Prieš kelerius metus atrodė, jog didele maistine verte pasižymintys svirpliai netrukus pakeis įprastus užkandžius ir taps kasdienės mitybos dalimi. LRT KLASIKOS laidoje „Šviesi ateitis“ Gamtos tyrimų centro doktorantė Gabrielė Bumbulytė–Žukevičienė sako nemananti, jog vabzdžiai taps priimtini daugumai, tačiau neabejoja tolimesne jų integracija į maisto pramonės rinką.
Vabzdžiai – ateities maistas?
Nors kol kas daugiausia investuojama į vabzdžių naudojimą gyvulių pašarams, mokslininkai neatmeta galimybės, kad ir žmonėms prie jų teks priprasti. Gamtos tyrimų centro doktorantė sako, kad Pietų Amerikos, Azijos ir Afrikos kultūrose vabzdžiai dar prieš tūkstančius metų buvo mitybos dalimi.
„Šiais laikais pirmieji žingsniai buvo žengti 2013 m., po to, kai Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija paskelbė pranešimą, jog vabzdžiai yra tvarus maisto šaltinis. Po to sekė įvairūs startuoliai, kurie stengėsi komercializuoti vabzdžių auginimą , tačiau tai apribojo teisinė bazė“, – LRT KLASIKOS laidoje įžvalgomis dalijasi ji.
Valgomieji svirpliai / D. Umbraso / LRT nuotr.
Anot G. Bumbulytės–Žukevičienės, idėja dirbtinai auginti vabzdžius kilo ieškant tvaraus maisto sprendimų. Tai yra maisto, kurio auginimui būtų sunaudojama kuo mažiau žmogiškųjų ir žemiškųjų resursų.
„Visi kalba apie klimato atšilimą ir ieško sprendimų. Vabzdžiai yra vienas iš būdų prisidėti prie problemos sprendimo. Auginant tradicinius galvijus, jiems reikalingas didelis plotas, vabzdžiai auga koncentruotai. Yra ir kitų pavyzdžių, tačiau viskas atsiremia į klimato atšilimą“, – sako ji.
Kaip teigia G. Bumbulytė–Žukevičienė, valgomieji vabzdžiai savo išvaizda, gali skirtis nuo to, kaip juos įprastai įsivaizduoja žmonės – dažniausiai valgomi ne suaugėliai vabzdžiai, o lervos.
„Vabzdžiai yra bestuburiai, jie neturi kauliukų. Dažniausiai yra valgomos lervos, jose daug baltymų, jų masė tinkama žmogui ir gyvūnams. (…) pasaulyje yra valgomos skruzdėlės, vorai, drugių vikšrai – visa tai, ką matome gamtoje, kažkur pasaulyje yra naudojamos maistui“, – priduria doktorantė.
Svirpliai / D. Umbraso / LRT nuotr.
Dirbtinis vabzdžių ūkis
Anot G. Bumbulytės–Žukevičienės, lietuvių kultūroje niekuomet nebuvo priimtina valgyti vabzdžius, todėl jų negebame atskirti ir nežinome jų maistinės vertės.
„Pažinti vabzdžius yra gana sudėtinga. Istoriškai galime atpažinti grybus, žinoti, kurie yra valgomi, o kurie nevalgomi. Mūsų geografinėje teritorijoje nėra priimtina valgyti vabzdžius, todėl mes jų nepažįstame ir nežinome jų savybių. Vabzdžiai turi įvairių apsisaugojimo mechanizmų, vienas iš jų – nuodų kaupimas, todėl žmonės kai kuriems vabzdžiams gali būti alergiški. Niekada nežinome, kas yra vabzdžių viduje, žinome tik apie tuos vabzdžius, kurie auginami dirbtinėmis sąlygomis“, – priduria doktorantė.
G. Bumbulytė–Žukevičienė teigia, jog vabzdžių auginimo sąlygos skiriasi, tačiau įprastai jiems yra reikalinga didelė drėgmė ir aukšta temperatūra, o pilnas vabzdžio susiformavimas užtrunka iki 2 mėnesių.
Didieji milčiai / BNS nuotr.
„Vabzdžių auginimas priklauso nuo jų rūšies. Didysis milčius yra auginamas 27 laipsnių temperatūroje, didelėje drėgmėje ant padėklų (… ) Tokie padėklai neužima daug vietos, nes juos galima laikyti vienas ant kito. Jie minta sėlenomis ir daržovėmis“, – įžvalgomis dalijasi vabzdžių žinovė.
Vabzdžių tyrinėtoja priduria, jog dažniausiai žmones nuo vabzdžių atbaido jų baimė ir nepriimtina išvaizda.
„Tai yra psichologija – žmonėms gali būti šlykštu. Tačiau pasaulis žengia pirmyn, žmonės keliauja po užsienį ir mato, kad vabzdžius gali valgyti ir jie visai kitokie. Tačiau aš noriu pabrėžti, jog nebūtina matyti vabzdį ir jį valgyti – galime pirkti vabzdžių miltus. Tai yra darbas su psichologija. Žmonės, kurie domisi tvarumu, visai greitai pereis prie vabzdžių (…). Viskas priklauso ir nuo to, kiek ateityje apie tai bus kalbama ir kaip tai bus pateikiama“, – sako doktorantė.
