Balsavimas

Ar rajone turėtų nelikti paminklų sovietiniams okupantams ir kolaborantams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Lietuvos bičiulis, Jurbarko garbės pilietis, baronas von Stett...

Lietuvos bičiulis, Jurbarko garbės pilietis, baronas von Stettenas apie Vokietijos kanclerius, Europos lyderius ir Putiną: „Tada juo tikėjau“ (0)

2022-07-25

Baronas Wolfgangas von Stettenas / Wolfgango von Stetteno asmeninio archyvo nuotr. 

Lietuvos garbės konsulas Vokietijoje, buvęs Bundestago narys ir Parlamentinių ryšių su Baltijos valstybėmis grupės vadovas baronas Wolfgangas von Stettenas jau kuris laikas nedalyvauja politinėje veikloje. Tačiau akylai stebi įvykius ir su LRT.lt dalijasi nuomone apie Vokietijos kanclerius ir kairiuosius intelektualus, Europos lyderius, Rusijos karo baigtį ir nieku virtusį tikėjimą Vladimiru Putinu.

Barono pilyje Štetene, Badeno-Viurtembergo žemėje, šiuo metu gyvena trys giminės kartos: 29, 30 ir 31-a. Piliai daugiau nei 800 metų, ji pradėta statyti 1185-aisiais, Frydricho I Barbarosos laikais. Per visą tą laiką šeima gyveno savo tvirtovėje, nė karto jos neprarado.

Barono von Stetteno pilyje lankėsi daugelis Lietuvos vadovų ir valstybės žmonių: Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Gediminas Vagnorius, Romualdas Ozolas, Andrius Kubilius, Artūras Paulauskas.

Šteteno pilies šeimininkas prisimena, kaip prof. V. Landsbergis apsilankymo vakarą skambino „Mėnesienos sonatą“, o A. Brazauskas tryško entuziazmu sutikęs vietinių medžiotojų būrelį. Kol W. von Stettenas buvo aktyvus Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos veikėjas, Bundestago narys, pilyje buvo aptariami visi svarbiausi Lietuvos užsienio politikos klausimai, stojimo į Europos Sąjungą ir NATO perspektyvos.

Šiuo metu tėvą politikoje pakeitė vyresnysis sūnus Christianas von Stettenas, o pats jis gali užsiimti pilies reikalais, 350 gyventojų turinčio pensionato gyventojais.

Liepos pradžioje W. von Stettenas lankėsi Rygoje, žydų geto sunaikinimo 80-osios sukakties minėjime. Paskui šventė Valstybės dieną Prezidentūroje Vilniuje. Tada aplankė Jurbarką ir Pagėgius, kur jo iniciatyva pastatytas memorialas ir kryžius vadinamiesiems vilko vaikams, vokietukams iš Rytprūsių, kurie po Antrojo pasaulinio karo liko našlaičiais ir buvo priglausti panemunėje gyvenusių lietuvių šeimų.

Vokietijai vilko vaikai – jokia problema

Tris dešimtmečius nuo 1992-ųjų baronas rūpinosi „vilko vaikų“ gerove, mirusiųjų atminimu. 2015–2016 m. memorialas buvo perstatytas, dabar jau kurį laiką jį prižiūri Pagėgių bendruomenė.

Iškilmėse, pasak W. von Stetteno, dalyvavo per 20 „vilko vaikų“. „Kadangi dauguma jau perkopę 80 metų, ko gero, tai buvo paskutinis didesnis jų susibūrimas“, – LRT.lt teigia baronas.

1992 metais, kai buvo įkurta „vilko vaikų“ draugija „Edelweiss“ su 200 narių, sako pažinojęs pusę iš 260 vilko vaiko likimą patyrusių žmonių. „Juos rėmiau finansiškai, dabar jie kas mėnesį gauna 150 eurų priemoką“, – sako W. von Stettenas.

Kai kurie, mėginę įsitvirtinti Vokietijoje, apsisuko ir grįžo į Lietuvą, nes vokiečiai juos laikė rusais. „Lietuvoje juos vadino naciais, o Vokietijoje – rusais, mat vokiškai kalbėjo su akcentu arba apskritai nekalbėjo. Kai kuriems patardavau grįžti į Lietuvą, nes „naujoji žemė“ buvo jiems nesvetinga – nei artimųjų, nei draugų. Keli manęs paklausė, grįžo į Lietuvą, „senąją žemę“, – pasakoja baronas.

– Ar jūsų pastangos remti „vilko vaikus“ sulaukė pritarimo Vokietijoje?

– Susijungus Vokietijoms ir Baltijos kraštams atkūrus nepriklausomybę, mūsų vyriausybės požiūris į „vilko vaikus“ buvo itin šlykštus. Iš pradžių teigta, kad jei gimei vokiečiu, – esi vokietis.

Paskiau užsivedė biurokratinė mašina, imta sakyti priešingai – ne, ne, jie juk yra SSRS piliečiai. O kai atsikūrė Lietuvos valstybė, vyriausybė ėmė tvirtinti, kad „vilko vaikai“ dabar turi lietuvišką pilietybę, todėl iškart praranda vokiškąją. Siaubinga biurokratija! Iš Vokietijos „vilko vaikai“ negavo nė grašio, todėl pradėjome juos remti savo išgalėmis.

askui vyriausybė pasiūlė kompromisą: Vokietija rems grįžusius į istorinę tėvynę ir priėmusius pilietybę, tačiau nusprendusieji likti Lietuvoje negaus nieko. Įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis tiek visko iškentę Lietuvos vokiečiai, tikėjęsi, kad Vokietija juos priims išskėstomis rankomis! Užuot tai padariusi, ji pasakė: jūs nesate vokiečiai. Siaubas!

Buvo baisus laikas, prisižiūrėjau daugybę biurokratijos pavyzdžių Vokietijos miestuose ir žemėse. Apie 120 „vilko vaikų“ liko Lietuvoje, tokiu būdu netekdami Vokietijos valstybės paramos. Iki šiol per 30 metų Vokietija jiems nėra sumokėjusi nė cento.

– Ar Vokietijos visuomenė, laikoma pavyzdžiu, kaip įsisąmoninama kolektyvinė kaltė, pamažu ima suvokti, kad ir kai kurie vokiečiai tiesiogiai nukentėjo nuo Hitlerio politikos? Tarkime, našlaičiai iš sunaikintų Prūsijos šeimų. Ar tai problema?

– Vokietijai „vilko vaikai“ – jokia problema. Antrojo pasaulinio karo metais 10–12 mln. vokiečių buvo priversti palikti namus. O „vilko vaikų“ – vos keli šimtai, tad jie nelaikomi valstybinės reikšmės problema. Apie juos parašyta daug knygų, bet jei paklausi eilinio vokiečio, kas tie „vilko vaikai“, ta istorija jam nebus žinoma.

Dabar Vokietijoje gyvena apie 200 „vilko vaikų“, dauguma sulaukę 80 ar vyresni. Lietuvoje liko 29 ir kone kas mėnesį išeina.

1991 metais Lietuvoje pradėjome remti žmones, išgyvenusius Holokaustą. Kovojome 6 metus, kol Vokietija sutiko jiems mokėti pensiją. Deja – ne „vilko vaikams“. Taip pat 2 metus rūpinomės per Sausio 13-ąją žuvusių aukų šeimomis ir sužeistaisiais, kol Lietuvos valstybė pati galėjo perimti šį įsipareigojimą.

Račas neleido aptingti

– Kaip tapote vienu didžiausių Lietuvos draugų?

– 1955 metais Vokietijos Federacinė Respublika (VFR) ir SSRS atkūrė diplomatinius santykius. Kartu publikuotame dokumente VFR teigė nepripažįstanti Lietuvos, Latvijos, Estijos, taip pat Moldovos okupacijos. Tada pirmą kartą išgirdau apie pavergtas Baltijos tautas.

1990 metais Michailas Gorbačiovas Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą. Negalėjau sutikti, kad trys šalys vėl atiteks Sovietų Sąjungai, užsimaniau jas aplankyti.

Jau buvau Bundestago narys, turėjau diplomatinį statusą. O diplomatų tuo metu į SSRS respublikas neleido. Pamenu „Inturisto“ (SSRS kelionių agentūra, – LRT.lt) reklamą, kad už 950 markių galima 8 dienoms apsilankyti Lietuvoje. Pavedžiau sekretorei užsakyti bilietus, bet neminėti, kad esu parlamentaras – tik eilinis turistas. Taip man pavyko 1991-ųjų kovą pirmą kartą atvažiuoti į Lietuvą.

Lietuvos valdžia man suteikė kone valstybės svečio statusą (juokiasi): buvau apgyvendintas „Draugystės“ viešbutyje, turėjau vairuotoją, policijos palydą, manimi rūpinosi ponas Antanas Račas.

Buvo daug pokalbių, ilgiausiai bendravome su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu. Nuo tada ėmiau suvokti, kad turiu ką nors padaryti dėl šių trijų valstybių. A. Račas neleido man aptingti (juokiasi), vis ragino važiuoti, veikti, todėl su Lietuva išliko pats stipriausias ryšys.

– Ar galima sakyti, kad tada oponavote generalinei Vokietijos linijai Baltijos valstybių ir SSRS santykių klausimu?

– Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas Dietrichas Genscheris ir kancleris Helmutas Kohlis nenorėjo susigadinti santykių su SSRS, nes Rytų Vokietijoje tada buvo dislokuota 500 tūkst. sovietų karių. Bijojome, kad M. Gorbačiovui tai nepatiks.

Tačiau Bundestage be vyriausybės žinios įkūrėme Parlamentinių ryšių su Baltijos valstybėmis grupę, kuriai vadovavau. Visos pagrindinės parlamentinės partijos tada 80–90 proc. palaikė Baltijos šalių nepriklausomybę. Tačiau vyriausybė – ne.

Tuometė Bundestago pirmininkė Rita Suessmuth mums buvo labai palanki. Kai po Maskvos pučo Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, būtent ji, o ne Genscheris, kaip dabar rašoma istorijos knygose, tapo pirmuoju oficialiu asmeniu, apsilankiusiu Lietuvoje (rugsėjo 6-ąją). Genscheris pasirodė tik po savaitės.

„Matau išdidėjusį Putino veidą, galvoju, gal jis serga“

– Esate Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) narys, kitaip tariant, priklausote tai pačiai politinei jėgai kaip ir ekskanclerė Angela Merkel. Lietuvoje daug kas įžvelgia jos kaltę dėl Putino sustiprėjimo, politikė net pavadinama jo drauge. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– A. Merkel buvo labai galinga kanclerė. Galbūt ji padarė klaidų, tačiau kas jų nedaro? Vis dėlto kritika jai nebus įrašyta į Vokietijos istorijos knygas.

Klausiausi Putino kalbos Bundestage 2001–2002 metais. Tada jis pasakė, kad Rusija norėtų būti priimta į Europos šeimą, galbūt net prisijungti prie NATO, tačiau niekas jo kalbos nepriėmė už gryną pinigą. Paskui mes, keliasdešimt žmonių, kalbėjomės su Putinu familiaresnėje aplinkoje. Žinote, tada juo tikėjau.

Vis dėlto jis nesulaukė palaikymo. Pamenate, kaip Barackas Obama tada sakė, kad Rusija yra regioninės reikšmės valstybė? Galbūt tuo laiku Putinas ir persigalvojo.

Ponios Merkel santykiai su juo buvo geri. 2014–2015 m., kai vyko derybos Minske, ji palaikė nuomonę, kad taikai pasiekti Ukraina turėtų atsisakyti rytinių teritorijų. Dabar matome, kad ji klydo, nes Rusija kėsinasi ne tik į Donbasą, bet ir į pietines žemes, apskritai – visą Ukrainą. Vytautas Landsbergis 30 metų man kartojo: nepasitikėk Rusija. Jis buvo teisus.

Sakoma, jei negali įveikti priešo, apkabink jį. Merkel pamėgino apkabinti Putiną, užuot jį prakeikusi. Matau patinusį, išdidėjusį Putino veidą, galvoju, gal jis serga. Keičia nuomonę, o gal tą daro už jo stovintys žmonės, nežinau. Dabar Putinas paprasčiausiai yra kriminalinis nusikaltėlis.

Vokietija neturi lyderio

– Kaip vertinate dabartinį kanclerį Olafą Scholzą? Ar jis geras lyderis?

– Pirma, jis neturi didelio palaikymo savo, socialdemokratų (SPD), partijoje, ypač kairiajame jos sparne, tarp „Putino draugų“.

Antra, Scholzas pasakė nenorintis tapti kancleriu, kuris kaip Wilhelmas II pirmasis įsitrauks į karą. Neturime didelės pasirinkimo laisvės, todėl jis dvejoja. Ir aš tai galiu suprasti. Tačiau niekaip negaliu pateisinti, kaip jis žada Ukrainai ginklų, o tie niekaip jos nepasiekia.

Kita vertus, koaliciją sudaro trys partnerės – Laisvoji demokratų partija (FDP), Žalieji ir socialdemokratai. Jam nelengva suderinti pozicijas.

Asmeniškai manau, kad reikia siekti taikos, nors Ukrainai tai nebus lengva, galbūt atsiremiant į Minsko susitarimus. Jei galėtume grįžti prie jų, būtų visai neblogai. Nematau kito kelio. Nemanau, kad Ukraina atgaus savo teritorijas Rytuose ir Krymą. Putinas negali sau leisti pralaimėti šio karo. Priešingu atveju jis gali imtis atominio ginklo. Visos kovos baigiasi arba fatališkai, arba derybine sutartimi.

– Pasigirsta nuomonių, esą Ukrainos laukia Korėjos pusiasalio likimas: paliaubos, įšaldytas konfliktas, militarizuota zona. Neva tai vienintelė išeitis.

– Tikiuosi, to nebus, tačiau gali taip atsitikti. Maskvai nepavyko užimti Kyjivo per 3 dienas, Ukrainos – per 6. Vis dėlto tai didelė karinė galybė, turinti beveik 200 mln. gyventojų.

Manau, taikos bus pasiekta per 12 mėnesių, tačiau ukrainiečiai neatgaus visų savo teritorijų. Labai viliuosi, kad jiems pavyks, bet protas sako ką kita.

Apskritai atspėjęs, kaip baigsis šis karas, turėtų gauti Nobelio taikos premiją. (Juokiasi.)

– Kai kurie Vokietijos intelektualai vis rašo laiškus vyriausybei, kad ši jokiais būdais netiektų ginklų Ukrainai. Esą tai tik didina aukų skaičių. Ar tai reikšminga jėga?

– Ne, ir neturinti visuomenės paramos. Manau, apie 90 proc. vokiečių palaiko vyriausybės veiksmus, ginklų tiekimą. Galbūt pusė jų nepritaria sunkiųjų ginklų tiekimui, tačiau dėl Vokietijos paramos Ukrainai nėra jokių klausimų. Jų kyla tik keliems intelektualams.

– Kitas vokiškas reiškinys – Gerhardas Schroederis? Ką manote apie jį?

– Jis trenktas. Vokietijoje galutinai prarado savo vardą. Niekas negali pasakyti, kas darosi jo galvoje. Galbūt anksčiau jis dėjosi esąs Rytų ir Vakarų, t. y. Rusijos ir Europos, tarpininkas, tačiau nemanau, kad europiečiai priėmė jį atliekant tokį vaidmenį.

Socialdemokratai labai juo nepatenkinti, net įsiutę. Kaip kancleris, jis buvo visai neblogas, tačiau dabar galutinai prarado reputaciją.

– Anksčiau esate svarstęs apie naujuosius Europos lyderius, kas labiausiai vertas tokio vardo. Drąsiausiai minėjote Emmanuelį Macroną. Kaip dabar, po „gešeftų“ su Putinu, telefoninių skambučių, atrodo Prancūzijos vadovas?

– Manau, jis buvo stiprus Prancūzijos lyderis, tačiau parado daugumos paramą parlamente. Prieš ką nors nuspręsdamas, turi derėtis su parlamento partijomis. Todėl jo pozicija, ko gero, jau ne tokia tvirta kaip anksčiau.

Vis dėlto, manau, kad jis labai geras lyderis. Galbūt Europos mastu net galėtų užimti Merkel vietą. Ši buvo ir Vokietijos, ir Europos lyderė. Vokietijoje dabar lyderio neturime, nėra jo ir Italijoje. Tad galbūt Macronas...

Pamenu, kaip jis pasakė, kad kai kuriuos regionus Ukraina turėtų atiduoti Rusijai. Zelenskis jo perklausė: „Kuriuos Prancūzijos regionus turite mintyje?“ (Juokiasi.)

Macronas galėtų būti laikomas lyderiu, nes, tarkime, Scholzas neturi tinkamų asmeninių savybių ir jo pozicija partijoje nėra tvirta. Taip pat nemanau, kad sulauktų kitų šalių palaikymo.

Šteteno pilyje

– Papasakokite apie savo pilį. Regis, jau 900 m. Stettenų šeima gyvena joje.

– Taip, ne dažnai pasitaiko, kad šitiek amžių giminė išlaikytų savo pilį. Iki 1806 m. Štetenas buvo viena suverenių Šventosios Romos imperijos žemių. Napoleonas nutraukė jos egzistavimą, kaip žinote, perkūręs Europą ir Vokietiją. (Juokiasi.)

Vėliau mažos valstybėlės buvo okupuotos didžiųjų. Atsidūrėme Viurtembergo karalystės sudėtyje. Dabar tai neturi jokios reikšmės, tačiau tada buvome labai nepatenkinti. (Juokiasi.) Jautėmės lyg Lietuva, kurią užėmė Rusija.

Šiuo metu gyvena 29-ą, 30-ą ir 31-a Stettenų karta.

– Ką veikia jūsų vaikai?

– Christianas yra Bundestago narys, priklauso opozicinei CDU. Kitas sūnus Richardas – kariškis. O dukra Franziska man padeda tvarkytis Štetene.

– Ar Vokietijoje yra daugiau tokių giminių?

– Du, gal trys tuzinai. Kita vertus, visi mes giminiuojamės su Adomu ir Ieva. (Juokiasi.)

LRT.lt publikacijų cikle „Pokalbis karo fone“ meno kūrėjai, kultūros žmonės kiekvienas iš savo profesinės perspektyvos vertina Rusijos karo įtaką ir kylančius iššūkius.

Visos LRT.lt ciklo „Pokalbis karo fone“ publikacijos.

Mindaugas Klusas, LRT.lt



« Atgal



Video rekomendacijos:

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook