Saviškių įskųstas, su žydais sušaudytas maištingasis Vincas Gr...

Saviškių įskųstas, su žydais sušaudytas maištingasis Vincas Grybas radikaliai keitė pasaulį ir savo asmeninį gyvenimą (1)

2022-01-03

Vincas Grybas prie paminklo Motiejui Valančiui projekto / Vinco Grybo memorialinio muziejaus archyvo nuotr.

Iš Suvalkijos kilęs vienas lietuvių paminklinės skulptūros pradininkų Vincas Grybas (1890–1941) jautė begalinį ilgesį nuo mažumės pamiltam menui. Net įsitaisęs pakankamų pajamų duodančioje tarnyboje, nesibaimino keisti gyvenimo tėkmės ir vėl virsti pilka pelyte, – kad tik galėtų užsiimti skulptūra. Išsilavinusiam, Varšuvoje ir Paryžiuje mokslus baigusiam, pasaulio politikoje nusimanančiam menininkui Trečiojo reicho stiprėjimas kėlė nerimą. Ir, kaip parodė gyvenimas, pagrįstą, atnešusį fatališkų pasekmių.

Kiekvienas nesunkiai įvardytume bent kelis V. Grybo sukurtus paminklus. Jo pelėdos (1924), iki šiol saugančios Kauno meno mokyklos teritoriją, ilgainiui davė pavadinimą vietovei – Pelėdų kalnas. Ir net režisieriaus Audriaus Juzėno vaidybiniam filmui.

2020 metais pasirodžiusi Linos Itagaki ir Rasos Grybaitės komiksų knyga „Grybo auksas“ paskatino prisiminti šios vitališkos asmenybės kelią ir tragišką gyvenimo baigtį.

Patiko detektyvas ir skulptūros

Pasak V. Grybo memorialinio muziejaus Jurbarke vadovės R. Grybaitės, idėją nestandartinio, jaunatviško formato knygai pasiūlė V. Grybo muziejuje 2017 metais atsilankiusi dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Po kurio laiko surado ir iliustruotoją – sėkmingos komiksų knygos „Sibiro haiku“ bendraautorę L. Itagaki. Ši V. Grybo istoriją taip pat pasiūlė perteikti komikso žanru. Knygą išleido Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla „Artseria“.

L. Itagaki LRT.lt pasakojo, kad apsiėmus šio projekto jai teko perprasti skulptūros meną, kūrinių atsiradimo procesą. Nelengva buvo autentiškai pavaizduoti aplinką, interjerus – kokie tada buvo kabinetai, kaip atrodė baldai, kas stovėdavo skulptoriaus dirbtuvėse.

Piešdama konkrečias vietas, pavyzdžiui, Lukšių ar Kauno meno mokyklą, kuriose mokėsi V. Grybas, Šiaurinę stotį arba erdves su jo skulptūromis, L. Itagaki naudojo dokumentinę medžiagą – piešė pagal nuotraukas, tiksliai atkurdama visą aplinką.

Knyga buvo numatyta vyresnių nei 13 metų moksleivių auditorijai. Tačiau dailininkė patyrė, kad ją mėgsta ir jaunesni vaikai. „Kai paklausiau, kas labiausiai patiko, atsakė, kad knyga primena detektyvą, be to, joje pavaizduota daug skulptūrų“, – juokiasi L. Itagaki. Vyresni žmonės iš pradžių gana rezervuotai žvelgė į komikso formatą, tačiau juos sudomino pati asmenybė, pagrindinis pasakojimo veikėjas.

Gimęs pavyzdinėje šeimoje

Anot skulptoriaus anūkės R. Grybaitės, V. Grybas buvo vienas iškiliausių lietuvių paminklinės skulptūros pradininkų. 9 metais vyresnis kolega Petras Rimša po pirmojo jųdviejų susitikimo Varšuvoje pasiryžo laukti, kada gi Grybukas savo darbais „pradės rodytis tame menkučiame lietuvių skulptorių būrelyje“.

