Kardinaliai pakeisti profesiją – drąsus gyvenimo posūkis, ypač, kai kalba eina apie sudėtingą darbą, nuo kurio gali priklausyti žmogaus gyvybė. Tačiau būtent tokį sprendimą priėmė jurbarkiškis Marius Butėnas. Išbandęs save skirtingose profesinėse srityse, galiausiai jis pasirinko paramediko kelią, o svarbiausiu žingsniu tapo pameistrystė – galimybė mokytis ne tik teorijos, bet ir realaus darbo kasdienybėje.
Medicina Mariui nesvetima nuo vaikystės – jo mama yra skubios pagalbos specialistė, o tėtis – paramedikas. Kurį laiką dirbęs santechniku, jis pasakoja jautęs, jog darbe stinga iššūkių ir metas pokyčiams.
„Norėjosi kažko aktyvesnio, ekstremalesnio. Pabandžiau paramediko darbą – ir man labai patiko. Dabar neįsivaizduoju savęs kitur“, – sako M. Butėnas.
Paramediko profesinėms studijoms jis pasirinko Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centrą Klaipėdoje, o pameistrystei – gimtojo Jurbarko greitosios medicinos pagalbos pastotę.
Mokymasis, kuris vyksta realybėje
M.Butėnas pasakoja, kad paramediko mokymai truko pusantrų metų ir apėmė platų disciplinų spektrą – nuo anatomijos iki sudėtingų medicininių procedūrų, vaistų skyrimo, pagalbos teikimo kritinėse situacijose.
Tačiau, pasak jo, būtent pameistrystė leido išvysti, kaip teorinės žinios taikomos praktikoje.
„Pameistrystės metu greitosios medicinos pastotė tapo mano mokytoju. Tai ne tik mokykla – viską pamatai iš arti ir gyvai“, – sako jis.
Apie pusę metų dalyvaudamas pameistrystės projekte po 2–3 kartus per savaitę, jis kartu tęsė mokslus, o dalis teorinės medžiagos buvo pateikiama nuotoliniu būdu.
„Tai labai patogus modelis – kiek mažiau važinėjimo į ugdymo įstaigą, daugiau realaus darbo. Po paros budėjimo važiuoti į paskaitas būtų buvę sudėtinga, todėl lankstumas buvo labai svarbus“, – pasakoja pašnekovas.
Pirmieji žingsniai – su komanda šalia M.Butėno teigimu, pameistrystės metu būsimas paramedikas dirba kaip papildomas komandos narys – stebi, mokosi ir po truputį įsitraukia į darbą.
„Iš pradžių daugiau stebi, mokaisi. Vėliau jau gali matuoti spaudimą, užrašyti kardiogramas, padėti transportuoti pacientą. Atsakomybė didelė, todėl viskas vyksta palaipsniui“, – sako M. Butėnas.
Svarbiausia, pasak jo, yra žmonės šalia – kolegos ir mentoriai, kurie padeda suprasti, kaip elgtis realiose situacijose.
„Jei gauni gerą mokytoją, tai yra didžiulė pagalba. Išmoksti daug daugiau nei vien iš teorijos“, – pabrėžia M.Butėnas.
Darbas, kuriame nėra vienodų dienų
Šiandien M. Butėnas dirba Jurbarke, kur ir atliko pameistrystę. Jo darbo grafikas – budėjimai kas kelias paras, o iškvietimų pobūdis nuolat skiriasi.
„Vienodų situacijų nebūna. Kartais važiuojame gaivinti žmogaus, kartais – pas senjorą pamatuoti spaudimo. Bet kuo sudėtingesnis iškvietimas, tuo įdomiau“, – sako jis.
Darbas reikalauja ne tik žinių, bet ir emocinio pasirengimo. Tenka susidurti ir su sudėtingomis situacijomis – avarijomis, traumomis, net mirtimis.
„Pirmos mirčių patirtys buvo sunkesnės, bet prie visko pripranti. Svarbiausia – išmokti palikti emocijas darbe“, – atvirauja paramedikas.
Šiandien M. Butėnas sako realizuojantis save ir nebeįsivaizduojantis savo gyvenimo be šio darbo. Ir nors mokslai jau baigti, jis pabrėžia – tobulėjimui erdvės lieka visada.
„Negali sakyti, kad viską jau moki. Čia reikia tobulėti visą gyvenimą“, – sako jurbarkiškis.
Projektą „Pameistrystės viešinimas Lietuvoje“ vykdo Europos socialinio fondo agentūra. Daugiau informacijos apie pameistrystę skelbiama interneto svetainėje: https://igykprofesija.lt/pameistryste/.
Projektas finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.
