Liepos 25 d. lietuviai nuo seno ruošdavosi rugiapjūtės pabaigtuvėms. Ši diena buvo vadinama Nuobaigomis. Ant paskutinio likusio nenupjauto javų (rugių) plotelio būdavo dedamas duonos kepalas, druskos ir netgi sūrio, taip meldžiantis deivei Žemynai ir dėkojant už derlių. Šis paskutinis javų plotelis vadintas jievaru. Manyta, kad jame slepiasi derliaus dievybė. Javus supindavo į kasą ir palikdavo lauke. Vėliau, dainuodamos apie jievarą dainas, moterys iš tos kasos varpų nupindavo vainiką (kiekviena dėdama po varpą) ir parsinešdavo namo.Šią dieną parėjus iš laukų darbininkus buvo paprotys apipilti vandeniu, kad kitąmet javams nepritrūktų vandens ir derlius būtų geras.
Lietuvoje įvedus krikščionybę, Nuobaigų šventė sutapatinta su šv. Jokūbo varduvėmis. Šv. Jokūbas – vienas iš trijų mylimiausių Kristaus apaštalų (kiti du – Jonas ir Pertras). Jokūbas skelbė Evangeliją Ispanijoje, kur buvo už tai nužudytas, todėl laikomas Ispanijos globėju. Vaizduojamas kaip keliautojas – su skrybėle, nešinas krepšiu ir buteliu, pasiramstęs lazda.
Liepos 25-oji – Kristoforo diena. Šv. Kristoforas laikomas keliautojų, sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų, keltininkų ir Vilniaus miesto globėju.
Šv. Kristoforas iš graikų kalbos reiškia „Kristaus nešėjas“.
Manoma, kad šventasis Kristoforas gyveno III a. Jis nešiojo per upę žmones, ištvėrė žiaurius kankinimus ir mirė baisia mirtimi. Pasak legendos, kartą mažas berniukas paprašė perkelti jį į kitą krantą. Bebrendant į vandenį vaikas pasidarė toks sunkus, jog Kristoforas išsigando, kad abu nuskęs. Berniukas atskleidė, kad yra Kristus, o sunkus todėl, kad neša savo rankose viso pasaulio sunkumus.
Šv. Kristoforas vaizduojamas su lazda ir vaikeliu Jėzumi ant pečių. Vaikelis viena ranka laimina, kitoje laiko žemės rutulį. Toks jis yra ir Vilniaus miesto herbe, kuris Lietuvos sostinei buvo suteiktas 1330 m. Dabartinis Vilniaus herbas patvirtintas 1991 m. balandžio 17 d. Jo autorius – dailininkas Arvydas Každailis. Nuo 1998 metų nusipelnę miestui vilniečiai kasmet apdovanojami šv. Kristoforo statulėlėmis.
Vilniuje yra keletas šv, Kristoforo atvaizdų – viena iš seniausių skulptūrų – Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, dar viena – Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje, o šios bažnyčios kieme – Antano Kmieliausko (1959 m.) paminklas šv. Kristoforui, pastatytas nepaisant to meto valdžios grasinimų.
2003 m. Vilniaus heraldinis skydas papuošė sostinės Rotušės fasadą. Dar vieną šv. Kristoforą galima pamatyti Gedimino prospekte priešais Seimo rūmus esančio pastato sienoje. Jo autorius skulptoriaus Kazys Kisielius (1996 m.).
Katalikai tiki, kad šv. Kristoforas saugo nuo nesėkmių kelionėse ir nuo stichinių nelaimių: griaustinių, uraganų, žemės drebėjimų, todėl lakūnai ir vairuotojai nuo seno segėjo ženkliukus su jo atvaizdu, melsdavosi jam, kad apsaugotų nuo nelaimių ir netikėtos mirties.
Nuo 2021 m. kasmet liepos 25 d. minima Pasaulinė skendimo prevencijos diena. Šios dienos tikslas – atkreipti dėmesį į tragiškas žmonių žūtis paskęstant ir imtis priemonių užkirsti tam kelią.
Kasmet pasaulyje nuskęsta apie 236 tūkst. žmonių. Į šį skaičių įtraukti paskendimai neatsargiai besielgiant vandens telkiniuose ir žūtys potvynių metu. Daugiau nei 90 % mirčių paskendus įvyksta upėse, ežeruose, šuliniuose ir buitinėse vandens laikymo talpyklėse. Daugiausia žmonių paskęsta mažiau išsivysčiusiose šalyse, ypač kaimo vietovėse.
Paskendimas yra viena iš 10-шes pagrindinių 1–24 metų vaikų ir jaunuolių mirties priežasčių. 2021 m. Lietuvoje paskendo 144 žmonės, tai sudaro daugiau nei 5 atvejus 100 000 gyventojų. Lietuvoje paskendimo rodiklis vis dar labai didelis. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kitose Europos šalyse šis rodiklis neviršija 1,5 atvejo 100 000 gyventojų.
Pasaulinę skendimo prevencijos dieną žmonės raginami mokyti vaikus plaukti, saugiai elgtis vandenyje ir suteikti būtinąją pagalbą skęstantiems.
