Kai savivaldybės merą perrinkome trečiai kadencijai, jo žmona Ramutė MOCKEVIČIENĖ dar kartą tapo, su užuomina į prezidentienes, pirmąja ponia – irgi trečiai kadencijai. Moteris pripažįsta, kad vyro sėkmė rinkimuose jau prieš aštuonerius metus pakoregavo šeimos gyvenimoritmą, tačiau svarbiausi dalykai liko nepakitę. Ir „ponia“ prie jos tiesiog nelimpa.
Pritarė ir palaikė
Ramutė Mockevičienė prisimena, kad vyro apsisprendimas palikti darbą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir dalyvauti savivaldos rinkimuose, sukėlė nežinios ir rūpesčio, į šeimos gyvenimą įnešė pokyčių.
„Pradžioj buvo nežinia, didelis rūpestis. Ne dėl savęs, ne apie save galvojau – man niekas nesikeičia, bet galvojau, kaip jam seksis. Nėrė stačia galva, nebuvęs politikoje, partijose, taryboje“, – sako moteris.
Tačiau ji pati pirmoji ir pritarė, ir palaikė savo vyro Skirmanto norą, padėjo priimti sprendimą.
„Mes šnekėjomės, tarėmės. Kalba buvo tokia, kad kažkas turi būti kitaip savivaldoj. Kitas
dalykas, pokyčio, matyt, reikėjo ir jam pačiam. Jis linkęs bendraut su žmonėm, vertina juos. Pabandom! Gerai, bandyk!“ – toks buvo Ramutės paskatinimas ir pritarimas.
Pažinodama savo vyrą, ji tikėjo juo ir pasitikėjo.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
Tikrai taip, kam tos gėlės žmonai, geriau priperki valdiškų gėlių bobutėms, dar palei bažnyčios šventorių paglostai nugaras – tos ir balsuoja už Jurbarko naikintuvą apsiselėjusios – „koks tas mūsų meras gražus, šventas, kokia šeima graži, o jau smuiku kai užgroja…”.