„Kristaus prisikėlimo šventė prikelia apsnūdusį per žiemą pasaulį. Jei nebūtų Velykų, tai, rodos, mes ir nepajustume, kaip gyvybės pilnas pavasaris prasideda“, – citata iš 1930 m. ėjusio žurnalo Jurgita Brazaitienė pradėjo Veliuonos kultūros centro renginį apie Velykas tarpukario Kaune ir pristatė į šią temą įsigilinusią istorikę Justiną Minelgaitę-Plentienę, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkę.
Didžiosios savaitės ramybė
Ir prieš šimtą metų Didžioji savaitė buvo velykinės ruošos metas. „Ar jau dažėte margučius? Ar pirkote kumpį?“ – klausė istorikė Raudonės moterų.
Paskaitą „Velykų tradicijos tarpukariu: apie pusmetrines bobeles, kimštą paršelį ir nemiegotas šeimininkių naktis“ Justina Minelgaitė-Plentienė pristatė Raudonės pilyje ir Veliuonos kultūros centre, o pasiklausyti atsivežė ir savo mamą, garsiąją Tamošių armonikierę Angelę Minelgienę.
„Papasakosiu, kaip ruošdavosi, ką valgydavo, kaip švęsdavo prieš šimtą metų, ir kartu pasvarstysime, ar anuometinis velykinis subruzdimas labai skiriasi nuo to, kaip dabar bruzdame“, – sakė viešnia.
Didžiąją savaitę Kaunas aptuštėdavo. Didžiosios savaitės ramybę saugojo ir valdžios priimti įstatymai, ko negalima dirbti, nebuvo galima pardavinėti svaigiųjų gėrimų, o už pasirodymą viešai apsvaigus grėsė bauda iki 500 litų.
Nors įstatymas, kaip ir dabar, numatė, kad šventinės tik pirmoji ir antroji Velykų dienos, iš tiesų buvo beveik visuotinės atostogos. Nedirbo Valstybės teatras ir kino teatrai, nevyko jokie vieši renginiai. Atostogavo studentai ir moksleiviai, valstybinės įstaigos užsidarydavo jau Didįjį penktadienį.
Neatostogavo tik moterys. Apsipirkimas, apsišvarinimas, pasipuošimas ir sveikinimų išsiuntimas – tokie buvo jų darbai prieš Velykas. O vyrai, pasak lektorės, užuot padėję, sprukdavo iš namų.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
