2006 metais spalio 16-oji Seimo nutarimu paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena.
1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu buvo įvykdytos per 300 tūkst. civilių gyventojų žvėriškos žudynės, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti.
Rusija, norėdama užmaskuoti nusikaltimus, ištrinti šios vietos nužudytų žmonių palikimą, neteisėtai kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, o jo vietovardžius pakeitė į rusiškus.
Antrojo pasaulinio karo metu Klaipėdos kraštas priklausė tuometinei hitlerinei Vokietijai. 1944 m. spalį į jį įžengė sovietinė armija. Armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, griovė bėgančius žmones.
Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Klaipėdos krašto moterims, vaikams ir seneliams.
Ten kur praeidavo sovietų kariuomenė, pakelėse likdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnai, o kaimuose – išprievartautos moterys ir net mažos mergaitės.
Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.
1944 m. sovietų armija užėmė Klaipėdos kraštą ir pradėjo etninį gyventojų valymą.
Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus.
Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės) buvo nužudyti.
1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.
o zydu ten ar daug zuvo nuo sovietu