Balsavimas

Ar rajone turėtų nelikti paminklų sovietiniams okupantams ir kolaborantams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Apdovanotos knygos autorės: siekiame perduoti žinią apie kažka...

Apdovanotos knygos autorės: siekiame perduoti žinią apie kažkada, „kažkokiame Jurbarke“ gyvenusį vieną iš svarbiausių Lietuvos paminklų kūrėjų (0)

2022-05-17

Linos Itagaki ir Rasos Grybaitės istorinė komiksų knyga „Grybo auksas“ (leidykla „Artseria“) pelnė „IBBY geriausių 2021 m. knygų vaikams ir paaugliams“ apdovanojimą – premiją už geriausią pažintinę knygą – už kūrybišką autentiškumo ir fikcijos derinį, organišką teksto ir vaizdo jungtį, jautrų dėmesį išskirtinei Lietuvos meno asmenybei, rašoma IBBY Lietuvos skyriaus pranešime žiniasklaidai.

Su autorėmis apie istorinio komikso kūrimo ypatumus ir artumą nepažintam seneliui kalbėjosi Laimutė Adomavičienė.

– Nors senelio, garsaus skulptoriaus Vinco Grybo nesate mačiusi, bet apie jį daug girdėjote iš Jūsų močiutės Kunigundos Grybienės, kitų artimųjų. Kuo Jums labiausiai imponuoja senelis? Kokią svarbiausią mintį norėtumėte perduoti komikso skaitytojams – paaugliams ir jų tėvams?

Rasa Grybaitė: – Kol esi mažas, jaunas vaikas, jei nebūni sutikęs, kalbėjęs, lietęs „to“ žmogaus, tai apie jį ir negalvoji – jis tavo gyvenime ir neegzistuoja. Santykis su tuo niekada nematytu žmogumi keičiasi, kai tu pats keitiesi, kai augi, kai domiesi, kai suvoki ir vis labiau įsijauti, kad gyvenime niekada neturėsi ryšio su labai artimu bei brangiu žmogumi. Tą begalinį liūdesį ir ilgesį pirmiausia pajutau per tėtę, kuris labai skaudžiai išgyveno savo tėvo netektį.

O kai tapau gerokai suaugusi, panašiai tokio amžiaus, kokio savo laiku buvo Vincas Grybas, kada jis pats sprendė, ką ir kaip darys, kur eis, kur važiuos, pas ką studijuos, žodžiu, kai turėjo savo nuomonę, savo matymą, pajutau tokį „tikrovišką“ artumą niekada nematytam seneliui. Aš jaučiu, kad tai buvo „mano žmogus“. Jis man imponuoja daug kuo. Aš žaviuosi jo drąsiais sprendimais keisti savo gyvenimą.

Man absoliučiai nuostabus jo gebėjimas būnant bet kuriame pasaulio taške, pasinėrusiam į sudėtingas problemas, niekada nepamiršti savo artimųjų ir draugų. Man patinka jo drąsa išsakyti tiesą ir savo nuomonę. Labai patinka jo sveikas gyvenimo būdas, nesigėdijimas, kad buvo lietuvis, kad ir „pilkasermėgis“. Ir – aišku – tiesiog myliu jo talentingą sielą, kūrybišką mąstymą ir darbščias rankas.

Komikso skaitytojams siekiau perduoti žinią apie tokį kažkada, „(!) kažkokiame Jurbarke“ gyvenusį tuo metu svarbiausių Lietuvos paminklų kūrėją Vincą Grybą. Man svarbu buvo kalbėti apie tai, kiek reikia noro, mokslo, jėgų, meilės ir pasišventimo, kad pasiektum, jog kūriniai, gerokai pergyvenę patį kūrėją, liktų svarbia ir neįkainojama šalies kultūros dalimi.

Galų gale labai norėjau, kad visi, kuriems į rankas pateks ši knyga, paskaitę, pažiūrėję paveikslėlius, susidomėtų ir atvyktų į skulptoriaus memorialinį muziejų, kuris nėra fantazija, aplankytų tą vietą, kurioje jis gyveno, pamatytų, kaip atrodo skulptoriaus dirbtuvė, o ten išvystų daugybę, ko gero, per stebuklą iki mūsų dienų išlikusių Vinco Grybo skulptūrų.

– Iš ankstesnių komiksų „Sibiro haiku“ (su Jurga Vile), „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“, dabartinės knygos „Grybo auksas“ akivaizdu, kad Jus traukia tikrais faktais paremta Lietuvos istorija ir asmenybės. Kuo žavi autentika? Gal galite papasakoti, kaip Jūs atradote Vincą Grybą? O gal Jus, iliustratorę, surado?

Lina Itagaki: – Iš tikrųjų tai ne mane traukia istorija, o aš ją pritraukiu. Tiesiog taip susiklostė, kad pirmasis pasiūlymas iliustruoti knygą buvo būtent istorinė knyga („Sibiro haiku“). Kadangi ji mums pavyko labai gerai, panašu, kad kiti užsakovai nusprendė, kad moku iliustruoti istoriją ir pradėjo plaukti kiti pasiūlymai iliustruoti istorines knygas. Man tiesiog nebuvo pasirinkimo. Bet jau labai noriu pabėgti nuo istorijos ir karo, nes tokias knygas piešti labai sunku. Tiek pats procesas sunkus, nes reikia surinkti labai daug medžiagos, nuotraukų, išsiaiškinti kiekvieną detalę (kaip tais laikais žmonės rengėsi, kokios šukuosenos, kaip atrodė pastatai, mašinos, kraštovaizdžiai ir t. t.).

Sunku ir psichologiškai. Piešdama vis galvodavau: „Jei kiekvienas iš mūsų kiekvieną dieną žiūrėtų tiek nuotraukų apie karą, bandytų nupiešti mirusius žmones, tikrai nebenorėtų karo...“ Ir štai tas laikas atėjo. Mūsų ekranai užpildyti vaizdų iš Ukrainos ir tai siaubingai slegia. Įsivaizduokite – mane tai slegia jau penkerius metus. Nebenoriu piešti šautuvų, tankų, kareivių uniformų ir mirties. Ir dažnai pagalvoju: „Kokia prasmė tai piešti?...“ Juk piešiu įvykius, kurie nutiko prieš 80 metų, o jie vėl kartojasi šiandien, ir kažkas vėl pieš knygas apie karą Ukrainoje...

Sunku patikėti, kad žmonija per šitiek tūkstančių metų karų nepasimokė, kad karas neatneša taikos... Ir kartais man atrodo, kad mes, piešdami knygas ar kurdami filmus, piešiame ateitį. Gal reikėtų pradėti piešti kitokį, taikų pasaulį, ir jis tada pasikeistų? Manau, kad šiemet nupiešiu paskutinę knygą apie karą, o visos kitos bus apie pasaulį, kur nėra šautuvų, o vaikai gyvena ilgiau nei jų tėvai, nes taip ir turėtų būti.

Taigi, kaip jau supratote, Vinco Grybo knyga taip pat surado mane. Tiesiog 2018 metais, kai dar visai neseniai buvo išleista knyga „Sibiro haiku“, eidama gatve sutikau savo dėstytoją Ramutę Rachlevičiūtę ir ji manęs paklausė: „Ar nenorėtum sukurti dar vieno komikso?“ Apie kažkokį skulptorių... (pavardė man buvo negirdėta, tai net neužfiksavau).

Kadangi tuo metu neturėjau jokių kitų pasiūlymų, sutikau. Susitikome su tuomete leidyklos direktore Saule Mažeikaite-Teibere, aptarėme, kaip komiksas atrodys, sutarėme, kad scenarijų parašys Rasa Grybaitė, ir dar po poros metų prasidėjo knygos kūrimas.

– Skaitytojams ši Jūsų knyga apie Vincą Grybą – puikus pavyzdys, kaip verta klausytis širdies ir dirbti, kurti, ką svajoji. Ar tai Jums padeda kūrėjos gyvenime?

R. Grybaitė: – Seneliu Vincu Grybu visada žavėjausi, kaip asmenybe, pasižymėjusia labai daug gerų žmogiškų savybių. Aprašydama jo gyvenimo istoriją komiksui, tikrai nesistengiau be galo jautrią, dramatišką ir tragišką jo istoriją brukti kaip pavyzdį kitiems žmonėms.

Bet, jei skaitytojus sujaudina tas „Grybo klausymas savo širdies“, aš labai džiaugiuosi, nes manau, jog tai yra gražu. O man, kūrėjai, labiau įtakos turėjo kiti žmonės: mano mokytojai, dėstytojai, mano artimieji, su kuriais aš nuo gimimo turiu tikrą, ne fantominį santykį. Labai norėčiau, kad tokį santykį kada nors būčiau turėjusi ir su seneliu! Tuomet – esu tikra, mano, menininkės, „stogas“ būtų kur kas aukščiau!

– Jūsų seneliui Vincui Grybui pasisekė, kad Jūsų šeima: Jūsų močiutė Kunigunda Grybienė, Jūs, anūkė, ir Jūsų Tėtis, skulptoriaus sūnus Gediminas, labai stengėsi išsaugoti prisiminimus, kūrinius, šviesų kūrėjo atminimą. Gal galite papasakoti, kaip atsirado V. Grybo muziejus Jurbarke? Kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė šios knygos sumanymas, paskatintas menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės?

R. Grybaitė: – Pirmasis bandymas įkurti V. Grybo vardo muziejų Jurbarke kilo dar 1947 metais. Tačiau, įvertinus tai, kad skulptoriaus kūryba neatitiko to meto idėjinės dvasios, Grybo darbai buvo pašalinti iš ekspozicijos ir jo name įkurtas Jurbarko kraštotyros muziejus. 1956-aisiais skulptorius Juozas Mikėnas ir profesorius Pranas Gudynas atvyko į Jurbarką ieškoti Vinco Grybo kūrybos „likučių“. Kunigunda Grybienė parodė, kiek išsaugota skulptūrų ir projektų. Tuomet buvo surengta Vinco Grybo darbų paroda.

Profesionalai suvokė, kad tokių darbų eksponavimas vien paroda baigtis negali, nes, anot J. Mikėno, – tai buvo „puiki skulptūros mokykla“. Galų gale Kauno nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus organizavo darbus ir įkūrė 1963 metais filialą – Jurbarko Vinco Grybo memorialinį muziejų. Nuo 1991 metų šio muziejaus steigėjas yra Jurbarko rajono savivaldybė.

2017 metų rugpjūtį sulaukiau savo dėstytojos Ramutės Rachlevičiūtės žinutės, kad mielai aplankytų mane Jurbarke. Po malonių keleto valandų bendravimo, vaikštinėjimo po muziejų, pokalbių prie puodelio arbatos, Ramutei kilo mintis, kad tokį paprastą pasakojimą apie Vincą Grybą būtų galima paversti paprasta vaikiška knygele su paveikslėliais.

R. Rachlevičiūtė šią mintį pametėjo, ji ir pirmuosius veiksmus atliko: Vilniuje sutiko tiesiog gatve einančią dailininkę, knygų iliustratorę Liną Itagaki, užklausė, ar ši nesutiktų imtis tokios tai istorijos iliustravimo, o šiai sutikus, iš karto nukeliavo į Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklą, pas tuometę „ARTserios“ direktorę Saulę Mažeikaitę-Teiberę. Taip buvo suburta komanda. O toliau jau vyko kiti procesai: projektų rašymai. Trečias kartas, parengtas muziejaus ir teiktas Tauragės regionui, pagaliau buvo palaimintas!

– Sukrečia V. Grybo sušaudymas 1941 m. liepos 3-iąją Jurbarke. Jautriai perteikėte žmonos sukrėtimą: ašaras, lėkimą gelbėti vyro... Kaip jautėtės ir kokios mintys kilo, kuriant su holokaustu susijusias komiksų dalis?

L. Itagaki: – Apie Vinco Grybo mirties aplinkybes knygoje visko nepasakome, nutylime, ir tai skaitytojai junta. Bet gal ir gerai, jei tai paskatins nuvažiuoti į Jurbarką, į Vinco Grybo memorialinį muziejų, ir sužinoti daugiau. O piešdama... galvojau, kad ir vėl piešiu tą patį. Vėl turiu nužudyti pagrindinį knygos veikėją. Šautuvas, šūvio garsas, negyva ranka...

– Knygos pavadinime „Grybo auksas“ užkoduota pagrindinė komikso idėja: V. Grybo vertybė – kūryba iš molio. Koks Linos Itagaki ir Rasos Grybaitės auksas?

L. Itagaki: – Popieriaus lapas ir paprastas pieštukas. Na, ir dar akys ir dešinė ranka.

R. Grybaitė: – Apie „mano auksą“ net mintis nešmėkštelėjo. Turėčiau galvoti, svarstyti daug variantų, ir nežinia, kuris būtų tinkamas atsakymas... Gal tai laikas – mano gyvenimo minutės ir valandos, kurių neiššvaisčiau veltui?

Kalbino Laimutė Adomavičienė,

LRT.lt inform.



« Atgal



Video rekomendacijos:

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook