Perspėja dėl juodųjų archeologų

Perspėja dėl juodųjų archeologų (8)

2014-12-29

Lietuvoje - daugybė vietų, į kurias taikosi pelno ištroškę istorinių vertybių plėšikai.

Neseniai vienas Jurbarko rajono gyventojas atrado ir iškasė Antrojo pasaulinio karo šeimos paslėptą turtą. Radinį sudarė įvairūs buities daiktai bei šeimos susirašinėjimo laiškai. Šis įvykis paskatino parašyti apie neigiamą reputaciją turinčius „juoduosius archeologus“ ir jų veiklą.

Vietų, kuriose galimai yra lobių ar turtų, nelegalūs kasinėjimai nėra naujas reiškinys. Žymiausias istorijoje asmuo, galintis gauti juodojo archeologo titulą, yra Henrikas Šlymanas. Turtingas verslininkas, kurio svajonė buvo surasti Homero laikų Trojos auksą. 1870 metais atrado auksą, tačiau kasdamas jis atkasė senesnius nei Homero laikų kultūrinius sluoksnius. Homero laikų kultūrinis sluoksnis buvo kiek aukščiau, Henrikas Šlymanas neatkreipė į tai dėmesio ir taip sunaikino savo ieškomo laikotarpio sluoksnį, rašoma Jurbarko r. savivaldybės kultūros skyriaus pranešime.

Pavojingą mastą šis reiškinys įgavo XXI amžiuje, kai metalo ieškikliai tapo lengviau prieinami ir įperkami visuomenei. Viena žymiausių istorijų, susijusių su Lietuvoje veikiančiais juodaisiais archeologais, įvyko 2013 metais, kai Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnai sulaikė ir iškėlė bylą asmeniui, kurisprekiavo neteisėtai iškastais ir pasisavintais archeologiniais radiniais.

Juoduosius archeologus skirsto į keletą grupių: viena būtų tie, kurie kasa dėl smalsumo; antri tie, kurie kasa dėl pinigų; treti tie, kurie kasa vedami smalsumo, tačiau jie neprieštarautų kai kurių eksponatų pardavimui kitiems.

Reikėtų paaiškinti, kuo gi skiriasi profesionalioji archeologija nuo „juodosios“. Archeologai, baigę atitinkamus archeologijos mokslus universitetuose, turi leidimus atlikti archeologinius tyrimus. Juos išduoda Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Archeologų darbo metodika visai kita nei juodųjų. Archeologinių tyrimų metu archeologas dažniausiai pereina su metalo ieškikliais žemės paviršiumi ieškodamas smulkių radinių, vėliau kasa šurfus – žemės lopinėlius (2x2 m), pagal kuriuos sprendžiama ar toje vietoje yra kas įdomaus. Jei randama, tuomet atliekami detalūs archeologiniai tyrinėjimai atidengiant sluoksnį po sluoksnio, žiūrint, kad neatsitiktų panaši istorija kaip H. Šlymanui. Tačiau tai ne viskas, didžioji dalis darbų laukia po archeologinių tyrimų. Archeologas inventorina radinius, kelia tam tikras prielaidas dėl daiktų atsiradimo toje vietoje, hipotezes ir interpretacijas. Visa tai atsispindi parašytose to kasinėjimo ataskaitose. Archeologo rasti artefaktai patenka į muziejus ir jų fondus taip tapdami visos visuomenės bei įvairių mokslininkų pažinimo objektais.

Tuo tarpu „juodųjų archeologų“ metodika kiek kitokia. Šie archeologai neturi leidimų atlikti archeologinius tyrimus. Dažniausiai jie lankosi bibliotekose, bendrauja su kolekcionieriais ieškodami vietų, kur galima būtų kasti. Pati darbo metodika yra ta, kad naudodami metalo ieškiklius jie kasa kur nori, dažniausiai pavasariais, kai nėra žolės. Iškastus griovius palieka arba užkasa. Rastus artefaktus, jei jie vertingi, pasiima, kitu atveju palieka iškasimo vietose. Rasti objektai tampa juodosios rinkos dalimi, kur galiausiai nusėda vieno kolekcininko kolekcijoje. Trumpai apibendrintai apie tokį kasimo būdą galima pasakyti, jog tai tas pats kaip plėšyti puslapius iš senos knygos.

Labai dažnas „juodųjų archeologų“ argumentavimas, kad jie dirba iš smalsumo ir manymas, kad jie lyg ir turi leidimą kasinėti niekaip nepaženklintoje bei neįtrauktoje į Kultūros vertybių registrą žemėje. Tačiau Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 4 straipsnyje parašyta, kad visos žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose bei statiniuose arba jų dalyse rastos kilnojamosios kultūros vertybės, kurių savininkas negali būti nustatytas arba pagal įstatymą yra netekęs teisės į jas, pereina valstybės nuosavybėn. Asmeniui, radusiam ir perdavusiam kilnojamąją kultūros vertybę, išmokamas atlyginimas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. O Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymo 185 straipsnyje nurodoma, jog tas, kas pasisavino rastą lobį, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Norisi pridurti, kad asmuo, netyčia atradęs lobį, pagal kultūros ministro įsakymą „Atlyginimo už istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turinčius radinius taisyklės patvirtinimą“ privalo per savaitę juos pateikti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritoriniams padaliniams. Pasinaudodamas šiuo kultūros ministro įsakymu, Jurbarke asmuo per nustatytą terminą perdavė visus radinius Kultūros paveldo departamento Tauragės teritoriniam padaliniui. Šiuo metu nustatinėjama atrasto radinio vertė.

Sprendimų, kaip kovoti su šiuo reiškiniu, yra labai įvairių. Čekijoje metalo ieškiklių pirkimą riboja licencijos, kuriose nurodoma, jog šis instrumentas reikalingas išskirtinai profesiniais reikalais. Anglijoje mėgėjiškas ieškojimas legalizuotas pagal tam tikras griežtas taisykles bei tam tikrose nustatytose teritorijose. Lietuvoje tokie mėgėjiški ieškojimai yra draudžiami. Saugant žemėje stūksančius mūsų praeities ženklus, labai svarbų vaidmenį vaidina vietos bendruomenės bei jų gyventojai. 

Laikas įrodė, jog Jurbarko rajono gyventojai sąmoningi savo krašto ir praeities mylėtojai. Gyvena šalia piliakalnių ar kitų saugomų objektų, tačiau jiems nekilo rankos bandyti kasti, netgi priešingai, jie juos ir dabar saugoja. Todėl pastebėjus žmogų ar keleto žmonių grupę, jūsų gyvenamosiose vietovėse kasinėjančius žemę ar vaikštančius su metalo ieškikliais, nedelsdami skambinkite bendruoju pagalbos telefonu 112, Jurbarko rajono savivaldybės paminklotvarkininkui Viktorui Klepikovui (8 447) 70 200 ar Kultūros paveldo departamento Tauragės teritoriniam padaliniui (8 446) 61 474.

Toks būdas būtų veiksmingiausias siekiant užkirsti kelią atsirasti baltiems puslapiams mūsų turtingos istorijos knygoje.

"Šviesos" inf.



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook