Kodėl nuotakas ir besilaukiančias moteris supa gausybė prietarų? Kodėl prietarų apskritai gali prireikti žmonėms? Etnologas profesorius Libertas Klimka teigia, kad prietarai yra žmonių, kurie nemano, jog gali kontroliuoti savo ir valstybės gyvenimą, pagalbos prašymas. Tuo tarpu antropologas Donatas Brandišauskas sako, kad tai yra intuityvus priežastinio ryšio pastebėjimas.
Gausybė prietarų supa moteris
Besilaukiančiųjų ir jaunamarčių gyvenimas apipintas gausybe prietarų. Etnologė Gražina Kadžytė pasakoja, kad daug vaikų pagimdžiusios moterys turėjo gausybę žinių bei patirties ir žinojo, kad užsimezgęs vaikelis gyvena kartu su motina. Anot jos, jaunamartę globodavo ir saugodavo vyresnės šeimos moterys.
„Jos neleisdavo į vestuves, į turgus, į kermošius. Taigi čia ne bausmė, čia apsauga. Kas nors pastums… (…) Sakoma, kad tada vaikas bus nesuvaldomas, toks iš namų lekiantis, turėsi bėdą visam gyvenimui. Ne tik tam kartui. Gali mažiausias dalykas persitempti ir netenka vaikelio“, – pasakoja G. Kadžytė.
Gražina Kadžytė | E. Blažio / LRT nuotr.
Buvo prietaringai galvojama, kad negalima nešti pilnų kibirų vandens, mat tada vaikas „seiliosis“ ar „atpils“. Be to, G. Kadžytė atkreipia dėmesį, kad gaisro metu patirta nėščiosios baimė taip pat gali paveikti vaiko odą.
„Ir taip sako moterys: va, ten moteris pamatė gaisrą, stvėrėsi už galvos ir vaikeliui [atsirado] raudona dėmė, kaip kai kuriems garsiems žmonėms“, – komentuoja etnologė.
Viena žinomiausių dzūkų suformuotų tradicijų – ant kaime stovinčių kryžių yra pririšamos prijuostėlės. Marcinkonių gyventoja Zita Kibirkštienė sako, kad tokius „žiurstukus“ arba „kvartukėlius“ ant kryžiaus pravažiuojančios nuotakos pririšdavo jau nuo „senų senovės“.
Zita Kibirkštienė | LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ stop kadras
„Apkabydavo ir užkabydavo ant kryžiaus. Ir tokis tikslas būdavo – pereidama į naujų gyvenimų, ji papuošdavo tų kryžių, tuo kvartukėliu prašydama: Dieve, padėk man gyvenime, lai būna viskas gerai“, – pasakoja Z. Kibirkštienė.
Prijuostėles rišdavo ir vaikui gimus, taip pat pusę lūpų sakoma, kad ir panai „sugriešijus“.
Prietarų kyla dėl saugumo ir kontrolės poreikio
Kodėl tiek daug prietarų supa būtent tekančias ir besilaukiančias moteris? Tautosakos tyrėja dr. Asta Skujytė-Razmienė atkreipia dėmesį, kad nuotaka tampa itin pažeidžiama jau nuo pat piršlybų akimirkos.
„Tai yra dėl to, kad žmogus yra tokios tarpinės būsenos. Nuotaka yra labai pažeidžiama. Apskritai visa vestuvių svita yra labai pažeidžiama. Nėščia moteris taip pat yra labai, labai pažeidžiama. Ir šituo atveju siūlai, mezgimas yra tarsi virkštelės simbolika. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad moteriai negalima perlipti per virvę, negalima perlipti per kažkokį numestą pantį, nes vaikui aplink kaklą apsisuks virkštelė“, – pasakoja A. Skujytė-Razmienė.
Asta Skujytė-Razmienė | V. Raupelio / LRT nuotr.
