Balandžio 2-osios vakaras Jurbarko krašto muziejuje buvo skirtas Jurbarkui reikšmingiems metams bei iškilioms asmenybėms paminėti. Pagarbiai prisiminti kraštui nusipelnę žmonės ir gilūs simboliai: kalbininkas, habilituotas mokslų daktaras prof. Arnoldas Piročkinas bei matematikas, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius. Abu jie – Jurbarko rajono Garbės piliečiai, savo darbais garsinę gimtąją žemę. Šviesių prisiminimų gija nusidriekė ir iki lietuvių profesionalaus teatro pradininko, režisieriaus bei aktoriaus Konstantino Glinskio, o visus šiuos likimus it amžina tėkmė jungė Nemunas.
Duoklė profesoriui Piročkinui
Vakarą jautriai daina „Tyliai, tyliai Nemunėlis teka“ pradėjo Antano Sodeikos meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja Monika Buitkuvienė. Šis kūrinys pasirinktas neatsitiktinai – tai subtili užuomina į legendinę akimirką, kai Antanas Šabaniauskas, plaukdamas Nemunu, savo balsu sužavėjo režisierių Borisą Dauguvietį. Taip simboliškai buvo pradėtas vakaras, kuriame didžiausia Lietuvos upė tapo ne tik fonu, bet ir pagrindine prisiminimų apie iškilias asmenybes ašimi.
Kalbininko Arnoldo Piročkino gyvenimas, kruopštūs tyrinėjimai ir indėlis į kalbos kultūrą šiandien laikomi pamatine vertybe. Sausi faktai užleido vietą gyviems liudijimams: prisiminimais dalijosi jį pažinoję žmonės, ekrane vienas kitą keitė archyviniai vaizdai, skambėjo ištraukos iš jo sudarytos kronikos „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“. Tai leido pažvelgti į profesorių ne tik kaip į mokslo autoritetą, bet ir kaip į asmenybę, aistringai formavusią mūsų kalbos suvokimą.
Savo patirtimis apie prof. A. Piročkiną dalijosi buvusi jo studentė, lituanistė, ilgametė Sudargo M. Sederevičiaus mokyklos direktorė Irena Prūsaitienė. Studijų metus Vilniaus universitete ji prisimena kaip didingą iššūkį, suvedusį ją su ryškiausiomis Lietuvos kultūros figūromis. Jos diplominis darbas apie Joną Jablonskį tapo ne tik akademine užduotimi, bet ir prasminga kelione per gyvąją istoriją, kurioje A. Piročkinas tapo jos vedliu.
Įskiepijo meilę kalbai
Rinkdama medžiagą savo darbui, I. Prūsaitienė apkeliavo visą Lietuvą. Tuo metu ji buvo neakivaizdinio skyriaus studentė, auginanti tris mažus vaikus, tačiau vidinis ryžtas buvo stipresnis už kasdienius rūpesčius. Ji aplankė apie dvidešimt buvusių J. Jablonskio mokinių ir padėjėjų įvairiuose Lietuvos miestuose. Tai buvo neįkainojami susitikimai su tikrąja inteligentija – žmonėmis, kurie Jablonskį prisiminė ne kaip statišką portretą vadovėlyje, o kaip griežtą, tačiau taurų ir humoro jausmo nestokojantį mokytoją.
Būtent šią autentišką medžiagą – rankraščius ir gyvus pasakojimus – vėliau vertino docentas A. Piročkinas. Jis perėmė vadovavimą diplominiam darbui ir suteikė jam naują impulsą. I. Prūsaitienė su šiluma prisimena pirmąjį susitikimą universitete: nors reikalas buvo itin rimtas, docentas studentę priėmė su neeiliniu šviesumu ir tėvišku supratingumu.
Nors derinant mokslus su motinyste nuovargis buvo šalia, A. Piročkinas jai buvo ne tik mokslinis vadovas, bet ir moralinis švyturys. Jis mėgdavo sakyti: „Suprantu, mieloji, bet dabar yra žodis „reikia“ ir privalai ties juo susikaupti“. Docentas skatino ne paviršutiniškai rinkti faktus, o giliai pajusti J. Jablonskio pedagoginę dvasią. Šiandien Irena prisimena jo gerą šypseną ir begalinę pagarbą žodžiui.
Į matematiką – žaismingai
Kiek kitaip, pasitelkiant vaidybinius elementus ir lengvą humoro dozę, buvo pažvelgta į matematiko Jono Kubiliaus bei režisieriaus Konstantino Glinskio biografijas.
Nedideliame Eržvilko valsčiaus Fermų kaime užaugęs Jonas Kubilius tapo pasaulinio lygio autoritetu, sukūrusiu Lietuvos tikimybių teorijos mokyklą. Jo gyvenimo istorija tą vakarą nuskambėjo kaip įkvėpimas ir samprata, jog ir mažas kaimas išugdo asmenybes, keičiančias tarptautinį mokslo pasaulį. Vakaro atmosferą praturtino Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos matematikos mokytoja Rasa Greičiūtė ir Jurbarko krašto muziejaus direktorius Arvydas Griškus, atkūrę tikrą istoriją iš studijų laikų – matematikos egzaminą pas profesorių J. Kubilių. Ši žaisminga improvizacija leido pajusti mokslo aukštumų siekimo skonį.
Visa apjungiantis Nemunas
Renginyje pagerbtas ir režisierius Konstantinas Glinskis – šiemet minimos 140-osios jo gimimo metinės. Jo indėlis į lietuviško teatro pamatus pristatytas per gyvą pasakojimą. Jurbarko kultūros centro K. Glinskio mėgėjų teatro režisierė Danutė Samienė ir aktorius Kęstutis Matuzas atkūrė istorinį kontekstą, primindami, jog teatrinė kultūra šiame krašte turi gilias ir tvirtas šaknis.
Visas istorijas tarsi nematoma gija jungė tyliai tekantis Nemunas. Upė įvardyta ne tik kaip geografinė arterija, bet kaip krašto atminties saugotoja. Apie Nemuną kalbėta per asmenines patirtis, meninį matymą ir fotografiją. Įžvalgomis dalijosi muziejaus darbuotojai, o fotografo Roberto Patronaičio ir menininkės Laimutės Ašmonaitienės darbai atskleidė Nemuną kaip nuolat kintantį, tačiau amžinai išliekantį mūsų tapatybės simbolį.
Vakaro kulminacija tapo dar vienas reikšmingas akcentas – archyvinis Arnoldo Piročkino palinkėjimas, tarsi tiltas sujungęs praeitį su dabartimi. 2011 metais, suteikus jam Jurbarko rajono Garbės piliečio vardą, prof. A. Piročkinas tarė žodžius, kurie šiandien skamba kaip testamentas: „Turėsiu tik vieną palinkėjimą Jurbarkui. Kad jis išsiaugintų kartas, mylinčias ir gerbiančias savo miestą. Jeigu jis užsiaugins kartas, mylinčias Jurbarką, tai jie savo darbą bus padarę.“
Po renginio svečiai buvo pakviesti į antrąjį Jurbarko krašto muziejaus aukštą, kur duris atvėrė nauja, simboliška ekspozicija „Gimę prie Nemuno“.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
