuvo tik svetingumo vizitas – septyniolikmetė moksleivė čia atliko socialinę praktiką.
Per tris savaites, praleistas Skirsnemunėje, Marlena tapo geriausia Vaikų dienos centro lankytojų drauge. Vokietaitė moko vaikus kūrybinių darbelių, kartu su jais piešia, lipdo, kepa pyragus.
Ir susišneka kuo puikiausiai! „Vaikai su Marlena kalba angliškai. Kurie moka geriau, būna vertėjais. Galvojom, kad bus sudėtingiau, juk jie tik pradinukai. Bet vaikai nestresuoja“, – sakė Jurbarko evangelikų liuteronų diakonijos „Jurbarko sandora“ narė Evelina Tamošaitytė. „Jurbarko sandora“ yra Skirsnemunės Vaikų dienos centro steigėja.
Marlena Fiedler mokosi Magdeburgo Valdorfo mokykloje. „Valdorfo mokyklų visi vienuoliktokai turi atlikti socialinę praktiką. Daugiausia mano draugų dirba vaikų darželiuose Magdeburge ir aplink. Viena draugė išvažiavo į Škotiją, vienas berniukas – į Švediją. O aš – į Lietuvą“, – pasakoja septyniolikmetė.
Kodėl į Lietuvą? „2015-aisiais aš buvau konfirmuota…“, – iš toliau pradeda Marlena. Bet konfirmacija, kuriai ruošėsi dvejus metus, svarbi šioje istorijoje. Ją ruošęs pastorius pasakojo ir apie Lietuvą. „Be viso kito, minėjo, kad daug šeimų važiuoja dirbti į užsienį, o vaikai kartais lieka vieni… Norisi jiems padėti… Tą vasarą su tėvais atvažiavau į Lietuvą ir į Jurbarką“, – pasakojo vokietaitė.
Apie „Jurbarko sandoros“ socialinę veiklą Marlena irgi išgirdo iš savo parapijos kunigo. Važiuodama pirmą kartą į Lietuvą mergina vežė ir pirmąją savo humanitarinę paramą – tvarkingai supakavo savo išaugtus rūbelius, taip pat paruošė dovanėlių Jurbarko parapijos konfirmantams.
O kai reikėjo pasirinkti praktikos vietą, Marlena nedvejodama apsisprendė vykti į Skirsnemunę. Ir tėveliai septyniolikmetę išleido be baimės, nes žinojo tą vietą.
Pasirinkusiems praktiką užsienyje mokiniams jokios išlaidos nekompensuojamos. Marlenos šeima nupirko jai autobuso bilietą, o Skirsnemunėje ja pasirūpino evangelikų liuteronų diakonija „Jurbarko sandora“ – apgyvendino, maitino, organizavo turiningą laisvalaikį.
Dienos su vaikais prabėgdavo beregint, o vakarais Marlena internetu bendraudavo su šeima (ji turi vyresnį brolį ir sesę) ir draugais, skaitydavo knygas. Perskaitė ir kunigo Mindaugo Kairio rekomenduotą vokiečių žurnalistės Ullos Lachauer „Rojaus kelią“, paskui apsilankė pas knygos personažės – Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigolaitytės anūką Mindaugą, kuris su šeima gyvena ir ūkininkauja Bitėnuose, močiutės namuose. Tokia buvo vokietaitės pažintis su Mažosios Lietuvos istorija ir žmonių istorijomis.
Praktikantė taip pat pabuvojo Šilutėje, Kintuose, Ventės rage. Važiavo į Kauną, gėrėjosi Panemunės pilimi, pamatė Kryžių kalną. Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje ją sužavėjo jurbarkietės dailininkės Rasos Grybaitės vitražai.
Kelionėse merginą lydėjo diakonijos nariai Rita ir Rolandas Begenat. Kunigas Mindaugas Kairys vežėsi į Garliavos reabilitacijos priklausomybių žmonėms centrą ir supažindino su kitais liuteronų diakonijos vykdomais socialiniais projektais.
Net lietuviškų cepelinų Marlenai teko paragauti. „Labai riebu!“ – šypsodamasi sakė vokietaitė.
Likus tik kelioms dienelėms iki praktikos pabaigos, mergina sakė, kad galėtų dar čia ir pabūti. „Nors mano mieste Magdeburge 200 tūkstančių gyventojų, o Skirsnemunė tokia mažytė, man dar čia neprailgo“, – sakė Marlena. Ji patikino, kad ir namų dar labai nepasilgo. Pernai namie ji nebuvo ilgiau – 5 mėnesius gyveno ir mokėsi Suomijoje pagal mokyklų mainų programą.
O namie Marlenos laukia futbolo treniruotės – ji žaidžia moterų klube, taip pat kelionės traukiniais po Vokietiją – su draugais, o su tėveliais – toliau, net iki Lietuvos.
Marlenos tėtis ir mama – mokytojai. O Marlena baigusi 13-ą klasę – tiek yra Vokietijos vidurinėse – žada rinktis architektūros ir restauracijos studijas. Nors labai smagu buvo atlikti praktiką Skirsnemunės dienos centre, ir vaikai ją pamilo, tapti mokytoja mergina neplanuoja.
Danutė Karopčikienė