Laimingi tik atsakingose šeimose

Laimingi tik atsakingose šeimose (0)

2014-06-04

Vaikai laimingi, kai jais rūpinasi tėvai. Tokios šeimos nemina Vaiko teisių apsaugos skyriaus kabinetų slenksčių ir jų namų nelanko socialiniai darbuotojai. Tačiau specialistai pastebi, kad visuomenė sparčiai asocialėja: kasmet vis daugiau vaikų auga socialinės rizikos šeimose.

„Esu įsitikinusi, kad vaiko teises ir teisėtus interesus geriausiai užtikrina atsakingi tėvai, laiminga vaikystė ypač priklauso nuo mamos atsakomybės. Vaiko teisių apsaugos skyrius neregistruoja šeimų, kurios gerai rūpinasi savo vaikais. Laikomės nuostatos, kad jei negauname pranešimų iš pedagogų, medikų, pareigūnų, socialinių darbuotojų ar pačių vaikų apie jų teisių pažeidimus, tai tėvai užtikrina jų interesus“, – sako Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Gardauskienė.
Deja, neretai geriausios išeities vaikui tenka ieškoti valdžios institucijų darbuotojams. O jie nedaug tegali pasiūlyti – globą šeimoje arba vaikų globos įstaigoje. Ir viena, ir kita išeitis – sąlyginė. „Žinant, kad kasmet iš globėjų paimame po kelis vaikus arba jie atsisako savo globotinių, nes su jais nebesusitvarko, tai nėra geras variantas. Specialistai seniai nustatė, kad globos įstaigose apgyvendintų vaikų raida sutrinka pastebimai ir negrįžtamai“, – sakė savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.
Ir vis dėlto blogiausia, kas gali atsitikti vaikui – atskyrimas nuo šeimos, jau tampa kasdienybe. Kasmet iš neatsakingų tėvų paimami vidutiniškai aštuoni vaikai. Šį pavasarį į Alytaus sutrikusios raidos kūdikių namus išvežti trys vienos šeimos mažyliai. „Manome, kad priėmėme geriausią, vaikų interesus atitinkantį sprendimą“, – sako L. Gardauskienė.
Tris vyresniuosius šios šeimos vaikus pasiėmė auginti kitame rajone gyvenantis jų tėvas. Teigiama, kad krizė šeimoje susiformavo dėl moters sveikatos problemų, o jos dėl besaikio alkoholio vartojimo. Motina su šešias vaikais tris kartus buvo apgyvendinta Eržvilko krizių centre, jai suteikta visa įmanoma juridinė, sveikatos priežiūros, socialinė pagalba.
„Esu įsitikinusi, kad padarėme viską, ką leido mūsų savivaldybės ribotos galimybės – skyrėme daug laiko ir daug lėšų, kad moteris įveiktų krizę, bet atsitiko taip, kaip atsitinka daugelyje socialinės rizikos šeimų“, – neslėpė L. Gardauskienė.
Šešis vaikus auginanti moteris vaiko teisių gynėjų ir seniūnijos socialinių darbuotojų akiratyje buvo jau seniai, o nuo 2006 metų oficialiai įrašyta į savivaldybės socialinės rizikos šeimų sąrašą.
Tokių šeimų savivaldybėje yra 118, jose auga 260 vaikų. Specialistų teigimu, socialinės rizikos šeimos statusas dažniausiai išnyksta tik vaikams užaugus. Pernai iš apskaitos išbrauktos 29 šeimos, bet įrašytos 28 naujos, jose auga 43 vaikai.
Atimti vaikus iš šeimos ryžtamasi tik kraštutiniais atvejais, kai namuose jiems pasidaro nesaugu. Vaiko teisių apsaugos specialistai visada padeda susigrąžinti vaikus, jei tik išnyksta priežastys, dėl kurių jie buvo paimti iš šeimos. Kasmet motinoms grąžinama po keletą vaikų.
Vaiko teisių specialistai, politikai dažnai tvirtina, kad socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų mažėja, tačiau tik absoliučiais skaičiais. L. Gardauskienė sako, kad dar prieš keletą metų socialinės rizikos šeimose augo tik apie 4 proc. rajono vaikų, dabar jau beveik 5 proc. Tai reiškia, kad iš 100 mokykloje besimokančių vaikų penki gyvena socialinės rizikos šeimose ir tėvai jais nesugeba pasirūpinti.
Gerai bent tai, kad šių šeimų vaikai jau nebebadauja. „Galiu užtikrinti, kad jie yra sotūs ir maitinami dar netgi daug geriau nei tų šeimų, kurių tėvai gauna mažas pajamas. Socialinės rizikos šeimoms skiriamas didžiulis dėmesys. Pašalpos joms mokamos ne pinigine forma – taigi maistą perka socialiniai darbuotojai, vaikai mokyklose gauna nemokamą maitinimą, lanko dienos centrus, į juos orientuoti dauguma nevyriausybinių organizacijų įgyvendinamų projektų veiklų. Žinoma, ir dabar tokiose šeimose visko būna, tačiau padėtis smarkiai keičiasi“, – pripažįsta L. Gardauskienė.
Tačiau ir socialinės rizikos šeimos ne visos ant vieno kurpaliaus trauktos. Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistai skirsto jas pagal priežastis, dėl kurių atsirado socialinės rizikos statusas. Socialiniai darbuotojai vertina vaikų nepriežiūros lygį. Vertinimo rodikliai, pasak L. Gardauskienės, primityvūs: ar kasdien vaikas išleidžiamas į mokyklą, ar nestokoja avalynės ir rūbų, ar 2–3 kartus per dieną gauna karšto maisto, ar tėvai lanko mokyklose rengiamus susirinkimus. Atsižvelgiant į vaikų skaičių bei amžių, nustatomas nepriežiūros lygis. Maždaug pusė socialinės rizikos šeimų yra priskiriama didesniam vaikų nepriežiūros lygiui.
„Turime pripažinti, kad mūsų valstybėje vertinami tik fiziologiniai ir gyvybiniai vaikų poreikiai. Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, kur iš lietuvių šeimų labai dažnai priimami vaikai, didelis dėmesys skiriamas vaiko emociniam stabilumui, psichinės sveikatos užtikrinimui. Tačiau tos šeimos, iš kurių užsienyje paimami vaikai, be išimčių yra turėjusios reikalų ir su mūsų skyriumi“, – sakė L. Gardauskienė, omenyje pirmiausia turinti Lietuvos šeimų komiteto pirmininke Didžiojoje Britanijoje išrinktą ir prieš vaikų atėmimą iš tėvų kovojančią Astą Skinulytę -Gulbaek. Jurbarko savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius iš šios moters vaikus buvo paėmęs du kartus – jie buvo palikti vieni, apleisti, nevalgę ir neaprengti.
L. Gardauskienė pripažįsta, kad visuomenė netolerantiška socialinės rizikos šeimoms, todėl taiko joms itin griežtus vertinimo standartus. Kai savivaldybės darbuotoja arba mokytoja savo darželinuką vasarą visą dieną palieka vieną namuose, sakoma, kad nėra kitos išeities, bet jei moteris iš socialinės rizikos šeimos išeina pas kaimyną ravėti braškių, šaukiama, kad ji neprižiūri vaikų. „O juk ir tai moteriai reikia užsidirbti bent 10 Lt – iš socialinės pašalpos neišgyvensi“, – sakė L. Gardauskienė.
Ir vis dėlto motinos, auginančios keturis ar daugiau vaikų, neturėtų jaustis nuskriaustos. Vien tokių šeimų vaikams savivaldybė skiria apie 1,5 tūkst. Lt socialinės paramos, be to jiems skiriamas nemokamas maitinimas, parama maisto produktais, šeima gauna kompensacijas už šildymą. „Kur Jurbarke moteris galėtų gauti tokį atlyginimą – ir dar būti namuose su vaikais?“ – stebisi L. Gardauskienė
Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė įsitikinusi, kad dviprasmybių neliks priėmus vaiko priežiūros taisykles. Dokumento projektas parengtas prieš dvejus metus, tačiau kol kas nepriimtas – visuomenė diskutuoja, kokio amžiaus vaikų negalima palikti be priežiūros. Buvo siūloma nustatyti 10 metų ribą, dabar kalbama apie vaikus iki septynerių metų. L. Gardauskienės nuomone, taisyklės turės būti pritaikytos Lietuvos ekonominei situacijai, nes antraip didžioji dalis vaikus auginančių mamų paprasčiausiai negalėtų dirbti.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook