Tikroji klojimo teatrų dvasia atgimė Girdžiuose

Tikroji klojimo teatrų dvasia atgimė Girdžiuose (0)

2014-06-11

Dvi praėjusio savaitgalio dienas Girdžiuose šeimininkavo XXVI Lietuvos klojimo teatrų krivūlės dalyviai, miestelio 460 metų jubiliejui skirtą renginį papuošę liaudiškos išminties kupinais, nuotaiką skaidrinančiais spektakliais, atitraukę nuo kasdienių darbų ir sukvietę į Mituvos lanką didelį būrį mėgėjiškų teatrų gerbėjų.

Miestelio mėgėjų teatro, vadovaujamo Loretos Zdanavičienės, aktoriai didesnės dovanos kaip pernai Laukuvoje iškovoto Lietuvos klojimo teatrų krivūlės didžiojo prizo ir teisės rengti trisdešimties metų tradiciją turintį renginį, įteikti Girdžiams negalėjo. Visiems būtų didelė garbė rengti šventę, į kurią suvažiuoja geriausi liaudies vaidinimų tradicijas puoselėjantys teatrai.  Girdžiuose šios tradicijos kaip niekur kitur gyvos: jau kelinti metai atstatytame klojime rengiamos teatrų šventės, o „Mituvis“ savo gerbėjus kasmet pradžiugina premjera.
Taigi ir XXVI Lietuvos klojimo teatrų krivūlė prasidėjo nuo svarbiausio pasirodymo – penktadienį „Mituvis“ savo gerbėjus pradžiugino Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ premjera.
Atidžiai šį spektaklį žiūrėjęs Lietuvos klojimo teatrų draugijos prezidentas, Klaipėdos universiteto profesorius dr. Petras Bielskis iš susižavėjimo aikčiojo: „Mano amžius toks, kad per gyvenimą visko mačiau, bet tokio įdomaus ir gražaus spektaklio nesu matęs. Taip, kaip savo vaidmenį pateikė jaunamartė, niekas nepadarytų nė viename akademiniame teatre. Ši aktorė tarsi nieko nedaro, bet žino, kaip vaidinti, kad visiems viskas ir be žodžių būtų aišku. Girdžių teatro aktoriai vaidina ženklais – tai stipru, gražu, tame yra mūsų teatro galybė, kurios niekas negali pralenkti.“ Janamartę vaidino Laimutė Pernarauskienė.
Girdžiai nustebino svečius ne tik gražia vaidyba. Mokytoja Jolanta Pocienė, pasitelkusi pagalbon miestelio moteris, sukūrė visą būrį parsonažų – šventės dieną klebonijos kieme ir pačiose netikėčiausiose miestelio vietose galėjai sutikti smagiai grojantį armonikierių, pasipuošusius vestuvininkus, ant dviračio parimusį paštininką, valtį irkluojantį žveją ir daug kitų smagiai nuteikiančių veikėjų.
Šeštadienio rytą per visą miestelį nusidriekusi teatralų ir Girdžių gyventojų eisena, smagiai mojuodama kiekvienam gatvėje sutiktam žmogui, palydėjo į Šv. Onos bažnyčią Girdžių vėliavą – raudoną stirtiną sidabro fone. Šventindamas naująjį miestelio simbolį kun. S. Pavalkis prašė Aukščiausiojo laiminti po šia vėliava atliktus visus gerus šio krašto žmonių labui skirtus darbus.
Iškėlus vėliavą Mituvos lankoje prisiminta, kad pirmą kartą miestelis istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1554 metais. Miestelio pavadinimas kilęs iš asmenvardžio – čia visada gyveno daug Girdžių. Ilgai puoselėta svajonė turėti savo herbą ir vėliavą išsipildė pernai: lapkričio 7 d. Lietuvos heraldikos komisija aprobavo dailininko Rolando Rimkūno sukurtą herbą, o Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė jį patvirtino 2013 m. gruodžio 2 d. dekretu.
