1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšis tapo reikšmingiausiu, precedento neturinčiu Lietuvos istorijos, Vidurio Europos istorijos įvykiu.
Kryžiuočių ordino valstybės teritorijoje, tarp Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų, susirėmė jungtinė Lietuvos–Lenkijos ir Kryžiuočių ordino kariuomenės.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama sąjungininkų kariuomenė, beveik septynių valandų kovoje pasiekė akivaizdžią pergalę – žuvo Kryžiuočių ordino vadovybė: ordino didysis magistras Ulrikas Jungingenas, didysis maršalas Friedrichas Valenrodas, didysis komtūras Kuno Lichtenšteinas, kiti svarbūs pareigūnai, Ordino riteriai.
Žalgirio mūšis padarė didelį įspūdį XV amžiaus europiečiams. Svarbiausiose to meto kronikose jis buvo vadinamas Didžiuoju mūšiu.
Žalgirio laukuose pasiekta pergale pasibaigė keletą šimtų metų trukusi Kryžiuočių ordino ekspansija ir agresija prieš Lietuvą.
Po Žalgirio mūšio Lietuvos didžioji kunigaikštystė įtvirtino teritorinį integralumą, sustiprėjęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto politinis autoritetas darė įtaką Lietuvos valstybės prestižui, atvėrė kelius į Europos politikos ir diplomatijos forumus XV amžiaus pirmojoje pusėje.
