Šiandien Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ kviečia į naujausią premjerą „Maratonas“. Pagal Roberto Svindelso dramą „Bjaurius“ pastatytame spektaklyje pasakojama šeimos, patekusios į religinės sektos pinkles, istorija ir nagrinėjami sudėtingi paauglių bei suaugusiųjų tarpusavio santykiai.
Panašumai ir skirtumai
Ši istorija Jurbarko scenoje jau buvo pasakota prieš 15 metų – 2011-aisiais spektaklis vadinosi „Dorieji?“ ir jį kūrė gerai pažįstama „vaivorykštukų“ karta, užauginusi žinomus vardus – Arną Ašmoną, Mantą Bendžių, Tadą Radišauską ir kitus. Teatro režisierė Birutė Šneiderienė prisimena, kad tiek anuomet, tiek dabar tai buvo trečiasis „Vaivorykštės“ aktorių spektaklis. Abu kartus iniciatyva kilo iš jaunimo – jie patys pasirinko kūrinį, norėdami išbandyti save rimtesniame žanre.
Skirtumas tas, kad anuomet „Dorieji?“ scenoje pasirodė dar prieš „Škac, mirtie“, o dabartinė trupė prie sunkaus kūrinio priėjo po praėjusiais metais pastatyto spektaklio pagal S. Šaltenio „Riešutų duoną“.
Du režisieriai
Šįkart drąsiai galima pridėti dar vieną pokytį – spektaklis turi ne vieną, o du režisierius. Šalia ilgametės „Vaivorykštės“ vadovės Birutės Šneiderienės netikėtai atsirado jaunosios kartos kūrėjas Kajus Kalvelis. Režisierė jo indėlį vertina ne tik kaip pagalbą, bet ir kaip atradimą: „Ne aš jį, o aš iš Kajaus mokausi daugybės naujovių – ne tik judesio, garsų ar grimo, bet ir režisūrinių sprendimų srityse“, – sako ji.
Kajus pripažįsta, kad jo atsiradimas šiame spektaklyje buvo gana netikėtas. „Viskas gavosi gana netikėtai. Iš pradžių buvo mintis, kad būsiu tik judesio režisierius, bet natūraliai įsitraukiau daugiau – dabar esu ir judesio režisierius, ir prisidedu prie bendros režisūros. Stengiuosi padėti kiek galiu, pats tuo pačiu augdamas“, – pasakoja jis. Nors su teatru buvo susidūręs ir anksčiau, rimčiau įsitraukė būtent čia, kai artimiau susipažino su režisiere ir buvo pakviestas prisijungti prie kūrybinio proceso.
Tai nėra pirmas jo kontaktas su „Vaivorykšte“, tačiau iki šiol bendradarbiavimas buvo fragmentiškas. „Esame dirbę prie Jurbarko jaunimo apdovanojimų „Jurbarko perlas“, taip pat leidžiant žurnalą, kur reikėjo aktorių. Bet šis spektaklis – pirmas toks pilnas įėjimas į teatrą“, – sako K. Kalvelis.
Jaunasis kūrėjas neslepia – šis darbas tapo rimtu postūmiu galvojant apie ateitį. „Dabar visas fokusas – režisūra. Bandysiu stoti, žiūrėsiu, kur pavyks. Esu tikslų žmogus – jei jau einu, tai rimtai. Prieš metus priėmiau sprendimą pabandyti. Jei pavyks – puiku, jei ne – bandysiu dar kartą“, – kalba jis.
Paklaustas apie patį spektaklį, Kajus nevengia tiesumo „Spektaklis labai universalus – tinkantis visiems laikams. Tema sena kaip pasaulis, bet aktuali iki dabar. Tai spektaklis apie patyčias, apie žmogų, apie jo vietą. Jis yra žiaurus. Tikrai.“ Pasak jo, kūrybinė komanda sąmoningai pasirinko nešvelninti realybės „Nieko negražinome, nieko nefantazavome – viskas paremta realybe. Norėjome parodyti taip, kaip yra.“ Dėl to, anot jo, jaunesniems žiūrovams spektaklis gali būti per sunkus.