Buvo tikima, kad būsimam naujagimiui galima tarsi pakenkti. Pavyzdžiui, jeigu moteris peržengs per kirviu įkirstą slenkstį, tuomet vaikas gims su „kiškio lūpa“. „Negalima eiti, pavyzdžiui, per vietą, kur svilino kiaulę arbą skerdė kiaulę, nes vaikas gims su šeriais, su tokiu rudu kailiu“, – komentuoja tautosakos tyrėja.
Esama tokių prietarų, kurie leidžia žmogui paprasčiausiai gyventi arba tikėtis sėkmės nieko nenuveikus. Niujorke stovi garsioji jaučio statula – visų turistų siekis, o ypač atkeliavusiųjų iš Azijos, yra patrinti šio jaučio sėklides.
Prijuostėles rišdavo ir vaikui gimus, taip pat pusę lūpų sakoma, kad ir panai „sugriešijus“.
Taip pat daugybė prietarų yra susiję su veidrodžiais. Šie yra siejami su vartais į anapusinį pasaulį. Per Gavėnią veidrodžiai yra uždengiami, o sudužęs veidrodis yra pikta nešantis ženklas.
Profesorius fizikas, etnologas, etnokultūrologas dr. Libertas Klimka atkreipia dėmesį, jog rašytojo Luiso Kerolio knygoje „Alisa stebuklų šalyje“ yra pasakojama apie tai, kad už veidrodžio yra kitas, stebuklingas pasaulis, kuriame negalioja mūsų tikrovės logika.
Libertas Klimka | E. Genio/LRT nuotr.
„Lietuviai sako: jeigu pirtyje prieš Kūčių vakarienę du veidrodžius pastatysi, juose atsispindės daugybė, daugybė atspindžių. Teoriškai tai iki begalybės, tai ten galima pamatyt labai netikėtų netgi tolimos savo likimo ateities vaizdelių“, – pasakoja etnologas.
L. Klimkos teigimu, prietarai yra žmonių, kurie nemano galintys kontroliuoti savo ir valstybės gyvenimo, pagalbos prašymas.
Bendravimas su anapusiniu pasauliu
Antropologas Donatas Brandišauskas teigia, kad prietarai yra realybė, kaip žmonės mato pasaulį.
„Ir ta realybė susijusi su tuo, kad skirtingi akmenys yra tarpusavyje susiję priežastingumo ryšiais. Ir tai, ką tu darysi – bus veiksmas, bus ir atoveiksmis. Yra tam tikrų moralinių įpareigojimų, pavyzdžiui, kuriuos vykdant užsitikrinsi tam tikrą sėkmę. Tai yra labai intuityvus priežastingumo ryšių matymas“, – pasakoja mokslininkas.
Donatas Brandišauskas | LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ stop kadras
Jis teigia, kad mes gyvename ne tik žmonių, bet ir augalų, anapusinių būtybių pasaulyje – senųjų kultūros tradicijos ir jų tabu susiformavo ne be pagrindo. Anot antropologo, šamanų ritualai yra būdas kontaktuoti su anapusinėmis būtybėmis, jas pagerbti, atlikti mainų veiksmus ir užsitikrinti jų paramą.
„Tai yra kosmologinės tvarkos ir įsivaizdavimo palaikymas. Tai nėra vien tik psichologija, vien tik socialinis reiškinys“, – teigia D. Brandišauskas.
Anot antropologo, šiuolaikiniam pasauliui būdingas besąlygiškas tikėjimas skaitmenizacija ir pažanga taip pat yra prietaras.
Dirbtinis intelektas | Shutterstock nuotr.
„Mes gyvenam daugiau nei žmonių visuomenėje. Mes gyvename aplinkoje, mes gyvename nežmogiškų būtybių pasaulyje, kurie taip pat veikia mūsų žinių produkavimą. Ir tai veikia mūsų žinojimą apie tai, ir tai veikia mūsų sprendimus. Tam tikri ženklai, ateinantys iš pasaulio, yra labai svarbūs mūsų orientyrams“, – komentuoja antropologas.
