Nors savanoriavimo tradicijų Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų Europos šalyse, nėra, savanoriškas darbas ir tarp mūsiškio jaunimo darosi vis populiaresnis. Įsijungiantieji į veiklą, už kurią materialinis atlygis nemokamas, greitai suvokia kitokią šio darbo prasmę ir naudą. Tuo įsitikino ir jurbarkietis Marius Skardžius, prieš trejetą metų nusprendęs tapti savanoriu ir savo pagalbą pasiūlęs samariečių bendrijai.
Visi žmonės yra daugiau ar mažiau savanoriai, nes kiekvienas esame kam nors ką nors padėję be jokio atlygio. Na, jei paprašytas parnešei kaimynei iš parduotuvės pieno, tai dar ne savanoriavimas, tačiau kai žmonės reguliariai skiria dalį savo laiko visuomenei ar atskiriems jos nariams naudingai veiklai – tai jau savanorystė. „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad tokioje veikloje nuolatos dalyvauja 3 iš 10 europiečių.
Įdomu, kiek jurbarkiečių užsiima savanorišku darbu. Vienas tokių yra Marius Skardžius – Lietuvos samariečių Jurbarko krašto bendrijos jaunimo koordinatorius. Marius prisimena, kad kai jis maždaug prieš trejetą metų prisistatė samariečių bendrijos pirmininkui Antanui Kazakevičiui, šis buvo nustebęs. „Buvau pirmas jaunas žmogus, norintis tapti samariečiu“, – nuostabos priežastį komentuoja Marius.
Samariečiai – viena nevyriausybinių organizacijų, į savo veiklą įtraukiančių savanorius, Lietuvoje tokių organizacijų yra apie tūkstantį.
Tapęs samariečiu Marius ėmėsi burti jaunimą, dabar savanoriškoje veikloje jis jau nebe vienišas. Tas jaunimas – daugiausia studentai, jau išvažiavę iš Jurbarko ir ne bet kada galintys sugrįžti. Užsiimti savanoriška veikla Jurbarke labiau linkę vyresni jaunuoliai – studentai, rečiau mokiniai, nors, Mariaus manymu, savanoriavimas būtų puiki popamokinė veikla, ugdanti asmenybę.
„Aš irgi savanoriauju tik tada, kai galiu, kai turiu laiko, derindamas savo darbą prie savanoriškos veiklos planų“, – sako Marius. Savanoriavimas yra jo atsakingas pasirinkimas, tačiau ne tarp noriu-nenoriu, o tarp galiu-reikia. Yra tokių renginių, kur privalai dalyvauti. Vienas tokių – „Maisto bankas“, kurio akcijose jau ne pirmus metus Marius dirba savanoriu.
Beje, nuo „Maisto banko“ viskas ir prasidėjo. Tiksliau, kaip sako Marius, nuo ėjimo į parduotuvę vieną apniukusią dieną. „Nuotaika buvo niūri, kaip ir diena, – prisimena vaikinas, – prie parduotuvės vaikai dalijo „Maisto banko“ skrajutes. Pagalvojau – ar galėčiau pasijusti geriau, padėjęs kitiems, nupirkęs maisto? Pripirkau krepšelį produktų ir atidaviau samarietėms. Tikrai – diena pašviesėjo.“
Nuo tada Mariaus mintyse kirbėjo – ar galėtų padaryti dar ką nors, naudingo ne sau, bet kitiems. Kai jau tapo samariečių savanoriu, Marius suvokė, kad padėdamas kitiems turi puikią galimybę realizuoti save, augti, tobulėti, įgyti patirties, kuri gyvenime praverčia ir ateityje pravers – tai ir yra geriausias atlygis už savanoriavimą.
Samariečių vaikų dienos centre Marius organizuodavo vaikams žaidimus, rengė šventes, buvo vyresnysis vaikų draugas. „Mūsų bendravimas buvo visiškai neformalus – žaisdavom, darydavom šventėms dekoracijas, šventėm Užgavėnes, buvau Kalėdų seneliu. Man patiko, manau, kad ir vaikams“, – pasakoja Marius, ir dabar retkarčiais nueinantis pasišnekėti su dienos centro vaikais.
Pernai samariečių jaunimas Jurbarke surengė Atvelykio šventę šeimoms ir vaikams. Jiems buvo surengta įvairių žaidimų ir atrakcijų. Taip pat buvo renkamos aukos paremti vargingai gyvenančiuosius. Marius šį renginį vertina kaip pavykusį. Organizavo jį kartu su jurbarkiečiu Mantu Bakaičiu ir iš Vokietijos atvykusiu Rico, kuris pusmetį dirbo savanoriu samariečių vaikų dienos centre. Šventėje savanoriavo ir Jurbarko gimnazistai, mokytojos Astos Akutaitienės auklėtiniai – jie talkina ir kituose samariečių renginiuose.
Populiariausia savanoriauti įvairiuose renginiuose, taip pat – rengiami seminarai ir mokymai apie savanoriavimą, pavyzdžiui, Marius apie tai yra pasakojęs Tauragės krašto skautams. Bet ir fizinis darbas savanoriams nesvetimas. Padėti iškrauti samariečiams atvežtą labdaros siuntą, kartu su LIONS klubo jaunimu remontuoti mokyklą Marius irgi suranda laiko.
Labai prasminga būtų jaunų savanorių fizinė pagalba seniems ar neįgaliems žmonėms, ir Marius su savo bičiuliais bandė tokią pagalbą vienam kitam pasiūlyti, bet norinčių pagalbą priimti nerado. „Gal per mažai tam skyrėme laiko, – prisipažįsta vaikinas, – bet susidarė įspūdis, kad seni žmonės į tokius besisiūlančius padėti žiūri nepatikliai. Jie įpratę, kad pagalbą teikia kokios nors institucijos, pavyzdžiui, socialinių paslaugų centras, o apie savanorius gal nieko nėra girdėję. Savanorystę pas mus dar labai reikia viešinti.“
Marius neabejoja, kad savanoriavimas ir Lietuvoje, ir netgi Jurbarke turi dideles perspektyvas, o kūrybingiems savanoriams visada atsiras veiklos. Norinčiuosius tapti samariečių savanoriais arba daugiau sužinoti apie šios bendrijos jaunimo veiklą Marius kviečia rašyti adresu ir apsilankyti tinklalapyje jurbarkosamarieciai.lt.