Kalbėdamas apie režisūrą K. Kalvelis išskiria aiškų skirtumą tarp renginių ir teatro „Renginiuose daugiau dirbi su bendra atmosfera, emocija, viskas vyksta natūraliau, abstrakčiau. Teatre – daug daugiau tikslumo. Dirbi su žmogumi, su jo būsena, su detalėmis. Turi aiškiai žinoti, kaip scena turi atrodyti ir kodėl.“
Šis spektaklis jam tapo ne tik kūrybiniu, bet ir asmeniniu išbandymu. „Kol nepabandai, negali žinoti, ar tau tikrai patinka. Man šitas projektas davė labai daug aiškumo. Ir ne kiekvienas jaunas žmogus turi galimybę taip išbandyti save“, – pripažįsta jis.
Paskutinė, bet stipriausia rolė
Pagrindinį Mortos vaidmenį spektaklyje atlieka Meda Kazlauskaitė. Jai patikėta sudėtinga, emociškai daug reikalaujanti istorija, kuri kartu tampa atsisveikinimu su scena – kitais metais Meda bus dvyliktokė.
Vaidmuo Medai skirtas neatsitiktinai. „Per atrankas skaitėme tekstus ir, matyt, man jis labiausiai tiko. Aš labiausiai jį išjaučiau“, – sako ji. Po pernai metų lengvesnio spektaklio šis kūrinys, jos žodžiais, tapo visiška priešingybe – „kaip juoda ir balta“.
Nors režisierė siūlė rinktis lengvesnį variantą, patys jaunieji aktoriai pasirinko sudėtingą temą.
Mortos istorija – skaudi, bet aktuali. „Spektaklyje daug smurto, patyčių – ir tai vyksta realiame gyvenime. Gal šiek tiek sustiprinta, bet esmė labai reali“, – kalba Meda. Jos personažas gyvena uždaroje, griežtų taisyklių šeimoje, kur slepiama tamsi paslaptis. „Aš tą paslaptį išduodu, ir dėl to viskas komplikuojasi“, – šiek tiek scenarijaus atskleidžia ji.
Didžiausias iššūkis – nuolatinė emocinė būsena: „Kiekvieną repeticiją turi persijungti. Net jei nuotaika gera, turi „įeiti“ į sunkią būseną. Reikia verkti, rėkti, jausti viską labai stipriai. Kartojant kasdien – emociškai išsekina.“ Tačiau toks vaidmuo jai pasirodė artimesnis nei griežto, šalto personažo tipažai. „Anksčiau vaidinau direktorę – ten buvo daug sunkiau įsijausti.“
Meda teatre nuo devintos klasės, dabar – vienuoliktoje. Nors anksčiau rimčiau svarstė apie aktorystę, šiandien žiūri atsargiau: „Šiek tiek bijau nestabilumo. Esu labai dėkinga už šią patirtį – ji nepakartojama.“
Sudėtingas užduotis naujokui
Šalia patyrusių aktorių scenoje matome pirmuosius žingsnius žengiantį Paulių Samulevičių. Jam patikėtas Mortos tėvo vaidmuo. „Esu visiškai naujokas, tik šiais metais pradėjau, bet mane traukia iššūkiai. Vaidinu labai blogą tėvą, kuris nerodo jokio supratimo ar šilumos. Tai sunku, nes realybėje nesu toks, bet čia ir yra teatro esmė – suvaidinti tai, kuo nesi.“
Spektaklio centre – atstumta mergaitė, kurios šeima gyvena pagal uždaras, griežtas taisykles. „Visa istorija sukasi aplink tai – kaip su tuo elgiamasi“, – sako Paulius. Įsijausti buvo sunku: „Turi išlipti iš komforto zonos, jausti emocijas, kurios nėra artimos. Bet tai ir įdomiausia – gali išbandyti save kitame amplua.“
Į teatrą jį atvedė pamatytas spektaklis: „Pamačiau „Škac, mirtie“ ir taip užkabino, kad užsinorėjau vaidinti.“ Dabar jis dalyvauja ir šio spektaklio kūrybiniame procese, kartu su trupe planuoja vykti į konkursą „Šimtakojis“.
Laisvalaikiu Paulius renkasi judesį – šoka, groja gitara, o teatrą laiko vieta, kur gali išbandyti save ir suprasti, kur nori eiti toliau. „Nors patirties dar nedaug, ambicijų nestinga. Galvoju apie aktoriaus kelią“, – sako jis. Įkvėpimo semiasi iš ankstesnių „Vaivorykštės“ kartų, tarp jų ir Arno bei Aido Ašmonų, kuriuos pažįsta asmeniškai. Jų patirtys, pokalbiai ir nueitas kelias jam tapo gyvu įrodymu, kad scena gali būti ne tik pomėgis, bet ir rimtas, nuosekliai kuriamas pasirinkimas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
