Prieš dešimt metų Jurbarke stalo tenisas buvo „pogrindinis“ sportas – entuziastai glaudėsi drėgnuose rūsiuose, daugiabučių balkonuose ar garažuose. Šiandien stalo teniso klubas „Pirmasis setas“, minėdamas veiklos dešimtmetį, jau yra ne tik sporto organizacija, bet ir stipri bendruomenė, sugebėjusi susikurti profesionalią bazę ir garsinti savo kraštą toli už Lietuvos ribų.
Nuo slidžių prie raketės
Klubo prezidentas Arūnas Štrimas į stalo tenisą pasuko po rimtos traumos. Ilgus metus aktyviai slidinėjęs, po sunkaus lūžio turėjo ieškoti sporto, kuris leistų judėti saugiau, bet išlaikytų azartą.
„Man visada patiko žiūrėti stalo tenisą, o kai pabandžiau žaisti pats – iškart „užsikabinau“. Pamažu pradėjome važinėti iš Jurbarko į Kauną pas trenerius, lankėme kursus, nes norėjosi ne tiesiog mušti kamuoliuką, o suprasti žaidimo techniką“, – pasakoja klubo vadovas.
Ši patirtis suformavo ir pagrindinę klubo taisyklę: žmones reikia išmokyti mokytis. Pasak Arūno, stalo tenisas, kaip ir abėcėlė, prasideda nuo pagrindų – taisyklingos stovėsenos ir raketės laikymo.
„Jei pradedi nuo kito galo, vėliau labai sunku taisyti klaidas. O kai žmogus perpranta bazinius judesius, jis pajunta tikrąjį žaidimo malonumą. Tai investicija visam gyvenimui – kartą išmokęs teisingai „skaityti“ žaidimą, mėgausiesi juo iki pat senatvės“, – tvirtina jis.
Pradžia rūsiuose
A. Štrimas, pats buvęs pareigūnas, klubo istoriją pasakoja su neslepiamu jauduliu: tai istorija apie juodą darbą, begalinį entuziazmą ir meilę šiam žaidimui.
„Mes buvome turbūt vienintelis rajonas aplinkui, kuris neturėjo savo klubo ar bent normalesnės salės. Šakiai, aplinkiniai miestai – visi turėjo, o mes žaidėme kur papuolė“, – prisimena jis. Jurbarkiečiams, norintiems rimčiau treniruotis, teko važinėti į Smalininkus, kur pavyko įrengti pirmąją salę. Tačiau augant narių skaičiui, tapo aišku – bendruomenė „išaugo marškinius“.
Atsiradus progai įsikurti dabartinėse patalpose Jurbarke, Arūnas neslepia – vaizdas buvo gniuždantis. „Kai gavau raktus ir užėjau į vidų, vos neapsiverkiau. Čia buvo tiesiog griuvėsiai, šiukšlynas, kažkokie senos kino salės likučiai. Bet mes su vyrais nusprendėme: darom.“
Viskas, ką šiandien mato lankytojai, sukurta pačių klubo narių rankomis. Lėšos remontui buvo gautos iš projektų, renkamos iš nario mokesčių. Prireikė ir asmeninių investicijų. „Paskutinis mūsų didelis darbas buvo langai. Jie buvo tokie supuvę, kad net nuvalyti nebebuvo įmanoma – bėgo vanduo, jie tiesiog krito lauk. Pakeitėme, susitvarkėme, ir dabar turime tokias sąlygas, kokių pavydėti gali ir didmiesčiai.“
Profesionalumas detalėse
Nors klubas save pristato kaip fizinio aktyvumo skatinimo vietą, A. Štrimas į technines detales žiūri itin rimtai. Stalo tenise kiekviena smulkmena – nuo kamuoliuko atšokimo iki grindų slidumo – turi milžinišką reikšmę.
„Daug kas galvoja, kad stalas yra tiesiog stalas. Bet profesionaliame sporte viskas turi atitikti ITTF (Tarptautinės stalo teniso federacijos) reikalavimus. Mūsų salėje stalai – aukščiausios klasės. Po kojomis – speciali trijų sluoksnių danga, kuri tausoja sąnarius. Jei žaisi ant betono ar paprasto parketo, po valandos pajusi kelius, o čia gali judėti valandų valandas“, – aiškina prezidentas.
