Paslaptingas ir labai trapus yra žmogaus buvimas žemėje. Žmogus išeina, bet lieka jo dalis ten, kur jis gyveno. Prasmingi direktoriaus Rimanto Veniulio darbai nuolat primena šį žmogų mums, buvusios Varlaukio Juozapo Gudavičiaus pagrindinės mokyklos mokytojams.
Visi vartai į gyvenimą šiam žmogui užsivėrė prieš 15 metų, tačiau atseikėjo daug gražaus mokinių ir kolegų pripažinimo, meilės, ypatingų profesinių laimėjimų. Savo prisiminimuose jį sutinkame ir palydime skubantį į mokyklą, susimasčiusį, kaip per šimtmečius sukauptus tautos dvasios turtus atiduoti mylimiems mokiniams.
O kas gi buvo Direktorius? Iškilus inteligentas, visapusiška asmenybė, išsilavinęs, plačios erudicijos, paprastas, kuklus. Mokiniai iš jo mokėsi padorumo, tolerancijos, vidinės kultūros. Jis buvo reiklus ne tik mokiniams, mokytojams, bet ir sau. Jo pamokos buvo nepamirštamos, mokėjo sužadinti mokinių interesus, turėjo gerą atmintį. Nuo 1966-ųjų iki mirties jis mokė ir ugdė mokinius.
Reikėjo įgyvendinti mokyklų tinklo optimizavimą. Norint išlikti, reikėjo pilnų klasių, mokytojų kvalifikacijos kėlimo, informatikos klasės, sporto salės, įrengtos valgyklos. Viskam reikėjo ir lėšų.
Mokytojų kolektyvas rašė projektus, dalyvavo daugelyje programų. Sėkmingiausias projektas buvo mokytojos metodininkės Angelės Veniulienės projektas – popamokinės veiklos centro „Bičiuliai“ įkūrimas. Jį finansavo ponios Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas. Fondo dėka paruošta patalpa aprūpinta naujais suolais, baldais, techninėmis priemonėmis, žaidimais. Mokykla įsigijo televizorių, muzikinius centrus, kompiuterius. Ne kartą buvome pakviesti į Vilnių dalyvauti ponios A. Adamkienės fondo renginiuose.
Ponai, negi neturite fotografo su profesionalia technika? Nuotraukos pobaisės. Labai jau nesolidu.