Buvau čia svetimas, o priėmė kaip savą

Buvau čia svetimas, o priėmė kaip savą (0)

2014-08-13

„Ilgai galvojau, seniai ruošiausi, bet tik dabar apsisprendžiau. Man jau 81-eri metai, kažin, ar dar čia atvažiuosiu“, – sakė į „Šviesos“ redakciją vieną popietę užėjęs vyriškis. Kalbėjo lietuviškai, su akcentu, ir sunkiai tramdė jaudulį. Susėdome. Išpasakojo sudėtingą savo gyvenimo istoriją ir teigė būtinai turįs padėkoti Jurbarkui, kuris jį – svetimą – priėmė kaip savą.

Tas netikėtas svečias – Josif Heier iš Vokietijos, Homburg Saar. Vasaromis – jau daugybę metų – jis atvažiuoja į Jurbarką, čia, Kauno gatvėje, su savo šeima gyveno du dešimtmečius.
„Mane ir dabar vadina Juozu, o pavardė, kai gyvenau Jurbarke, buvo Geier, nes rusų kalboje nėra garso ha“, – sakė vyras.
Gyvenimas Juozą mėtė ir vėtė. Jis vokietis, gimė Ukrainoje, vokiečių apgyvendintoje jos dalyje. Per Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Vokietijoje – atsitraukdama vokiečių kariuomenė pasiėmė savo tautiečius – ten buvo užimti rusų, po karo atsidūrė Sibiro tremtyje.
„Irkutske vedžiau Stasę Vymerytę, kilusią iš Ilguvos, Šakių rajono – ji irgi vokiečių kilmės, nors pavardė skamba lietuviškai. Ten mums gimė trys vaikai – Antanas, Gražina ir Edvardas. Po Stalino mirties mus paleido ir atvažiavome į Lietuvą“, – pasakojo Juozas.
Tačiau Lietuva sutiko nesvetingai. Juozas – vokietis ir dar tremtinys – niekur negalėjo prisiregistruoti, o neregistruotas negavo darbo, nors galėjo ir sugebėjo dirbti daug ką. „Pinigų šiek tiek turėjom, bet šeimos su trim vaikais nedirbdamas neišlaikysi. Turėjau vėl išvažiuoti“, – prisimena Juozas.
Jo tėvai tuo metu buvo atsidūrę Kazachstane. Palikęs žmoną ir vaikus Ilguvoje 1959-aisiais Juozas patraukė į Kazachstaną uždirbti pinigų. „Iškart radau darbo – motoristu ir dirbau iki 1960-ųjų pavasario. Mane prašė pasilikti, pasikviesti šeimą, bet žmona nesutiko išvažiuoti iš Lietuvos, todėl grįžau į Ilguvą. Galvojau – kaip nors... Mano uošvis turėjo keltą ir kėlė per Nemuną žmones, o aš eidavau jam padėti. Kartą perkėliau tokį žmogų, vardu Stasys, iš Jurbarko. Išsikalbėjom (lietuviškai tada nemokėjau, kalbėjom rusiškai), pažadėjo man padėti, paliko savo adresą.“
„Atvažiavau į Jurbarką, – tęsia Juozas savo istoriją, – ėjom pas valdžią. Parodžiau pasą, sako: jokių problemų, jūs – mūsiškis. Priregistravo, o darbą iškart radau.“
Juozas neprisimena to valdininko pavardės, juolab kad netrukus jis buvo pakeistas kitu.
Tarpkolūkinėje organizacijoje Juozas įsidarbino pagalbiniu darbininku. „Bet po kelių mėnesių brigadininkas pakėlė mane mūrininku-tinkuotoju. Statėm savivaldybės pastatą, susivienijimo namus, ligoninę. Bet po kelerių metų pagal skelbimą laikraštyje perėjau į susivienijimą ir dirbau tekintoju – kol išvažiavome.“
Atvažiuoti į Vokietiją Juozą ragino jo tėvai, 1966 m. gavę leidimą gyventi toje šalyje. Bet Juozo šeima, nors bandė ne kartą, vizos išvykti negavo. „Aprimome, sakėme: liksime čia, gerai gyventi ir Jurbarke“, – prisimena vyras. Šeima turėjo butą Kauno gatvėje, automobilį, vaikai užaugo ir pradėjo kurti savo šeimas. Bet nerimo buvo – Juozą ne kartą kvietė saugumiečiai, gal sekė...
„O 1979 m. pakvietė mane į pasų stalą. Buvo atvažiavusi kažkokia moteris iš Vilniaus ir pasakė: jūs – paleisti. Bet apsispręsi ar vyksime į Vokietiją reikėjo per vieną valandą. Išvažiavome vieni, o vaikai po metų atvažiavo“, – sako Juozas.
Pasakodamas apie gyvenimą Jurbarke ir čia sutiktus žmones vyriškis dažnai kartoja: labai geras žmogus. Tik pasakodamas apie valdininkę, norėjusią šeimą su trim vaikais iškeldinti iš buto, ištaria: nelabai geras žmogus.
„Aš turiu padėkoti Jurbarkui: kaip gerai mane čia priėmė – nuo viršininkų iki eilinių žmonių. Sutikau čia labai daug gerų žmonių“, – labai nuoširdžiai sakė lietuvių kalbos nepamiršęs vokietis Juozas. – Kiekvieną vasarą atvažiuoju į Jurbarką. Čia gyvena žmonos sesuo Gražina – jos šnekasi, aplankome kapus Ilguvoje. O aš mėgstu vaikščioti – einu visur ir matau, koks Jurbarkas pasikeitęs ir kasmet gražėja – tas miestas, kuris mane, svetimą, priėmė kaip savą.“

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook