Miškai žmones saugojo, teikė prieglobstį, šildė ir maitino nuo sunkiai atmenamų laikų. Visus miškus drąsiai galime vadinti mūsų planetos plaučiais. Paprastai tariant ir nesigilinant į mokslinius niuansus, gamta taip sutvarkyta, kad visa augalija – medžiai, krūmai ir žoliniai augalai – fotosintezės metu, naudodami Saulės energiją, iš oro ima anglies dioksidą, o iš dirvožemio per šaknis siurbia vandenį ir mineralines medžiagas, taip pagamindami mums gyvybiškai reikalingą deguonį. Žmogus, sunaikinęs planetos „žaliąjį rūbą“, neabejotinai sunaikins ir pats save.
Iki šiol nesigailiu, kad prieš daugiau nei 20 metų pasirinkau miškininko profesiją, nes be miško ir be gamtos plačiąja prasme gyventi negaliu. 2004 metais tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete įgijau miškininkystės bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Susiklosčius aplinkybėms, darbo tuometinėje Jurbarko miškų urėdijoje ir jai priklausančiose girininkijose negavau, o keltis gyventi ir dirbti į kitus rajonus neturėjau noro.
Prieš keletą metų valstybinių miškų valdymo sistemoje įvyko nemažai politinių pokyčių, po kurių buvo uždaryta daug girininkijų. Pasikeitė ir pareigybės: neliko girininkų pavaduotojų, eigulių, urėdų – juos pakeitė „specialistai“ ir „vadovai“. Iki šiol nesuprantu, ką tai iš esmės pakeitė ir kam to apskritai reikėjo. Net miškų urėdijos buvo pervadintos regioniniais padaliniais. Tai – tikras absurdas. Iš anksčiau neblogai veikiančios valstybinių miškų sistemos pasitraukė daug patyrusių miškininkų, o likusiesiems teko dar didesnis emocinis ir fizinis krūvis. Tuomet galutinai atšalo ir mano noras ieškoti darbo valstybinių miškų sistemoje.
Tačiau nuo gamtos ir miškų niekada nenutolau. Dar 2007 metais pavyko įsigyti miško valdą Jurbarko rajone, kurią iki šiol turiu ir pavyzdingai prižiūriu. Į mišką ir jo gėrybes žiūriu su didele pagarba ir gamtoje visuomet elgiuosi atsakingai. Stengiuosi iš miško pasiimti tai, ką jis duoda, bet niekada neperlenkiu lazdos. Vasarą renku mėlynes, bruknes, voveraites, o rudenį – aukštapelkių spanguoles. Jei leidžia gamtinės sąlygos, savo miško valdoje ruošiu malkas. Niekada nekertu miško ir nevežu malkų, kai miškuose ar laukuose šlapia ir telkšo balos – ranka tam paprasčiausiai nekyla.
Pasibaigus uogų ir grybų sezonui, į mišką dažnai einu kaip gamtos fotografas. Šiandien matau, kaip intensyvūs kirtimai sparčiai keičia miškų vaizdą. Nuolatinė žmogaus intervencija ir plynieji kirtimai neišvengiamai daro įtaką floros ir faunos egzistencijai, o neapgalvoti veiksmai naikina paukščių perimvietes ir pačius paukščius.
Prieš beveik dešimt metų atradau dar vieną gamtos dovaną – natūraliai nukritusių žvėrių ragų rinkimą. Tam visai nebūtina būti medžiotoju ar sumedžioti briedį ar taurųjį elnią – ragai tam tikru metų laiku patys nukrenta. Numestų ragų ieškojimą galima pavadinti savotiška medžiokle, kuriai reikia ne tik žinių, bet ir geros fizinės formos, intuicijos bei šiek tiek sėkmės. Sėkmės atspėti vietą ir ten būti pirmam – ateisi antras ir nieko neberasi.
Apie tikrąją medžioklę. Kadaise turėjau galimybę tapti medžiotoju, tačiau tai brangus ir daug laiko reikalaujantis užsiėmimas, todėl šiuo keliu nepasukau. Medžiotojas turi ne tik medžioti, bet ir saugoti žvėris nuo brakonierių, dalyvauti kolektyvinėje veikloje, prisiimti didžiulę atsakomybę. Žmogus su ginklu neturi teisės klysti – jis privalo griežtai laikytis visų saugumo ir medžioklės taisyklių. Laiko ir finansų stoka nulėmė, kad medžiotoju netapau.
Kita priežastis – kolektyvinė veikla nėra mano charakteriui. Nors egzistuoja ir individualios medžioklės formos, tačiau jei vieni medžiotojai laikosi taisyklių, augina ir saugo perspektyvius trofėjinius žvėris, o kiti daro nusižengimus ir visą darbą paverčia niekais, norimo rezultato niekada nebus.
Nors pats nesu medžiotojas, domiuosi medžioklės reikalais, skaitau literatūrą, bendrauju su medžiotojais ir stebiu jų veiklą. Taisyklinga ir etiška medžioklė neabejotinai yra gamtosaugos dalis. Ten, kur žmogus gyvena šalia gamtos, laukinių gyvūnų populiacijos turi būti reguliuojamos atsakingai ir protingai.
Deja, žmogus dažnai gamtoje jaučiasi ne svečiu, o šeimininku – nori pasiimti viską šiandien, negalvodamas apie rytojų. Tai matyti ir masiniuose miškų kirtimuose, ir žmonių elgesyje miškuose. Medžioklėje taip pat pasitaiko atvejų, kai nepaisoma taisyklių, terminų, limitų ir etikos. Ilgametė patirtis miškuose leidžia tai tvirtinti.
Tačiau pažįstu ir garbingų medžiotojų, siekiančių gausios ir sveikos faunos. Vienas iš jų – Vilkaviškio rajono medžiotojas Andrius Rapalas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos visuomeninis ambasadorius. Kalbėdamas apie šiuolaikines technologijas medžioklėje, jis yra pasakęs:
„Žmonių mentalitetas turi eiti kartu su technologijomis. Technologijos medžioklėje yra tik įrankis. Jos tampa prasmingos tik tada, kai jas valdo brandus, atsakingas ir gamtą gerbiantis žmogus.“
Papildomai noriu pabrėžti, kad sumedžioti šerną, stirną, elnią ar briedį nėra nuodėmė. Tai – sveika, ekologiška mėsa ir svarbus maisto šaltinis. Ūkiškai reguliuojant kanopinių žvėrių populiacijas, galima išlaikyti balansą. Todėl ir sakau, kad mūsų miškai ir gamta yra neįkainojama vertybė ir mūsų antrieji namai.
Apskritai lietuviai yra vartotojų tauta – dauguma į mišką eina pasiimti jo gėrybių. Uogos, grybai, poilsis, gamtos fotografija ar medžioklė – visa tai neatsiejama nuo miško. Ir dar vienas faktas: kuo prastesnė žmonių finansinė padėtis, tuo dažniau žvilgsnis krypsta į mišką.
Pastaruosius 4–5 metus Jurbarko rajone beveik nebematau briedžių. Su tauriaisiais elniais situacija kiek geresnė, tačiau elitiniai patinai taip pat smarkiai apmedžioti. Tai pastebi ne tik aš, bet ir miškininkai, ūkininkai bei kaimo žmonės, puikiai prisimenantys, kas buvo anksčiau ir ką matome šiandien.
Nors medžioklės kultūra pastaruoju metu iš tiesų auga, vis dar pasitaikantys brakonieriavimo atvejai lieka skaudžia problema. Aplinkosauga Lietuvoje silpna – per mažai darbuotojų ir per menkas valstybės dėmesys gamtos apsaugai.
Straipsnio pabaigoje noriu pasakyti labai paprastai: mano, kaip miškininko ir gamtos fotografo, lūkestis yra aiškus – optimalios žvėrių populiacijos, gera trofėjinė kanopinių kokybė, išsaugotos buveinės ir nekertami brandūs medynai. Tik tada galėsime sakyti, kad einame teisingu keliu.
Gamta – visų mūsų namai. Turime išmokti gyventi taip, kad būtų išlaikytas balansas: kad gamta tarnautų žmogui, o žmogus – gamtai.
ar dėl to, kad miškai neįkainojama vertybė ir antrieji mūsų namai, mes juos taip barbariškai skerdžiame?