Kuriant herbą ieškota kaimo ištakų, kurios galėtų būti pavaizduotos Girdžių heraldikoje. Deja, nieko reikšmingesnio rasti nepavyko. Kadangi Girdžiai įsikūrę nepaprastai vaizdingoje vietoje, apsupti nuostabios gamtos, žmonės norėjo herbe matyti gamtinius motyvus: upę ir gyvūną. Nutarta herbe vaizduoti vieną iš Lietuvos miškuose gyvenančių laukinių žvėrių: šerną, briedį arba stirną. Tiek gyventojų, tiek heraldikos specialistų nuomone, Girdžius geriausiai simbolizuoja stirninas – grakštus miškų ir laukų gyventojas. Stirnino raudona spalva simbolizuoja vietovėje vykusias partizanines kovas, o sidabrinis fonas – Mituvos vandenis.
Palinkėjęs miestelėnams nesigailėti, kad paliko neravėtus daržus ir nemelžtas karves, prof. P. Bielskis užtikrino, kad teatras – daug svarbiau nei ūkis, nes „žmonės vaidino dar tada, kai nieko nebuvo“ ir pakvietė visus į klebonijos klojimą, kur šeštadienį savo spektaklius vaidino net penki teatrai. Kol Agluonėnų senojo teatro aktoriai ruošėsi vaidmenims, žiūrovai aptarinėjo didžiulį įspūdį penktadienį jiems palikusius spektaklius – Girdžių „Parduotas vasaras“ ir Punsko klojimo teatro atkurtą Keturakio „Ameriką pirtyje“.
Agluonėniškiams įrodžius, kad „Geriau vėliau negu niekada“, Girdžių klebonijos klojime Laukuvos teatras sekė sakmę „Laumių išdaigos“, Rokiškio teatras rodė Vaižganto „Nebylį“, o Jurbarko Konstantino Glinskio teatras – naujojo spektaklio „Dancigas – Eržvilkas“ ištrauką.
Tuo pat metu smagų susitikimą su teatru turėjo ir Dainių II bei Drebulynės kaimo gyventojai. Dainių II kaime Skaudvilės teatro aktorius priėmė ir žiūrovus į spektaklį sukvietė Birutė ir Jonas Urbšaičiai, po spektaklio svečius vaišinę žuviene. Drebulynės kaime, Larisos Jankauskienės sodyboje, lyg namuose pasijuto Bilionių teatras, atvežęs spektaklį „Namų areštas“. Pasirodo, tai galėtų būti ne toks jau ir blogas dalykas, ypač jei svečius „areštuoja“ maloni, naminiu alumi ir kugeliu vaišinanti šeimininkė.
 Visus Girdžiuose ir jų apylinkėse rodytus spektaklius kartu su prof. P. Bielskiu vertino Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas etnologas, profesorius ir humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Balsys bei teatrologijos magistras Darius Peckus, o apdovanoti aktorių ir geriausių teatrų atvyko Klojimo teatrų krivūlės globėjas Šilalės meras Jonas Gudauskas.
Pagrindinis – Lietuvos klojimo teatrų patriarcho kun. Jono Katelės prizas ir Panevėžio vyskupo Juozo Kaunecko vardinė premija šiemet paskirta Punsko klojimo teatrui. Geriausiais pripažinti Rokiškio ir Skaudvilės bendruomenės teatrai – visiems trims Girdžių seniūnas įteikė kalvio Edmundo Štulo nukaldintas saulutes.
Išrinkti ir geriausi aktoriai: diplomai atiteko Girdžių teatro aktorėms Danutei Bosienei ir Laimai Pernarauskienei bei Jurbarko Konstantino Glinskio teatro aktoriams Ignui Kelpšui ir Rūtai Šličkutei.
Pakiliai nusiteikęs prof. P. Bielskis po apdovanojimų pripažino, kad tokių klojimų, kuriuose būtų išlikusi gyva liaudies vaidinimų dvasia, Lietuvoje labai nedaug. „Girdžiai mus maloniai nustebino – ir šiuo ypač jaukiu klebonijos kultūros centru, ir nepaprastai žaismingai papuoštu miesteliu, ir žmonių susiklausymu, ta nepaprasta rimtimi, kuri būdinga tik labai stiprios dvasios asmenybėms. Vos atvažiavę pamilome šią vietą ir jos žmones. Net tokių seniūnų, kurie patys vaidina ir meistriškai įsikūnija į vaidmenį, Lietuvoje yra nedaug“, – sakė prof. P. Bielskis.
Pasak jo, kiekvienoje Lietuvos klojimo teatrų krivūlėje jaučiamas vis didesnis žmonių susidomėjimas liaudies vaidinimais. Tai iš amžių glūdumos atėjęs, mūsų visų genuose slypintis poreikis išreikšti, įasmeninti save, nes „jei tavęs nėra scenoje, nėra kokioje nors kitoje visuomeninėje veikloje – tavęs nėra visai“.
„Kiek žmonės atsimena, tiek ir buvo liaudies teatras. Neturėjome valstybės, rašto, kalbos, savo spaudos, bet teatras buvo. Visi – Vincas Kudirka, Antanas Smetona, Mykolas Šleževičius yra vaidinę, nes jiems nebuvo sarmata išeiti į sceną, atvirkščiai – prestižas pasakyti viešai, ką galvoji. Žmogus tiek vertingas, kiek sugeba reikštis. Tokie liaudies vaidinimai – kaip rankomis išausta tautinė juosta, jos vertė neįkainojama“, – sakė klojimo teatrų sąjūdžio propaguotojas.
Girdžių seniūnas Darius Juodaitis, dvi dienas nepaleidęs iš rankų simbolinės krivūlės, džiaugėsi, kad šventė pavyko, o gyventojai miestelio jubiliejų paminėjo gražiu renginiu. Šeštadienio vakarą kartu su į šventę atvykusiais svečiais Mituvos lankoje žmonės klausėsi aktoriaus Andriaus Bialobžeskio skaitomos Vytauto Mačernio poezijos, Girdžių vokalinio ansamblio dainų, grupės „Kitava“ koncerto, užgniaužę kvapą stebėjo ugnies šou ir iki paryčių linksminosi diskotekoje.
Už pagalbą rengiant iškilmes girdžiškiai dėkojo ne tik Kultūros ministerijai, Jurbarko r. savivaldybei, Jurbarko kultūros centrui, bet ir savo bendruomenės nariams Irenai Jasiulytei, Jolantai Pocienei, Jolantai ir Viliui Dapkams, Rimui Pinaičiui, Ramūnui Urbai, Mykolui Molčankinui, Gediminui Barčui, Alvydui Liuokaičiui bei originalius prizus teatrams sukūrusiam E. Štului. Miestelio simbolikos kūrimą rėmė vietiniai – ūkininkai Laima ir Algimantas Liorencai, Gediminas ir Vida Norvilai, Marytė ir Pranas Babičiai, Laimutė ir Zigmas Pernarauskai, Darius ir Jurgita Juodaičiai, Gediminas Petraitis, Vilija ir Vidas Stoškai, Vytautas Lekutis, Nijolė Kairaitienė, Janė Pocienė, Kazimieras Lazdauskas, Inga ir Sigitas Andriulaičiai.
Seniūnas D. Juodaitis dėkojo ir visiems miestelio gyventojams, kurie prieš šventę savo kiemus papuošė gėlynais, sutvarkė aplinką, nukarpė gyvatvores, perdažė tvoras. „Šventė sutelkė mus visus – tapome tikrais savo miestelio šeimininkais. Tai didžiausia dovana Girdžių jubiliejui“, – sakė seniūnas.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook