Vasario 16-oji trispalvėmis gijomis sujungia mus su 1918- ųjų ir 1949-ųjų deklaracijomis – pirmoji paskelbė mūsų valstybės atkūrimą, antroji – tautos pasiryžimą kovoti už laisvę, nes verčiau mirti, nei tarnauti okupantams. Vasario 16-oji atvedė Lietuvą į Kovo 11-ąją.
Vasario 16-osios proga – pokalbis su Lietuvos kariuomenės seržantu majoru Vidmantu GENIU ir istorijos mokytoja Birute GENIENE – apie tai, kaip kasdien laisve gyventi, ją saugoti ir neužmiršti galvas už laisvę padėjusių.
Kėsinasi į laisvę
Mūsų valstybingumo mėnesį, vasarį, visą šalį apskriejo žinia apie Žirniškių miške išniekintą Lietuvos partizanų žūties vietą. Tai ne pirmas išpuolis prieš Laisvės kovų dalyvių atminimą, skaudžiai sužeidžiantis laisvę mylinčius ir branginančius, jos kainą žinančius žmones.
„Pas mus irgi vyksta karas, tik forma kitokia. Karas!“ – taip šį išpuolį pavadino Vidmantas Genys.
Seržantas majoras V. Genys, jau kitą dieną su bičiuliais Lietuvos kariuomenės savanoriais vyko tvarkyti suniokoto paminklo.
„Tada, kai statėm paminklus, nė negalėjom pagalvoti, kad kažkas juos daužys, juk visi džiaugiamės laisve. Naivu buvo taip galvoti – juk vieni užaugom svajodami apie laisvę, kiti – maitinami kitokia ideologija. Kiek mes pastatėm kryžių ir kiek atstatėm! Stoškaus būriui, Rolando, Joniko… Šimkaičių, Globių, Pavidaujo, Žirniškių miškuose…“ – Vidmantas vardija ir vardija ir galėtų ilgai pasakoti apie Laisvės kovotojus, jų žygius ir amžinajam poilsiui priglaudusius Lietuvos miškus.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
