Balsavimas

Ar rajone turėtų nelikti paminklų sovietiniams okupantams ir kolaborantams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kur buvo sudaryta Salyno sutartis

Kur buvo sudaryta Salyno sutartis (1)

2018-10-10

Žymų mokslininką antropologą ir senovės tyrinėtoją, habilituotą humanitarinių mokslų daktarą Vytautą Urbanavičių senovės tyrinėjimai atvedė į gimtinę – Skirsnemunę. Jo tyrimai atskleidžia daugiau kaip 600 metų senumo Skirsnemunės paslaptis, nulėmusias Žemaitijos ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, net Vokiečių ordino tolesnius likimus. Panemunės miestelių žmonės gal net neįtaria, kokioje istorinėje vietoje gyvena, kas slypi šių vietovių amžių glūdumoje. Apie tai profesorius pasakoja specialiai „Šviesai“ skirtoje publikacijoje.

XIII ir XIV a. – ypatingai aršių karų su kryžiuočiais metas. Nugalėję prūsus, savo ietis kryžiuočiai nukreipė į Žemaitiją. Tų nuožmių karų tikslas buvo užkariauti Lietuvą, palaipsniui grobiant vis naujas teritorijas. Krikščionybės platinimo dingstimi užgrobtas teritorijas buvo bandoma prijungti prie kitų, jau anksčiau užkariautų ir pavergtų kraštų. Lietuvai buvo primetamos sutartys, kuriomis siekta įteisinti tokius užkariavimus ir žemių bei teritorijų pasisavinimą. Tas tęsėsi iki pat XIV a. pabaigos, kada buvo sudaryta vadinamoji Salyno sutartis, kuria Lietuva neva gera valia Vokiečių ordinui atidavusi didelę dalį savo krašto.

Sutartis sudaryta tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Ulricho fon Jungingeno 1398 m. spalio 12 d. Salyno saloje Nemune, kuri, daugelio istorikų manymu, buvusi ties Nevėžio žiotimis.

Pagal šią sutartį Vytautas Ordinui atidavė visą Žemaitiją ir pusę Sūduvos. Riba buvo nubrėžta Nevėžio upe iki jos žiočių, o kitapus Nemuno per girias ir upes iki Šešupės žiočių, toliau palei dešinę Nemuno pusę kokio 35 km pločio ruožu dar už Klaipėdos. Lietuva buvo nustumta nuo Baltijos jūros.

Derybos dėl šios sutarties vyko apie dvejus metus, kol 1398 m. balandžio 23 d. buvo susitarta dėl pagrindinių punktų. Preliminari sutartis sudaryta Gardine dalyvaujant Elblingo komtūrui Kyburgui ir Ragainės komtūrui Zalcbachui. Lietuviams atstovavo Vilniaus seniūnas Manvydas, Čupurna ir Songaila.

Sutarties ratifikuoti į minėtą Salyno salą 1398 metų šv.Mykolo dieną atvyko Vytautas su gausia palyda. Joje buvo Vilniaus vyskupas Andrius, Ordino įkaitu buvęs, tačiau Gardino sutartimi išlaisvintas Vytauto brolis Žygimantas bei nemažas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų būrys.

Magistro palydoje dalyvavo svečiai: Livonijos ordino magistras, Sambijos bei Varmijos vyskupai.

Per iškilmingą Prūsijos ir Livonijos valdovų Vytautui ir jo palydai surengtą puotą (vaišės truko savaitę) Lietuvos didikai ir bajorai paskelbė Lietuvos didijį kunigaikštį Vytautą karaliumi. Sutartimi Vytautas apsidraudė nuo pretendento į LDK sostą Švitrigailos, ieškančio Vokiečių ordino paramos. Po Salyno sutarties kryžiuočiai su Vytautu stengėsi išlaikyti draugiškus santykius.

Į sutarties pasirašymo ceremoniją suvažiavusių dalyvių gausa leidžia suprasti, kad sala, kurioje buvo pilis, turėjo būti gana didelė, o tokia sala Nevėžio žiotyse vargu ar galėjo būti. Galbūt dėl šios priežasties šią problemą gvildenę tyrinėtojai tą salą nurodo vis kitoje vietoje – vieni jos ieškojo į rytus nuo Raudondvario, kiti – į vakarus. Tokiu būdu salos vieta iki šiol nelokalizuota. Be to, kaip rodo šaltiniai, sala buvo ne viena, o salyno dalis. Kiek salų sudarė salyną, taip pat neaišku. Nevėžio žiotys nurodytos todėl, kad Salyno sutartimi nubrėžta riba, skyrusi Žemaitiją nuo Lietuvos, ėjo Nevėžio upe ir, matyt, manyta ar bent logiškai spėta tą salą buvus šios upės žiotyse. Į vakarus nuo Nevėžio Salyno salos ieškota Dubysos žiotyse ir dar vakariau, kur tik buvo kryžiuočių pilių dešiniajame Nemuno krante.

Artimiausias Nevėžiui Nemuno intakas – Dubysa, kurios santakoje buvo (ir tebėra) dvi kalvelės, vadinamos Palocėliais. Spėjama čia stovėjus kryžiuočių Dubysos pilį – Salyno sutartimi Ordinui atiduotos žemaičių teritorijos administracijos centras.

1405 m. pradėjus vokiečiams kurtis Žemaičiuose, pirmuoju jų administracijos centru tapo Vytauto jiems pastatyta Kionigsburgo pilis prie Josvainių, tačiau buvo menkai įtvirtinta, stovėjo nepatogioje, sunkiai pasiekiamoje vietoje, pilėnai nuolat kentė maisto ir pašarų stygių, buvo priversti prašinėti Vytauto pagalbos. Todėl 1406 metais administracijos galva vaitas Mykolas Kiūchmeisteris pradėjo statyti naują – Dubysos – pilį. Manoma, kad pilis pastatyta padedant Vytautui. Kaip rodo archeologijos duomenys, ji statyta iki tol tuščioje lygioje vietoje iš smėlio ir žvyro supiltose dviejose apie 6-7 m aukščio kalvelėse. Aplink kalveles žymūs jas juosusio griovio pėdsakai, kas sudarė iliuziją, kad kalvelės – tai buvusi sala.

Apie salą Nemune ir ypač Salyną santakoje su Dubysa neverta kalbėti dar ir todėl, kad Dubysos pilis pastatyta 1406–1407 m., t.y. praėjus maždaug penkiolikai metų nuo Salyno sutarties sudarymo.

Dviejų panašiai įrengtų pilaičių būta ir Nemuno dešiniajame krante, santakoje su Gystaus upeliu už poros kilometrų į vakarus nuo Veliuonos. Nors šios pilaitės buvo apjuostos vandens pripildytų griovių, traktuoti jas buvus salose taip pat nėra pagrindo.

Nemuno slėnis žemiau Veliuonos ties Gystaus upeliu, kurio žiotyse stovėjo pilaitės, šiek tiek išplatėja, bet nuo Raudonės status Nemuno šlaitas priartėja prie pat vandens, tarsi stengdamasis dabartinę Nemuno vagą nustumti toliau nuo savęs. Srovė kažkada nuplovė prie pat Nemuno dešiniojo kranto buvusio Kartupėnų piliakalnio dalį.

Ir tik nuo Šilinės į vakarus Nemuno krantai pradeda tolti vienas nuo kito suformuodami pailgą, apie 5 km ilgio ir vietomis daugiau nei 1 km pločio slėnį. Tai sudarė sąlygas Nemunui atskirais laikotarpiais keisti vagą arba vienu metu tekėti keliomis šakomis.

Šiuo metu Nemunas nuo Šilinės pasuka į pietus ir teka palei pietinį šlaitą, skalaudamas Narkūnų ir Maštaičių kaimų pievas, šiaurės pusėje supdamas Skirsnemunę, kurią nuo Nemuno skiria plati lanka. Nemuno posūkio pradžioje ties Šiline yra krūmais apaugęs užutekis. Tai senvagės pradžia, tiksliau – pradžios liekanos. Čia Nemunas išsisklaidė į šakas. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad ta šios Nemuno dalies ypatybė bus davusi vardą ir Skirsnemunei. Antai Bronius Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva“ šią situaciją taip aprašo: „Skirsnemunės vardas susilaukė įvairių aiškinimų. Kai kurie tvirtina jį esant jotvingiškos kilmės; kiti mano jį esant sudėtą iš dviejų žodžių Skirpstas + Nemunas. Mokytojas Stasys Galbuogis yra atsiuntęs tokį vardo kilmės aiškinimą: „Senaisiais laikais Nemunas žemiau Šilinės (Kauno-Jurbarko ir Raseinių-Gelgaudiškio kryžkelė dešiniajame Nemuno krante) skyrėsi į dvi šakas; viduryje buvo labai didelė sala, kuri tęsėsi per 5 km. Saloje buvo derlingos lankos, priaugusios laukinių vikių. Pavasario potvyniai ilgainiui užpylė salos lanką ir net dešinę Nemuno šaką; pasiliko tiktai kairioji, priartėjusi prie Narkūnų piliakalnio, esančio kairiajame Nemuno krante. Ant buvusios senosios salos, ties dabartine evangelikų bažnyčia, buvo žymiai pakilesnė vieta, vadinama pilaitė. Prieš II pasaulinį karą vanduo išgriovė dešinįjį Nemuno krantą, kartu su liekanomis ir žmonių kaulus. Kitos pilies (o gal alkvietės) liekanų būta tarp katalikų ir evangelikų kapinių: šios plotas – 4 ha. Mūsų laikais čia buvo labai daug akmenų. < ... > Skirsnemunė savo vardą, veikiausiai, bus gavusi iš to Nemuno persiskyrimo, ėjusio nuo Šilinės ir vėl susiliejusio žemiau Skirsnemunės dvaro, netoli Molynės (6 km nuo Jurbarko)“.

Tos senvagės liekanos tęsiasi panemunės pieva pietiniu Skirsnemunės pakraščiu tarp minėto kelio ir Nemuno iki pat jo vingio pabaigos netoli Molynės. Senvagę keliose vietose žymi jos atkarpos, išlikusios ežeriukų pavidalu.

Ties Žvyriais tokia atkarpa vadinama Žvyrių ežeriuku, mažesnė ties Skirsnemunės centrine dalimi – Užutėkiu, Užtėkiu ar Užtaukiu, vakarinėje miestelio dalyje – Augustavičių ežeriuku. Tarp dabartinės Nemuno vagos ir senvagės buvusi sausa smėlinga lankos dalis buvo vadinama sala. Pietinė tos salos dalis ėjo palei Nemuną ir tęsėsi nuo Žvyrių pradžios rytuose iki Skirsnemunės vakarinės dalies. Ties evangelikų bažnyčia Nemunas skalavo dvi viena šalia kitos buvusias kalveles, kurių stačiame pietiniame krante (nuo vandens pusės) buvo pilna urvinių kregždžių lizdų. Senvagės slėnis buvo gana platus ir drėgnas arba net šlapias. XX a. pradžioje ši tarp Nemuno ir miestelio buvusi teritorija tebepriklausė Skirsnemunės dvarui. 1929 m. dvarą parceliuojant ji rėžiukais buvo išdalyta miestelio gyventojams. Sala buvo panaudota ganykloms, o senvagės slėnis – šienavimui. Karves laikę miestelio gyventojai, čia turėję ganyklas, sausąją lankos dalį tarpukario metais tebevadino Sala. Pavadinimas „sala“ išliko ir po karo. Sovietmečiu čia žemė buvo nacionalizuota, miestelėnų karvių nebeliko, o kolūkiai buvusią ganyklą bandė paversti ariamąja žeme (nors smėlyne niekas neaugo). Ši lankos dalis vis tiek buvo vadinama Sala. Salos pavadinimas išliko iki šiol. Ketvirtajame dešimtmetyje ši lanka buvo numelioruota, senvagės vietoje rytų-vakarų kryptimi per drėgną lanką iškasant griovį, kurį skirsnemuniškiai vadino „grabe“. Kita „grabė“ buvo iškasta šlapioje lomoje, į šiaurę nuo išilgai miestelį kertančio kelio (dabartinės Nemuno gatvės) per miestelėnų daržus tęsėsi taip pat rytų–vakarų kryptimi per visą Skirsnemunę. Ši loma – tai dar viena Nemuno senvagė, kurios derlinga žemė buvo paversta skirsnemuniškių daržais.

Namams statyti ji netiko. Namai šioje lomoje (senvagėje) pradėti statyti palyginti neseniai. Tiesiog senvagėje jau stovi mokykla, vaikų darželis, įrengtas stadionas. Mokyklos pamatus teko statyti ant polių. Jiems įrengti buvo atlikti geologiniai tyrimai, kurių metu rastas Nemuno senvagės dugnas.

Nuo stadiono ši loma pamažu krypsta į pietvakarius ir už kelio susijungia su pirmąja senvage, atbrendančia nuo Žvyrių per drėgną lanką.

Į šią šaką kažkada įtekėjo Talkotas. Šiai šakai džiūstant ir traukiantis, Talkotas prasigraužė naują vagą į vidurinę šaką tarp evangelikų bažnyčios ir jų kapinių. Čia jo delta telkšojo iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio, kol buvo tiesinamas vieškelis (dabartinė Nemuno g.). Tada per jį buvo pastatytas tiltas. Dar vienas tiltas (tikriau – vamzdis) įmontuotas po aplinkkeliu. Talkotas siaura vaga tebetekėjo į šlapią lanką – viduriniąją senvagę. Talkotas nuo tada įteka į melioracijos griovį. Tarp to griovio – buvusios senvagės – ir Nemuno buvusioje pailgoje saloje, ant pat Nemuno kranto, tiesiai ties Talkoto žiotimis iki 1946 m. potvynio greta viena kitos tebebuvo dvi kalvelės – Skirsnemunės (Christmemelio) pilies vieta.

Dabartinė Skirsnemunė susideda lyg ir iš trijų dalių: paties miestelio (centras) ir dviejų „priemiesčių“ – Molynės iš vakarų ir Žvyrių iš rytų. Į tokias dalis tarsi suskirstė pati gamta, miestelio centrą apribodama dviem intakais: rytuose per slėnį tekančiu Talkotu, vakaruose – sruvenančiu bevardžiu upeliu, vadinamu Intaku. XVI ir XVII a. miestelis kūrėsi ant siauros dvi Nemuno senvages skyrusios kalvos, abipus vieškelio Jurbarkas-Kaunas. Tą pailgą kalvą skersai kerta kelios lomos – buvusių mažesnių bevardžių upelių slėniai. Lietingu metų laiku žemiausiomis tų slėnių vietomis nuo kalno ir dabar teka vanduo.

Upeliams patvinus tarp jų susidarydavo savotiškos salelės, kuriose tilpdavo viena kita sodyba. Nemunui išsiliejus į abi senvages, Skirsnemunė virsdavo ištisu salynu. Prieš keletą šimtmečių tas salynas turėjo telkšoti visą laiką. