Tęsiame pasakojimą apie Raudonės malūną. Jo girnos jau kone du dešimtmečius nebesisuka, nei miltai, nei manai nebebyra, bet malūnas vis tiek traukia žmones. Pernai jis buvo atvertas turistams ir sulaukė didelio susidomėjimo. Šimtamečiai malūno įrengimai ir raudoniškio Stasio BALSEVIČIAUS vaizdingi pasakojimai įdomūs ir senam, ir mažam. O šiandien skaitykite ir apie paskutinį malūnininką, kurio pasakojimą užrašė mokytojos Elenos ELZBERGIENĖS maironiečių būrelis.
Atplukdė iš Vokietijos
Raudonės malūną 1924 m. įrengė dvarininkas Juozas de Faria e Kastro, visa įranga pagaminta Vokietijoje.
Raudoniškis Stasys Balsevičius prisimena vaikystėje matęs prie grūdų bunkerio prisegtas varines ar žalvario lenteles, ant kurių berods buvę užrašyta „Dresden“.
Šis Vokietijos miestas, kalbant apie malūną, minimas ir 2002 m. išleistoje knygoje „Raudonė“.
„Garinis valcų malūnas pastatytas vokiečių firmos „Gebr. Seck-Dresden“, turi visas reikalingas mašinas aukščiausios rūšies miltams gaminti“ – tai citata iš Juozo de Faria e Kastro, vietinių vadinto tiesiog Kasteriu, rašto, kai jis, neišbrisdamas iš skolų, jam atitekusių kartu su pilimi, norėjo malūną parduoti.
Vėlesnę istoriją jau žinome, kad malūną iš varžytinių pardavė Lietuvos bankas, o po Nepriklausomybės atkūrimo jį atsiėmė pirkėjo paveldėtojai.