„Tad skulptūros menininkų tikrai turėjome vos vieną kitą. Iki 1918 metų nebuvo jokių nacionalinių meno mokyklų, puoselėta tik liaudiška medžio drožybos tradicija“, – teigia R. Grybaitė, daugelį istorijų apie senelį išgirdusi iš močiutės Kunigundos Grybienės lūpų.

Vincas buvo pavyzdingų, raštingų valstiečių jauniausias vaikas. Mama Marijona garsėjo kaip neprilygstama audėja, tėvas buvo išsimokslinęs, laikytas Pelenių kaimo šviesuoliu, tad ir savo vaikus siekė išprusinti. Daugelis šeimynos gyvenimo faktų atsiskleidžia iš vienų kitiems rašytų laiškų. Grybai bendravo su knygnešiais, namuose slėpė draudžiamą lietuvišką literatūrą.

Šventadieniais motina vesdavosi Vincą į parapinę Lukšių bažnyčią, liepdavo dėtis domėn kiekvieną kunigo žodį. Mat labai tikėjosi, kad jauniausias sūnus pasirinks kunigystę. Tačiau berniuko akys vis slysdavo šalin, jį labiau žavėjo bažnyčios grožybės.

Nuo mažų dienų ant klėtelės laiptų drožė skulptūrėles, mėgindamas pakartoti matytąsias. Darbavosi tetos dovanotu peiliuku. Iš pradžių gana primityviai, tačiau vėliau šventieji patronai jam pavykdavo tokie įspūdingi, kad nebuvo gėda juos kam ir padovanoti. Sugebėdavo net altorėlius su visais angelais ir Nukryžiuotuoju padirbdinti ir į butelį sudėti.

Talento atradimas – kaip pasakoje

Garsas apie talentingą vaikį pasiekė Zyplių dvaro šeimininką grafą Tomą Potockį. Ko gero, per samdinius.

„Viskas buvo kaip pasakoje. Net norisi pradėti žodžiais „vieną kartą...“ – nusijuokia R. Grybaitė. – Pasakojama, esą, važiuodamas karieta, didikas Grybų šeimos laukuose išvydo susirietusį piemenėlį. Pasivadinęs arčiau, paprašė parodyti, ką šis skaptuojąs. Vincas dar tik buvo pradėjęs drožinėti pliauską. Grafas pasikalbėjo su berniuku ir pakvietė atvykti pas save su tėvu – norįs išvysti jo darbelius. Kai galiausiai pamatė, iškart pasiūlė tėvui leisti sūnų į mokslus, pasiūlė ir savo globą. Tėvui pakako išminties sutikti.“

1904-aisiais trylikametis Vincas atsidūrė Varšuvoje, kunigaikščių Woroneckių rūmuose. Pradėjo mokytis Varšuvos gimnazijoje, čia per piešimo pamokas į jį atkreipė dėmesį akademikas Pius Welonskis, pakvietė lietuvaitį lankyti jo skulptūros studiją.

Mokslai sekėsi gerai. Po dešimties Varšuvoje praleistų metų V. Grybo baigiamasis darbas „Kova“ pelnė jaunųjų skulptorių konkurso laurus, piniginį prizą ir rekomendaciją tęsti studijas aukštojoje mokykloje.

Deja, svajones išsklaidė Didysis karas, V. Grybas mobilizuojamas į caro kariuomenę. Kariauti su ginklu neteko, tačiau kaip anatomijos žinių įgijęs dailininkas jis buvo paskirtas dirbti karo lauko sanitaru.

Maištingo būdo liaudininkas

Įprasta sakyti, kad V. Grybas buvo revoliucinga, komunistuojanti asmenybė. Tačiau jo pažiūros, anot anūkės, nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų sutapo su Kazio Griniaus, Mykolo Biržiškos politinėmis nuostatomis. „Jei K. Grinius kam nors yra revoliucionierius ir komunistas, tegul ir V. Grybą laiko tokiu pačiu“, – užuominą pasako R. Grybaitė.

Stengdamasis dėl geresnio gyvenimo, būdamas komunikabilus, jis mokėjo uždegti kitus, greitai sulaukdavo pasekėjų. Pasak R. Grybaitės, jaunystėje seneliui labai imponavo Vinco Kudirkos ir Prano Vaičaičio eilės. Didysis varpininkas tapo jo idealu.

Apskritai, pasak R. Grybaitės, plataus išsilavinimo skulptorius turėjo savo požiūrį, savo tiesą. Giminaičiams buvo autoritetas, teisėjas, teisuolis. Į jį kreipdavęsi patarimo, patikėdavę paslaptis, kurių neišduodavo net artimiausiems žmonėms.

Maištingas V. Grybo būdas pirmiausia atsiskleidė paskutiniais karo metais, kai frontą pasiekė naujiena apie verčiamą carą. Revoliucingas atsišaukimas kaip kietai susuktas papirosas ėjo per kareivių rankas. Jaunuolių galvose prasidėjo „fermentacija“: jie suprato, kad jau nebėra didžiosios imperijos dalis, jie – savo tautos sūnūs.

Karo vadai ketino išsiųsti lietuvių dalinį į susišaudymą, kuris garantuotai būtų virtęs skerdynėmis. V. Grybas ryžosi garsiai pareikšti, kad tai nėra lietuvių karas. Daliniui jo kalba padarė didelį įspūdį, V. Grybas buvo išrinktas jo atstovu Minske vykusiame caro armijoje tarnavusių lietuvių karių suvažiavime. Jame svarstyti Lietuvos laisvės, demokratinės tvarkos, valdymo formos klausimai. Grįžtantį iš suvažiavimo vokiečiai V. Grybą suėmė, uždarė į kalėjimą.

Kiti suvažiavimai Vitebske ir Smolenske įgijo naują politinę kryptį, atvirai palaikė bolševikų perversmą, tačiau V. Grybas juose jau nedalyvavo.

Ištrūkęs į laisvę, apsimesdamas liaudies mokytoju, per Baltarusijos žemes jis grįžo į tėviškę. Karo nualintus valstiečių ūkius Suvalkijoje tuo metu siaubė ginkluotomis gaujomis virtusios rusų ir vokiečių kariuomenių atplaišos. V. Grybas suorganizavo atkirtį plėšikaujantiems atėjūnams.

Jis reikalavo sumažinti bažnyčios ir dvarininkų žemes, kad būtų kuo atsilyginti iš karo grįžusiems caro rekrūtams. Įgijęs žmonių pasitikėjimą V. Grybas buvo išrinktas Šakių apskrities valdybos pirmininku. 1920 metais Lukšiuose surengė pirmąją Gegužės 1-osios demonstraciją. Bažnyčios ir dvarininkų atstovai, jausdami nuoskaudas, iškvietė iš Kauno kariuomenę, ji demonstraciją išblaškė, o V. Grybas buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą Marijampolėje.

Radikaliai keitė asmeninį gyvenimą

Kovotojo dalia V. Grybui apkarto. Palikęs tėviškę išvažiavo į sostinę Kauną, ėmė vadovauti Lietuvos kooperacinių bendrovių sąjungos Importo ir eksporto skyriui. Kurį laiką trunka sotus ir patogus gyvenimas. Šeimai ir giminaičiams padeda atsistoti ant kojų, o iš JAV grįžusiam broliui Pranui – Šakiuose atidaryti parduotuvę.

„Bet... prasiveržia sielos šauksmas, kurio neužslopinsi. Vincas niekaip negalėjo atsikratyti skulptūros ilgesio. Skulptūra buvo jo liga, jo didžioji meilė“, – sako R. Grybaitė.

Kai 1922-aisiais įkuriama Kauno meno mokykla, V. Grybas kitais metais vienintelis įstoja į skulptūros skyrių, tampa mažai ką bendra su skulptūra turinčio akvarelininko Kajetono Sklėriaus auklėtiniu.

„Radikaliai kaip koks revoliucionierius jis keitė ir savo asmeninį gyvenimą. Ne konservatyviai mėgavosi patogumais, o ryžosi naujam iššūkiui, virto maža pelyte tuo metu visiškai neperspektyvioje meno srityje“, – sako R. Grybaitė.

V. Grybas vis konfliktavo su savo dėstytoju, nuolat teikė prašymus Švietimo ministerijai leisti jam studijuoti užsienyje. 1925 metais Vyriausybė pagaliau patenkino jo norą. V. Grybas tapo pirmuoju meno stipendiatu ir studijoms pasirinko Paryžių.

Jaunos valstybės stipendija buvo kukli. „Esu pilkasermėgių lietuvių sūnus tarpe milijonierių sūnų ir dukterų“, – laiške saviškiams rašė skulptorius. Jau buvo 35-erių, negalėjo tikėtis valstybės apmokamos vietos, todėl stojo į privačią mokyklą – Didžiosios lūšnos akademiją (Académie de la Grande Chaumière), mokėsi Antoine`o Bourdelle`io skulptūros studijoje.

Į Lietuvą ketino grįžti įgijęs kuo platesnį išsilavinimą, tad studijavo ir keramiką Sevro taikomosios dailės aukštojoje mokykloje, taip pat Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje. Be to, kaip laisvasis klausytojas lankė meno istorijos paskaitas Sorbonos universitete.

„Muziejaus svečiai užsieniečiai, ypač prancūzai, stebisi, kad žymiojo A. Bourdelle`io studiją baigęs mokinys neliko Vakaruose, o sugrįžo į Lietuvą, neturėjusią beveik jokių skulptūros tradicijų. Tačiau V. Grybas puoselėjo svajonę padaryti Lietuvą tokią gražią, kokią matė Prancūziją, Italiją, Vokietiją, Šveicariją, Čekiją. Prisimenu Leonido Donskio žodžius, kad stipendiatai visi kaip vienas stengėsi grįžti į Tėvynę, atiduoti savo žinias jaunai mylimai valstybei. Šiandieninė programa yra „išvažiuoti, išmokti ir pasilikti“,o ana karta vadovavosi nuostata „išvažiuoti, išmokti ir grįžti į ką tik atkurtą valstybę“, – kalba R. Grybaitė.

Ačiū, bet nė grašio

1928 metais, susikrovęs mantą („susirišęs baksiukus“), V. Grybas grįžo į Lietuvą. Prasidėjo produktyviausias menininko kūrybos tarpsnis. Dar Paryžiuje sulaukė siūlymo kurti paminklą Simonui Daukantui. Jį lipdyti pradėjo pas seserį kaimo daržinėje, vėliau persikėlė į Vasilčikovo dvarą Jurbarke.

1930 metai buvo kupini rūpesčių: sukūrė paminklą S. Daukantui Papilėje, Vytauto Didžiojo biustą Jurbarke. Dalyvavo ir Vytauto Didžiojo paminklo konkurse Kaune. „Tai buvo juodas, alinantis pasinėrimas į skulptūros lipdybą, kūrybą, vadybą ir statybą. Teko rūpintis viskuo, pačiam ieškoti pagalbininkų. Darbavosi ir kaip skulptorius, ir kaip architektas. Tai ir yra tikroji Bourdelle`io mokykla“, – pabrėžia skulptoriaus anūkė.

V. Grybui vadovaujant buvo išliedinta pirmoji bronzos skulptūra Lietuvoje. Surinkęs gabesnių meistrų komandą Kauno geležinkelio bėgių liejykloje menininkas padirbdino Vytauto Didžiojo statulą (1932).

Šie darbai ypač jį išgarsino, tad pasipuošti V. Grybo paminklais panoro ir kiti miestai. 1934 metais Raseiniuose iškilo „Žemaitis“, Šakių Naumiestyje – V. Kudirka. 1935 metais pastatytas paminklas Petrui Vileišiui Pasvalyje.

„Nors jo darbai buvo atidengiami su didžiausia pompastika, dalyvaujant aukščiausiems valstybės asmenims, valdžia jų neparėmė nė grašiu. Viskas padaryta iš žmonių paaukotų pinigų“, – tvirtina R. Grybaitė.

V. Kudirka panardino skulptorių į skolas, medžiagų tiekėjai padavė jį į teismą. Nuo bankroto ir kracho išgelbėjo brolių Jono ir Juozo Vailokaičių užsakymas jų tėviškėje statomai Sintautų bažnyčiai sukurti centrinį altorių (1937).

Paskutinis užbaigtas V. Grybo darbas – paminklas Lietuvos savanoriui (1940) – sovietų okupacijos metais buvo užkastas Nemunaityje, mokytojo Saulevičiaus sodyboje. Restauruotas tik atkūrus nepriklausomybę.

Raudonųjų laikas

Sovietams okupavus Lietuvą, kolaborantų valdžios taikiniu, anot R. Grybaitės, tapo Vytauto Didžiojo karo muziejus, atkreiptas dėmesys ir į Vytauto Didžiojo skulptūros autorių, sukūrusį nemažai meninių Lietuvos valstybingumo ženklų. Žymiausiems kūrėjams, pasak pašnekovės, darytas spaudimas, V. Grybui liepta nulipdyti Karlo Marxo ir Friedricho Engelso biustus. Gavo užduotį sukurti ir rusų poeto Vladimiro Majakovskio skulptūrą, tačiau šio įsipareigojimo atsikratė.

V. Grybo anūkė tikina, kad per laiką nuo raudonosios iki rudosios okupacijos skulptorius nenuliedino nė vieno sovietų ideologijai palankaus kūrinio.

„Šviesaus atminimo kalbininkas Arnoldas Piročkinas muziejui įteikė užrašytą vaikystės prisiminimą sakydamas, kad negali pakęsti, kai V. Grybą kas nors vadina stalinų ir leninų lipdytoju. Būdamas vaikas pas skulptorių jis iš tiesų matęs iš molio padarytas F. Engelso ir K. Marxo galvas, tačiau jos, pasak kalbininko, stovėjo kaip kūrybos ir autoriaus apsauga, o pats menininkas tuo metu darbavosi prie gydytojo Domininko Bukonto skulptūros ir Kristijono Donelaičio biusto“, – pasakoja V. Grybo anūkė.

Anot jos, prašomas ką nors nulipdyti parodai Maskvoje skulptorius padirbdino „Aguonų krėtėją“. Moters figūrai pozavo V. Grybo žmona Kunigunda. Skulptūros siužetas buvo toks: moteris sau į burną beria aguonos grūdelius, tačiau jos burna užrišta. Už ezopinę užuominą menininkas gavo pylos, suprantama, skulptūra nepateko į jokią parodą ir galiausiai sovietai ją sunaikino.

Kadangi V. Grybą nužudė naciai, po karo pernelyg nesigilindama sovietų valdžia laikė jį tarybinės santvarkos šalininku. Todėl 1947 metais, pasak anūkės, sumanyta Jurbarke įkurti V. Grybo muziejų. Tada apsižiūrėta, esą nė vienas kūrinys neatitiko valstybinės ideologijos.

Muziejus galiausiai buvo įkurtas 1963-iaisiais Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus iniciatyva. Suprantama, daugelį eksponatų drausta rodyti, kitų pavadinimai buvo pakeisti, norint nuslėpti tikrąją darbų prasmę. Tik 1987–1988 metais po ilgai trukusios rekonstrukcijos ekspozicija buvo išvalyta nuo sovietinių apnašų. Nors ir tada, pamena R. Grybaitė, dar nuogąstauta, ar jau galima V. Grybą rodyti visą.

Grybo auksas

1941 metų birželio 22-ąją Lietuvos teritorijoje prasideda karo veiksmai. Anot pašnekovės, tai ypač skaudus laikas pasienio ruožui. Prūsijoje dislokuotiems specialiesiems nacių daliniams duodamas įsakymas „išvalyti“ maždaug 25 kilometrų teritoriją.

Pirmą savaitę parodomiesiems mokomiesiems šaudymams parengta sunaikinti apie 100 vyrų, daugiausia – žydų. Tačiau egzekucijos stebėti atvykusiam SS smogiamojo būrio vadui ir Tilžės policijos nuovados viršininkui Joachimui Boehmei to per maža, jis įsako aukų skaičių gerokai padidinti.

Pradedama nuo žydų ir komunistų, tačiau ilgainiui suiminėjamos ir moterys, vaikai, lietuvių ir rusų komunistai. Daug kas pasinaudojo proga susitvarkyti savo finansinius reikalus – sunaikinus kreditorius išsivaduoti nuo skolų.

V. Grybas nesitikėjo jokių malonių iš vokiečių. Ši drausminga, gerai organizuota galybė jam atrodė labai pavojinga. 1939 metais laiške rašė: „Aš nesuprantu, kad dar pas mus atsiranda garbintojų fašizmo ir hitlerizmas iškeliamas aukščiau demokratijos principų. <...> Kas šiandien ryja mažąsias valstybes Europoje ir kruvinu siaubu siaučia kitose valstybėse. <...> Iš tikrųjų vokiečiams rūpi įsigalėti Pirėnų pusiasalyje, atkreipti peilį į Prancūzijos nugarą, išardyti santarvę ir pulti be baimės į rytus. <...> Dabar jau matosi, kas darosi – Prancūzijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje, Klaipėdoje. Mūsų irgi laukia sunkios dienos...“

Tad ir V. Grybas buvo įskųstas vokiečiams talkinusių lietuvių kaip nieku gyvu nepritaręs nacių vykdomai politikai, priešiškai nusiteikęs. „Be to, jam daugelis pavydėjo namų ir kad ant aukso maišų sėdi, kad ponai su frakais, cilinderiais ir prabangiomis mašinomis pas jį suvažiuoja“, – pasakoja R. Grybaitė.

Būta ir pavydo. „Vienas žmogus, būdamas jau senyvo amžiaus, savo kaimynei prisipažino „norėjęs Grybą tik pagąsdinti, kad nepradėtų kalbėti, jog kapinių vartai yra jo darytas darbas. Norėjau, kad liktų atmintyje, jog tai aš juos padariau. Tikrai nemaniau, kad tas gąsdinimas taip baigsis“, – cituoja anūkė.

Paskutinėmis gyvenimo dienomis V. Grybas buvo kelis kartus kviečiamas į štabą, tardomas ir paleidžiamas. Trečią kartą nebepaleido, atėjo parodomojo sušaudymo diena. 1941 metų liepos 3-iąją buvo surinkti 322 pasmerktieji. Koloną nuvarė iki senųjų žydų kapinių. Ten liepta patiems išsikasti griovius.

Per stebuklą gyvas likęs 14-metis liudytojas Juozas Kriaučiūnas pasakojo, esą V. Grybas kreipėsi į vokiečius vokiškai, prašydamas paleisti bent moteris ir vaikus. Tačiau jam trenkta per galvą, skulptorius sukniubo ir dar gyvas buvo įstumtas į duobę.

Po V. Grybo sušaudymo pas močiutę atėjo baltaraiščiai, įrėmė jai šautuvą į smilkinį ir pareikalavo atiduoti V. Grybo auksą. Sutrikusi ji parodė į molio krūvą ir pasakė: „Štai Grybo auksas, pasiimkit.“ Ją apiplėšė, žiauriai sumušė, sukruvino galvą, kad taip iš jų pasityčiojo.

Per kelis mėnesius iki rugsėjo pradžios buvo sunaikinta visa Jurbarko žydų bendruomenė. Anot R. Grybaitės, mieste iki šiol egzistuoja tam tikras susiskaidymas, nes vienos šeimos nukentėjo nuo rudųjų, kitos nuo raudonųjų. „Šiaip manau, kad nei prie sovietų, nei prie nacių valdžios mano senelis nebūtų išlikęs“, – teigia R. Grybaitė.

Mindaugas Klusas, LRT.lt



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook