Šeštadienio rytą visame rajone gyventojai išvydo plakatus, kuriais gėdinamas rajono meras Skirmantas Mockevičius. Nežinomi asmenys viešai klausia rajono vadovo – ar Jurbarkas yra sovietmečio sergėtojas ir, ar nebus gėda S. Mockevičiui vėl stovėti prie partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto bunkerio, kai bus minimos jo žūties nuo sovietų rankos metinės?Taip pat klausiame dalies rajono tarybos narių, uoliai ginančių okupacinio režimo palikimą, kada šie išgirs juos rinkusių piliečių balsus?Plakatų pabaigoje – reikalavimas, kuo greičiau nugriauti sovietines statulas.
Tai ne pirmas toks gyventojų poelgis. Naktį į gegužės 9-ąją Jurbarke buvo pakabintas plakatas raginantis rajono merą S. Mockevičių nekrūpčioti ir vykdyti desovietizaciją – nukelti okupantų pastatytus paminklus. Per porą mėnesių savivaldybei nesugebėjus dėl paminklų žengti bent kokio rimtesnio žingsnio pirmyn, anonimai rajono vadovui vėl priminė – laikas atsikratyti okupacijos palikimo. Tik šį kartą plakatai iškabinti ne tik Jurbarke, bet ir visame rajone.
Gegužės 9-ąją pakabintas plakatas akis rėžė neilgai – vos porą ar trejetą valandų. Mero Skirmanto Mockevičiaus paliepimu jį nuėmė miestą tvarkanti įmonė „Jurbarko komunalininkas“. Tačiau, akivaizdu, kad plakato paslėpimas ir delsimas imtis veiksmų dėl paminklų, visuomenės balso nenutildė – atvirkščiai. Tik šį kartą plakatų kabintojai apsidraudė – iš viso rajone pakabintos net šešios dešimtys kreipimųsi į merą ir tarybą. Todėl jų nei greitai, nei paprastai rajono valdžiai nukabinti nepavyks.
Lygiai po dviejų mėnesių, liepos 9-osios rytą, tiek Jurbarke, tiek rajone atsirado daugybė plakatų, raginančių merą S. Mockevičių, imtis veiksmų.
Bendruomenių ir visuomenės veikėjų balsai, raginantys pagaliau nukelti sovietiniai ir rusiškai propagandai naudojamus, per Lietuvos okupaciją pastatytus, sovietinių karių ir panašius paminklus garsiai skambėti ėmė po vasario 24-osios. Tuomet Rusija sukėlė karą ir užpuolė Ukrainą. Per kelis mėnesius rusų armijos veiksmų svetimoje žemėje milijonai ukrainiečių turėjo palikti namus, dešimtys tūkstančių žuvo, daugybė nukentėjo nuo prievartavimų, kankinimų, plėšimų.
Įvairių per sovietinę Lietuvos okupaciją pastatytų paminklų rajone – ne vienas, ir ne du. Tai – trys sovietinio kario paminklai kapinėse Seredžiuje, Raudonėje, Jurbarke ir obeliskas su kūjų ir pjautuvu Viešvilėje. Taip pat – trys paminklai Jurbarkų sen. Tai atminimo prie vaikų darželio lenta Rotuliuose, kurioje teigiama, kad čia buržuazinių nacionalistų buvo nužudytas kolūkio pirmininkas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui netoli Pašvenčio žuvusiems okupacinio režimo pasieniečiams bei už poros kilometrų, miške, pastatytas paminklas esą nacių nužudytam sovietiniam partizanui ir jo rėmėjams.
Tiesa, istorinė realybė –kitokia, nei sovietinė valdžia, o vėliau Rusijos atstovai bandė ir tebebando įteigti. Jurbarko krašte jokie raudonieji partizanai neveikė ir nekovojo. Miške per karą vokiečiai tuomet nušovė pabėgusį karo belaisvį ir jam padėjusius ūkininkus. Daugybę klaustukų kelia ir kapinės. Nors visi sutaria, kad mirusiųjų ramybės drumsti negali ir diskusijų, kad jas reiktų iškelti net nėra, aišku tai, kad jas atnaujindama Rusija klastojo įrašus – lentelėse iškalta nuo keliolikos iki kelis kartus daugiau pavardžių, nei realiai palaidota žmonių.
Strėlės į merą
Veiksmų ėmėsi ir Jurbarko r. žmonės. Tačiau meras Skirmantas Mockevičius, gavęs jam, savivaldybės administracijos direktoriui ir tarybai dar kovą adresuotą Padubysio bendruomenės prašymą nukelti sovietinio kario paminklą Seredžiuje, iniciatyvą tuomet pavadino provokacija ir teigė, kad tokiems veiksmams dabar ne laikas.
Tuomet beveik jokios reakcijos nesulaukė ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Jurbarko skyriaus kreipimasis su raginimu imtis veiksmų.
Per Lietuvą ritantis paminklų nukėlimo bangai, visuomenės spaudimas stiprėjo ir Jurbarke. Galiausiai tai virto dėmesį atkreipiančiomis akcijomis.
Paminklas Seredžiuje buvo apgaubtas didžiule Ukrainos vėliava. Jurbarke prie karių kapinių atsirado plakatas, raginantis merą nustoti krūpčioti ir nebijoti desovietizacijos proceso. Užrašas teišbuvo vos kelias valandas, jį nuėmė „Jurbarko komunalininko“ darbuotojai.
Tuomet nekrūpčiojo kaimynai: Tauragėje ir Šakiuose nieko nelaukiant nukelti kai kurie paminklai, o Raseiniuose apsispręsta juos uždengti, iki kol bus aiškesni teisiniai niuansai dėl kultūros paveldo reikalų. Dabar prie jų prisijungė daug kitų savivaldybių, tarp jų ir didelę rusakalbių bendruomenę turinti Klaipėda.
Jurbarko neryžtingumas nepraslydo pro visuomenininko ir populiaraus socialinių tinklų influencerio Andriaus Tapino akis.
Sudarytuose sąrašuose mūsų savivaldybė atsistojo į vieną gretą su Širvintomis, kur sovietiniai paminklai ne tik nebuvo nukelti, bet prieš gegužės 9-ąją net ir atnaujinti, kartu su griežtai nukėlimui prieštaraujančiais Druskininkais ir keletu kitų panašiai besielgiančių savivaldybių.
Atrodė, kad susitarė
Visuomenės spaudimui stiprėjant gegužės 12 d. į pasitarimą savivaldybėje dėl sovietinę okupaciją Jurbarke, rajono kaimuose bei miesteliuose šlovinančių paminklų buvo pakviesti politikai, seniūnai, bendruomenių atstovai.
Susitikimą ŠVIESA aprašė publikacijoje „“. Per pasitarimą paaiškėjo, kad į Kultūros vertybių registrą įtraukta tik dalis paminklų. Jame niekaip nefigūruoja sovietinio kario paminklas Jurbarke. Taip pat trys paminklai Jurbarkų sen.
Susirinkime dalyvavo dalis tarybos politikų, Seredžiaus bendruomenės atstovai, taip pat Viešvilės, Smalininkų, Jurbarkų, Raudonės, Seredžiaus seniūnai.
Tuomet visi sutarė, kad paminklų turėtų nelikti. Buvo sutarta ir dėl to, kad darbai turėtų įvykti kultūringai – paminklai nukelti ir išvežti sunaikinti arba atiduoti į Grūto parką. Taip pat sutvarkytos paminklų nukėlimo vietos.
Ginčai prasidėjo tik ėmus diskutuoti, kaip ir kada tai padaryti. Į susitikimą atėję tarybos nariai sakė, kad turbūt paprasčiausia viską įgyvendinti administracijos direktoriaus sprendimu. Žinoma, po to, kai bus gauti Kultūros paveldo departamento išaiškinimai ir leidimai dėl saugotų paminklų statuso pakeitimo.
Tačiau meras S. Mockevičius tokiam planui prieštaravo. Politikas nusprendė, kad seniūnai turės dar kartą atsiklausti bendruomenių, o tada dėl veiksmų esą spręs rajono taryba. Tai dalį susirinkusiųjų privertė gūžčioti pečiais, nes jų nuomone, rajono vadovas kažkodėl pasirinko labiausiai laiką gaištantį ir nereikalingomis procedūromis apkrautą variantą.
„Mes jau atsiklausėme bendruomenių, dalis žmonių, nei prieštarauja, nei neprieštarauja, jiems tas pats, kas bus su sovietiniais paminklais. Kita dalis – už tai, kad okupaciniai simboliai būtų nugriauti. Nesuprantame, kam reikia dar kartą klausti“, – tuomet sakė dalis seniūnų.
Pečiais gūžčiojo ir tarybos nariai, kurie merui priekaištavo, kad nereikalingomis procedūromis procesas bus įveltas į nereikalingus ginčus, užsitęs arba apskritai neįvyks.
Nuspaudė stabdį
Nuogąstavimai buvo ne be reikalo. Netrukus dalis tarybos narių, tiesa, ne viešai, o uždarame pasitarime, kirto per stabdį ir sovietinių paminklų nukėlimas, panašu, sustojo net neprasidėjęs. Tai patvirtina ir dalis tarybos narių ir tai, kad buvo planuota skirti 15 tūkst. eurų paminklų Jurbarke ir Raudonėje nukėlimui. Tačiau per birželio 30-osios tarybos posėdį apie lėšas jau nekalbėta.
Tik klausimas kodėl šis raginimas anoniminis? Šiuo atveju susidaro įspūdis, kad plakatų kabintojai bailiai. Bijo pasirašyti po šiuo raginimu ir nori viską padaryti svetimomis rankomis. Pats siekis geras, bet kodėl toks bailumas?