Šiandien klube nuolat sportuoja apie 60–70 žmonių. Tai ne tik vyrai, bet ir gausėjantis moterų būrys bei jaunimas.
Pasaulinio lygio ambicijos ir
istorinė bronza
Per dešimtmetį „Pirmas setas“ užaugo iki rimtos jėgos Lietuvos stalo teniso žemėlapyje. Klubas į čempionatus deleguoja net keturias vyrų komandas, kurios kovoja antroje ir trečioje lygose. O moterų ekipa net šešerius metus iš eilės išsilaikė aukščiausioje Lietuvos lygoje – Arūno teigimu, tokiam mažam miestui kaip Jurbarkas tai yra unikalus pasiekimas.
Tačiau didžiausias dešimtmečio triumfas pasiektas už Lietuvos ribų. 2024-ųjų vasarą Italijos sostinėje Romoje vykęs Pasaulio veteranų stalo teniso čempionatas Jurbarkui tapo istoriniu. Klubo narė Jolita Štrimienė, žaisdama dvejetų rungtyje kartu su vilniete Ligita Sakavičiene, iškovojo bronzos medalius. Pasaulio veteranų čempionatai rengiami jau keturis dešimtmečius, tačiau tai yra pirmasis toks trofėjus Lietuvos istorijoje.
„Žinokite, medalis pasaulio čempionate – tai ne šiaip žvangutis. Lietuvoje yra šimtai profesionalių trenerių ir sportininkų, kurie tokiose varžybose dalyvavo dešimtis kartų, bet medalių neturi. Mes iš jurbarkietiško užsispyrimo įrodėme, kad esame konkurencingi pasauliniu lygiu“, – pasiekimu džiaugiasi A. Štrimas.
Sportas visam gyvenimui
Arūnas, pabrėždamas esminį stalo teniso skirtumą, tikina, jog tai sportas visam gyvenimui. „Pavyzdžiui, krepšinyje po keturiasdešimties tau jau skauda viską, šuolis ne tas, greitis ne tas. O prie teniso stalo gali stovėti iki gilios senatvės. Tai inteligentiška, aukštos kultūros sporto šaka. Pas mus treniruojasi buvę krepšininkai, lengvaatlečiai, imtynininkai – jie visi turi tą sportinę dvasią, kurios niekur nepadėsi.“
Klubo vadovas pabrėžia, kad stalo tenisas reikalauja ne tik fizinės jėgos, bet ir „šachmatinio“ mąstymo. „Jei žmogus išmoksta teniso ABC – kaip teisingai stovėti, kaip paimti raketę, kaip suteikti kamuoliukui sukimąsi – jis „užsikabina“ visam gyvenimui. Tai kaip skaitymas: kartą išmokęs, skaitysi visą gyvenimą.“
Sunkios trenerių paieškos
Žvelgdamas į kitą dešimtmetį, A. Štrimas išskiria vieną didžiausių iššūkių – profesionalių trenerių trūkumą. Nors klubas bendradarbiauja su aukšto meistriškumo specialistais, tokiais kaip Valdas Martinkus, nuolatinį pedagogą darbui su vaikais rasti itin sunku.
Nepaisant to, „Pirmas setas“ nenustoja judėti į priekį. Dešimtmetis parodė, kad Jurbarko entuziastai gali ne tik išeiti iš rūsių, bet ir užlipti ant pasaulinių pakylų.
„Mano svajonė – kad čia atsirastų treneris, kuris dirbtų vien su jaunimu. Mes turime visą reikiamą inventorių, robotus-treniruoklius, puikią salę. Trūksta tik žmogaus, kuris galėtų tam atsiduoti pilnu etatu. Jurbarko vaikai labai imlūs, tai parodė mūsų pavyzdinės pamokos mokyklose – vaikai tiesiog dega noru žaisti“, – sako stalo teniso entuziastas Arūnas.
Nepaisydamas iššūkių „Pirmas setas“ juda į priekį. Ruošiamasi naujiems Europos čempionatams, planuojamos išvykos į turnyrus Norvegijoje ir kitur. Dešimtmetis parodė, kad maža bendruomenė, vedama vieno tikslo, gali nuversti kalnus – arba, Arūno žodžiais tariant, „priversti kamuoliuką šokti pagal jurbarkietišką dūdelę“.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
