Jurbarke gyvenanti Arijana Zairienė jau 22 m. prekiauja naujais drabužiais. 60-metė į drabužių verslą pasuko vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, o šiandien džiaugiasi galėdama išmokti naujo amato.
„Visada knieti, kol gali, ką nors naujo sužinoti. Moku megzti, o siūti nemoku. Galvoju: gal galima suderinti ir padaryti ką nors įdomiau, pavyzdžiui, numegzti megztinį ir prisiūti džinsines kišenes“, – LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ pasakojo Arijana, Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje pradėjusi mokytis siuvimo amato.
Pradėjo mokytis siūti
Pasak jurbarkietės, išmokti siūti nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Prisijaukinti siuvimo mašiną moteriai užtruko.
„Nelengvas amatas – jaukinausi siuvimo mašiną pusę metų, nes paspaudi ir ji „bėga“. O ją reikia valdyti kaip automobilį, išmokti pajausti. Per dieną neišmokstama: reikia kruopštumo, noro, motyvacijos.
Pradėjau mokytis rugsėjį, vasarą bus atostogos, o rugsėjį ir antras kursas. Esu pasisiuvusi sau, anūkui kelnes, dabar vyrui siuvu“, – teigė ji.
A. Zairienė džiaugiasi, kad ją lydi ne tik suteikiančios žinių, bet ir paguodžiančios, kai nesiseka, dėstytojos.
„Labai nuostabios dėstytojos, kūrybingos. Prieina, parodo, paguodžia, jei kreiva siūlė, patars, kaip greitai išardyti, persiūti. Renkasi puikios moterys, visos norinčios ko nors išmokti“, – tvirtino jurbarkietė.
Sunkiausias laikas drabužių verslui, pasak A. Zairienės, buvo 2008-aisiais prasidėjusi krizė.
Siuvimas / Kris Atomic / „Unsplash“ nuotr.
„Nelengva. Tikrai buvo laikai, kai buvo labai sunku. Galvojau, kad nebegrįšiu į šį verslą“, – prisiminė Arijana, Jurbarke turinti naujų drabužių parduotuvę.
Ji tikino galinti atskirti medžiagas, todėl klientams siūlanti tik kokybiškus drabužius.
„Žinau, kuo skiriasi medvilnė nuo sintetikos, viskozė nuo poliesterio ir vizualiai, ir pačiupinėjusi, žinau savybes. Stengiuosi visada parvežti kokybiškesnį rūbą, geresnės sudėties, todėl ir turiu savo pirkėją, kuris žino, kad pas mane nusipirks keliais eurais brangesnį, bet kokybiškesnį rūbą“, – dėstė A. Zairienė.
Trumpų sijonų ar palaidinių plikomis bambomis čia neparduosi.
Orientuojasi į vyresnio amžiaus žmogų
Jurbarkietė prekiauja ir vyriškais, ir moteriškais drabužiais, nors vyrams skirtų drabužių asortimentą sumažino.
„Asortimentas platus – taip ir surenki tą pinigėlį. Jei šiandien nupirko skėtį, rytoj gal nupirks pėdkelnes. <…> Batų neparduodu, su jais reikia įdirbio, todėl net nebandau“, – teigė Arijana.
Moteris sutinka, kad Jurbarke žmonės rengiasi kitaip. Čia, anot smulkiosios verslininkės, reikia orientuotis į vyresnį žmogų.
„Vilniuje daugiau jaunimo, žmonės laisvesni, jie ryškiau derina spalvas. Pas mus daugiau pagyvenusių žmonių, todėl reikia parvežti drabužių vyresniam žmogui. Trumpų sijonų ar palaidinių plikomis bambomis čia neparduosi. Nėra jauno žmogaus“, – pasakojo ji.
E. Kubilius ir A. Zairienė / LRT nuotr.
Į parduotuvę pirkėjai gali užsukti darbo dienomis ir šeštadieniais. Juos pasitinka 18 metus Arijanos parduotuvėje dirbanti pardavėja. Tiesa, moterys darbą dalijasi perpus ir išleidžia viena kitą atostogų.
„Šeštadienį dirbame, nes žmonėms prireikia, bet tai nėra mūsų prekybos diena. Turime nuolatines pirkėjas, jos mūsų nepamiršta ir ateina į parduotuvę pirkti. Turiu vieną pardavėją, su kuria dirbame 18 metų. Ji – patikimas žmogus, nepatinka keisti, susigyvenome“, – pažymėjo jurbarkietė.
Mokesčius reikia mokėti – be mokesčių valstybė neišgyvens.
Drabužių verslą A. Zairienė pradėjo vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Nors iš pradžių prekiavo dėvėtais drabužiais, vis dėlto vėliau nusprendė Jurbarko gyventojams pasiūlyti ir naują drabužį.
„Dukra gimė 1992 metais, buvau išėjusi iš valdiško darbo motinystės atostogų. Pradėjau galvoti, kad reikia į darbą, bet nenorėjau grįžti. Pradėjau prekiauti dėvėtais rūbais ir naudotais indais. Supratau, kad žmonės nori ne tik dėvėtų rūbų, Jurbarke gyvena žmonių, kurie nori ir naujų rūbų, tada įsigijau nedideles patalpas“, – pasakojo ji.
Siuvimas / „Pexels“ nuotr.
Moteris sutinka, kad šiais laikais žmonės itin daug perka ir vartoja, todėl, pasak jos, geriau įsigyti geresnės kokybės drabužį, kuris tarnaus ilgiau.
„Dėvėti drabužiai niekada neišnyko, juos visada pirko. <…> Esu už tai, kad žmonės turi per daug. Geriau pirkti geros kokybės, kurį nešiosi daug metų ir atrodysi gerai“, – aiškino A. Zairienė.
Džiaugiasi gyvenimu Jurbarke
Moteris sako, pragyventi Jurbarke įmanoma, smagu ir mokesčius valstybei mokėti, tik pikta, kad tuos pinigus valdžia kartais panaudoja neefektyviai.
„Mokesčius reikia mokėti – be mokesčių valstybė neišgyvens. Verslininkai tikrai mokėtų tuos mokesčius, jei mūsų pinigėliai būtų panaudojami efektyviai. <…> Gyventojų mieste sumažėjo, bet valdininkų tik padaugėjo.
Čia vėl kirsiu. Jurbarke pastatė apžvalgos bokštą. Nežinau, kam jį statė, kam įdėjo beveik milijoną, jei ant kėdės užsilipęs tą patį matai, kaip įlipęs į tą bokštą“, – piktinosi verslininkė.
Jurbarkas / E. Ovčarenko / BNS nuotr.
Jos teigimu, ir mažame mieste galima susikurti gyvenimą, pramogauti ir užsidirbti.
„Jurbarke visi savi. Daug metų šoku šokių studijoje „Nemunėlis“. Buvome susigyvenę, daug šalių aplankėme, šokome Dainų šventėse. Kažkada jaunystėje labai norėjau lėkti į Vilnių, nes atrodė, kad ten gyvenimas, bet galima gyventi ir mažame miestelyje. Ten, kur tavo širdis, ten ir namai. Čia gamta, lakštingalos pažadina, gegutė lydi kiekvieną dieną. Jei turi darbą, pajamas, širdies žmogų – viskas“, – mintimis su LRT RADIJU dalijosi A. Zairienė.
O Jurbarke, kaip sako Arijana, mažiau uždirbi, bet ir mažiau išleidi. Tada lieka pinigų ir kelionėms.
„Žmonės turi pinigų ir mano draugų rate visi keliauja, slidinėja. Aišku, didelė bedarbystė, bet kur jos nėra? Vilniuje daugiau uždirbi, bet ir daugiau išleidi pramogoms. Čia mažiau uždirbi, mažiau išleidi, bet turi pinigų išvažiuoti atostogoms dviem savaitėms“, – teigė jurbarkietė.
Atėjus pensijai, moteris neketina gyventi tik iš jos.
„Pinigėlį bandysiu susikurti. Manęs su pensininko lazda nematysite vaikštant greitai“, – šypsojosi A. Zairienė.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše.
Parengė Goda Ponomariovaitė
