„Krante“ aidėjo skautų skanduotės (1)

Šiandien „Krante” jau tylu – vakar baigėsi savaitę trukusi Tauragės krašto skautų stovykla Pašvenčio girininkijoje. Įdomi programa, leidžianti kiekvienam atskleisti savo gerąsias savybes ir talentus, bendrauti, pažinti, išbandyti, kasmet sutraukia į stovyklą gamtoje šimtus vaikų.

Jau kelinti metai miške ant karjero kranto įsikuria skautų palapinių miestas ir gyvenimas čia verda intensyviau nei tikrame mieste: ryte svetingai atkeliami vartai, o vakare uždaromi, ant stiebų plevėsuoja vėliavos, o įdienojus pakvimpa ant laužų verdami pietūs. Lėkštės išrikiuotos išmoningai sumeistrautose indaujose, uniformos kabo drabužinėse. Skautų palapinių mieste veikia paštas ir netgi bažnyčia. Ir nė vienas šio miesto gyventojas nenuobodžiauja – visi turi įdomios veiklos.

Šių metų Tauragės krašto skautų stovyklos programa vadinosi „Pažink save – pažinęs neišsigąsk”. „Idėją pasiūlė vaikai. Jie sakė, kad visada stovyklose daug veiklos, maža laiko susipažinti, tad šių metų programa orientuota į pažinimą – savęs ir kitų. Programą parengė vadovės ir patyrusių skautų taryba”, – pasakojo stovyklos vadovė Aušra Žižienė.

Kiekviena diena skautų stovykloje turi pavadinimą. Dieną, kuri vadinosi „Kelionė į save”, visa stovykla išsiruošė į žygį pėsčiomis prie ežero. Vakaro laužo tema tądien buvo „Ką radau”, nes kelionėje visuomet ką nors randi – savyje, kituose, aplinkoje.

Sudėtingi išbandymai laukė dieną, kurios pavadinimas „Įveik”. Įveikti reikėjo kliūčių ruožą, kurį skautai ruošia taip: sukasa žemę ir pripila labai daug vandens. Na, ir kaip? Pasirodo, bėgti, šliaužti, lįsti, kopti šiame kliūčių ruože labai linksma, o jį įveikus nusifotografuojama atminimui ir – tiesiai į gaivinantį karjero vandenėlį!

Programą „Kitoks”, leidžiančią pabūti kito, kitokio žmogaus kailyje, pakoregavo liūtis. Tačiau ir per lietų yra ką veikti: palapinėje galima žaisti stalo žaidimus, dainuoti arba prisisiūti prie marškinių, jei dar nespėjai, stovyklos emblemą.

„Emblemoje – dvi rankos: viena sugniaužta į kumštį – tokie jie atvažiavo į stovyklą, užsisklendę savyje, savo draugovės veikloje, – aiškina stovyklos vadovė A. Žižienė. – Kitos rankos ištiestame delne – skautiška lelija. Tikimės, kad tokie išvažiuos – atviri, patyrę džiaugsmą skautaudami.”

Įpusėjus stovyklai klausiau skautų, ką atrado savyje ar kituose, kas nustebino, nudžiugino, o gal išgąsdino. Ernestas: „Nustebino, kad galiu būti blogas kitiems. Žinau, kad toks nesu, tik kitiems taip atrodo.” Erika: „Tauragės krašto skautai labai ištvermingi.” Erika – klaipėdietė, jai irgi ištvermės netrūksta, šią vasarą nukeliavo pėsčiomis 100 kilometrų aplinkui Telšius lankydama piliakalnius. „Klaipėdos krašto skautai – keliaujantys po kitas stovyklas. Be klaipėdiškių, mūsų stovykloje dar yra svečių iš Panevėžio ir Šiaulių”, – paaiškino stovyklos vadovė.

Žilvinas, kuriam „Krantas” – jau ketvirtoji šią vasarą skautiška stovykla, be to, jis savanoriavo šeimų stovykloje, sakė: „Ypatinga šios stovyklos programa, kasdien vis kitokia veikla, leidžianti pažinti save ir artimą. Atradau norą padėti.”

Silvija, kuri, kaip kiekvienoje stovykloje jai nutinka, užkimo – prarado balsą, sakė: „Ne tiek atradau, kiek sužinojau, ką apie mane galvoja kiti žmonės. Save pažįstame per tai, ką apie mus mano kiti.” Stovyklos vadovė Aušra ne tik apie Silviją sakė: „Ji vadovauja patyrusių skautų tarybai – tai labai aktyvūs ir veiklūs vaikai, jie veda turistinius žygius, skautų mokymus, rengia stovyklų programas. Labai savarankiški, ir mes, vadovai, jais pasitikime.”

Aštuntą vakaro stovyklautojai atžygiuoja į rikiuotę. Visi pasipuošę skautų uniformomis – tokios taisyklės. Trumpomis linksmomis skanduotėmis kiekviena grupelė raportuoja stovyklos komendantui Dovydui apie dienos potyrius. Giedant Tautišką giesmę nuleidžiamos stovyklos ir Lietuvos valstybės vėliavos. Vėliavas pernakt saugo budintys skautai, visi kiti skuba ruoštis vakaro laužui.

Saugoti vėliavas – atsakinga užduotis. Martynas ir Ieva jos neišsaugojo. Ta naktis buvo nerami – 3.15 val. visi stovyklautojai buvo prižadinti ir basi, su pižamomis bėgo ieškoti vėliavos. „Tai buvo tik naktinis žaidimas budrumui patikrinti, surengtas Klaipėdos ir Šiaulių skautų, – pasakoja A. Žižienė, – bet jei pavogta vėliava nerandama, uždaroma stovykla, o visas skautų kraštas išskaidomas. Tai labai rimta.”

Rimtos ir atsakingos yra ir stovyklos komendanto pareigos. Šiais metais „vyšnių” (taip vadinami vyšninius kaklaraiščius ryšintys patyrę skautai) taryba komendanto pareigas patikėjo septintus metus skautaujančiam Dovydui. „Vadovauju rikiuotėms, skiriu budėjimus, prižiūriu tvarką, esu atsakingas už štabą, už viską, kas atsitinka ar gali atsitikti stovykloje. Stengiuosi, o vertinti mano pastangas gali tik kiti”, – sakė komendantas Dovydas. „Gerai paskirsto darbus ir pats dirba išsijuosęs, nevaikšto rankas į kišenes susikišęs”, – taip vertina stovyklos vadovė.

Prasmingas yra patyrusių skautų įžodis. Ir slėpiningas. Saulei leidžiantis grupelė pasiruošusiųjų įžodžiui ir patyrę skautai išėjo prie ežero: nakčia per mišką – tai savęs išbandymas. Įžodžio ceremonijoje gali dalyvauti tik patyrę skautai.

Paskutinė naktis stovykloje – baltoji. Galima nemiegoti – šnekučiuotis, eiti vieniems pas kitus į svečius. Baltosios nakties skautai labai laukia, deja, po jos išaušta atsisveikinimo rytas. Po stovyklos uždarymo rikiuotės – dar vienas, labai svarbus, dienotvarkės punktas, pavadintas „Skruzdėliuku”. Tai tvarkymasis, nes skautai įpratę palikti tvarkingiau negu rado. Juk kitąmet vėl sugrįš ant kranto į „Krantą”.