Balsavimas

Ar rajone turėtų nelikti paminklų sovietiniams okupantams ir kolaborantams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

92 metų veliuoniečio istorija: išsaugoti tėvo, garsaus tarpuka...

92 metų veliuoniečio istorija: išsaugoti tėvo, garsaus tarpukario fotografo, darbai, slapta organizacija ir išradingumas tremtyje (0)

2022-09-18

Kazimieras Vytautas Mickus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Veliuona – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, kartais vadinama Panemunių perlu. Gamta čia sunku nesižavėti, bet užsukti verta ir dėl įdomių asmenybių. Viena tokių – 92 metų Kazimieras Vytautas Mickus, šį kraštą matęs nuo labai seniai. Garsaus tarpukario fotografo sūnus, pats fotografuojantis bei išsaugojęs unikalią tėvo stiklo negatyvų kolekciją, turi ir pasakojimų apie šį istorine dvasia, piliakalniais ir dailiais Nemuno vaizdais pasižymintį kraštą, apie svarbią tėvo veiklą ir, žinoma, savo vingiuotą gyvenimo kelią.

Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Nuo Jurbarko 30 km nutolusioje Veliuonoje gyvenantis K. V. Mickus – puikiai žinomas šiame krašte. „Galvoju, turbūt jau vyriausias čia... O gal dar koks yra...“ – svarsto jis. Kone visą gyvenimą dirbęs fotografu, šio amato vyras sako išmokęs iš tėčio – garsaus tarpukario fotografo Antano Mickaus. Sūnus išsaugojo unikalų palikimą – net apie 3 tūkst. savo tėvo stiklo negatyvų. Jie – neįkainojami to meto įvykių dokumentai. Čia užfiksuotas visas miestelio ir jo apylinkių gyvenimas – krašto žmonės ir įvykiai – šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių sambūriai, sporto šventės, įvairios vietinių tradicijos, paminklų atidengimo iškilmės ar net pirmieji savotiškų lėktuvų Veliuonoje bandymai.

„Yra tokia nuotrauka. Esu matęs tą žmogų, jis darėsią lėktuvą. Sunaudojo visus žmonos audeklus, staltieses, paklodes, užsikėlė lėktuvą ant stogo. Galvojo, kad skris, bet nukrito ant žemės. Žmona išvijo iš namų už tuos audeklus“, – muzikantą Juozą Ulbą prisimena pašnekovas. Išvytas muzikantas su smuikeliu keliavo po apylinkes, toks su šunimis jis užfiksuotas A. Mickaus nuotraukoje.

K. V. Mickaus tėvų namai buvo svarbi vieta to meto Veliuonoje. Tėvas A. Mickus buvo siuvėjas, bet nutarė pradėti tuo metu Lietuvoje gana novatorišką užsiėmimą. Pats išmokęs fotografuoti, apie 1928-uosius namuose įsirengė fotoateljė. Čia jis prikūrė įvairių dekoracijų, esant reikalui prieš dekoraciją fotografas pastatydavo dar vieną – su nupieštu automobiliu.

Pasak K. V. Mickaus, tėvui tikrai netrūko idėjų – jis tobulindavo siuvimo mašinas, netgi buvo užsidegęs neįprasta idėja – sukurti savotišką amžinąjį variklį.

Vytauto motina karšė vilną. Pirmame namo aukšte buvo siuvykla ir vilnų karšykla. Ant Mickų namo sienos kabėjo reklama: „A. MICKAUS VILNŲ KARŠTUVAI IR FOTOGRAFIJA“. Vėliau ant namo sienos atsirado didelis užrašas „Fotografas. A. Mickus“.

„Žmonės eidavo fotografuotis. Ir vestuvėms, ir krikštynoms, ir laidotuvėms. Viską fotografuodavo. Tada būdavo mada. <...> Atvykdavo ir iš kitur – iš Seredžiaus, Raudonės, Užnemunės, iš kitų kaimų“, – pasakoja garsaus to meto metraštininko sūnus, parodydamas ir išsaugotą truputį dulkėtą tėvo dumplinį fotoaparatą su objektyvu „Carl Zeiss Jena“.

A. Mickus jį įsigijo dar prieš karą. Sūnus Vytautas, nors kai ką truputį ir primiršęs, prisimena ir parodo, kur kas atsidaro, kaip veikia.

Jo tėvas Veliuonos krašte dokumentavo ir kasdienybę – sieliais (surištais plukdomais rąstais) nuklotas Nemuno pakrantes, baržų remontą, ledonešį upėje, bulviakasio, mokyklos statybos ar, pavyzdžiui, šveicariškų sūrių gamybos vaizdus.

Pašnekovas rodo kruopščiai išsaugotą dalį nuotraukų ir preciziškai ant lapelių surašytus sunumeruotus fotografijų aprašus su visomis pavardėmis, kurias atsimena.

š A. Mickaus fotografijų dar tarpukariu buvo išleista daug atvirukų su Veliuonos vaizdais, jo nuotraukos publikuotos Lietuvos periodinėje spaudoje.

Sūnus Vytautas išsaugojo apie 3 tūkst. A. Mickaus darytų stiklo negatyvų, dalį padovanojo juos Lietuvos centriniam valstybės archyvui. Veliuonos krašto tarpukario laikotarpio ekspozicijoje taip pat galima pasidžiaugti jo fotografijomis, kuriose išsaugota įdomi praeitis – to meto amatai, verslai, technika, tradicijos, žmonių aprangos stilius ir kt.

„Tie stiklai buvo sukrauti vienoje vietoje, jie taip ir buvo. Kad ir užėjo rusai, jie ir liko ten. Mus su tėvu areštavo ir nacionalizavo namą. Mama liko viena. Vietiniai seniūnai ar gal pirmininkai padėjo viską grąžinti. Negalvojau, kad tuos negatyvus gali panaudoti ar kad jų kam nors reikia, nesusivokiau. Dalį jų vėliau perdaviau į archyvą“, – pasakoja garbaus amžiaus veliuonietis.

Kalbėdamas apie savo gyvenimo kelią, pašnekovas sako ir pats neišvengiamai jaunystėje susidomėjęs įdomiu fotografijos amatu. Spaudai jis yra pasakojęs, kad vidurinėje mokykloje vienintelis turėjo pinigų, nes jau tuo metu jį visur kviesdavo fotografuoti. Jis pats fiksavo svarbius Veliuonos krašto įvykius, sovietmečiu fotografuodavo ir, pavyzdžiui, nuotraukas pasams (tęsė tėvo pradėtus darbus). Fotografija užsiėmė iki pat garbaus amžiaus.

Fotografija su radijo imtuvu

Kurios nuotraukos įdomiausios pačiam Vytautui? „Įvairios. To laiko organizacijų, pavasarininkų, mokytojų“, – konkrečiai neišskiria pašnekovas, vėliau visgi prisiminęs daug kam turbūt matytą Lietuvos radijo 90 m. sukakčiai panaudotą senovinę fotografiją su šviesiaplaukiu berniuku šalia radijo imtuvo.

„Buvo leidinys apie Lietuvos radiją, ant jo viršelio – vaikas, užsidėjęs ausines, šalia detektorinis radijo imtuvas. Tai mano tėvo nuotrauka. Aš tą negatyvą laikiau nereikšmingu. O tada labai tiko, – sako jis. – Dar turiu tų negatyvų, dar reikia nukopijuoti. Turiu ir visus aprašymus.“

Slapta organizacija, išdavystė ir išradingumas tremtyje Sibire

Mickų namuose vykdavo ir kitokie dalykai. 1951–1952 m. čia slapta rinkdavosi pogrindinė organizacija, pavadinta „Lietuvos laisvės varpu“. Pašnekovas prisimena, kad tuo metu tiesiog svajota apie laisvą Lietuvą. Viskas, deja, baigėsi išdavyste.

„Rinkosi mokyklos vaikai. Buvo organizacijos vadas, vardu Jonas. Jis buvo ir komsorgas. Patys mes gal net nesupratome. Ir vieną, ir kitą žmogų prisitraukėme prie organizacijos. Tikslas – kad Lietuva kada nors būtų laisva. Viskas be ginklų. Partizanauti nėjome, bet gyvavome slaptai. Atsirado vienas išdavikas. Jo brolis buvo stribas, nors su miškiniais turėjo ryšį. <...> Mus išdavė ir tada veikla užsibaigė. Ji truko apie porą metų“, – apie patriotinę organizaciją pasakoja K. V. Mickus.

Organizaciją susekus, 1952-ųjų spalį liūdno likimo sulaukė ne tik pats Vytautas, bet ir jo tėvas Antanas.

„Tėvas organizacijai nepriklausė, net nežinojo. Bet abu paėmė. Dar jam prikabino kad klausėsi radijo iš Amerikos. Ateidavo pas mus ir kaimynai pasiklausyti. Tėvas gavo 25 m. tremties“, – skaudžią žinią prisimena K. V. Mickus.

Vytautui tuomet teko pirmiausia būti kankinamam KGB rūsiuose Kaune, vėliau – Sibiras.

„Per visą žiemą Kaune kankino betardydami. Iš tardymo perkėlė į kamerą, kur buvo daug kalinių. Ten dar prabuvau, tada vasarą Mickevičiaus kalėjime, o rudenį – į lagerį. Buvau metus Intoje, paskui atvažiavo toks pirklys iš lagerio viršininkų ir atsirinko. Buvau smulkus, tai darbui šachtose netikau. Pervežė mane į Mordoviją. Ten išbuvau 4 metus“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas, kurio tremtis laisvės siekio tikrai nenumalšino – gerokai vėliau, 1991-ųjų sausio 13-ąją, Vilniuje vyras stovėjo Laisvės gynėjų gretose.

Įdomu, kad tokiomis sudėtingomis gyvenimo sąlygomis Sibire K. V. Mickus rado, kaip sėkmingai realizuoti savo meniškus sugebėjimus: „Intoje įsitaisiau į menininkų dirbtuvę, reikėjo visokius plakatus, kalendorius gaminti, tekdavo visokių dalykų pripaišyti.“ Atsidūręs Mordovijoje pašnekovas netgi prisilietė prie mėgstamos fotografijos veiklos, sumaniai pasigamindavo fotopopieriaus.

„Vienas kalinys turėjo fotoaparatą, bet trūko fotopopieriaus. Reikia sidabro nitrato. Kur jo gauti? Kažkas turėjo sidabrinį pinigą, reikėjo azoto rūgšties ir kalio bromido. Pavyko rasti chemikalų. Reikia sumaišyti nitratą, jei nori gauti šviesai jautrią medžiagą. <...> Tada vatmano lakštą padengėme želatina, įjautrinome sidabro bromidu, išdžiovinome. Ant to fotopopieriaus pasidarėme įvairių nuotraukų“, – sako K. V. Mickus, prisiminęs, kad tremtyje buvo, kaip teigia, patekęs ir į gamyklą, kur gamindavo futliarus radijo imtuvams.

Grįžęs iš lagerio K. V. Mickus nuo 1961 m. dirbo fotografu tėvo fotoateljė.

Žmogus „prie meno“

Akivaizdu, kad vienas vyriausių veliuoniečių prijaučia menui. Tą rodo tiek polinkis fotografuoti, tiek įvairūs jų tapybos kūriniai (tapydavo ir tremtyje).

Kalbėdamas apie šviesesnius jaunystės laikus, K. V. Mickus pasakoja, kaip susidomėjo muzikos instrumentais, konkrečiai – akordeonu.

„Pats išmokau. Gal 12 metų jau grojau tautiniams šokiams mokyklose. Važinėdavom po koncertus. Vėliau pirkome akordeoną. Mokėjome gal 9 000 červoncų... <...> Vėliau turėjau kapelą, moterų ansamblį“ (buvo ansamblio „Veliuonietis“ akompaniatorius – LRT.lt), – pasakoja vyras.

Garbaus amžiaus veliuonietis kiek nustebina, kad yra ne tik „prie meno“, bet ir gerai pažįsta kompiuterines technologijas.

„Turiu ne tik internetą, bet ir piešimo programų, ir programą gaidoms rašyti“, – sako pašnekovas. Beje, net tariantis dėl pokalbio ankstesniu metu ryte vyras kiek suabejojo, nes, sako, užsibūna iki vėlumos prie kompiuterio (bet atsikelti pavyko!).

Veliuonos grožis ir tai, kas nelabai džiugina

Ką Vytautas pataria pamatyti ir aplankyti prie Nemuno esančiame viename seniausių Lietuvos miestelių Veliuonoje? Jis pripažįsta, kad dabar jau juda nedaug, visų krašto aktualijų nežino, bet žavisi gamta.

„Senoviniai dalykai gražūs. Kalnai, piliakalniai. Dvaras, Nemunas. Pamenu, vaikystėje tiesiog mirkdavome Nemune. Išeidavome iš ryto, vėlai vakare grįžęs gavau nuo mamos lupt“, – prisimena vyras.

Iš pokalbio su K. V. Mickumi galima suprasti, kad krašte yra ir keistinų dalykų. „Nemunas buvo labai svarbi dalis. Daug garlaivių plaukdavo. Prekes gabendavo, keleivius. Dabar to nėra. Daug, prisimenu, kitaip būdavo. Parduotuvėlių pilna, kepyklėlių. Dabar yra dvi parduotuvės – ir viskas“, – sako pašnekovas.

Pokalbio pabaigoje Vytautas kukliai lepteli: „Nežinau, kiek aš čia priplepėjau...“, o paklaustas, ko palinkėtų Lietuvai, veliuonietis nedaugžodžiauja, trumpai užsimena apie politines aktualijas ir su kuklia šypsena pabrėžia: „Palinkėčiau, kad Lietuva išsilaisvintų nuo visokių putinų.“

Donatas Rinkevičius, LRT.lt



« Atgal



Video rekomendacijos:

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook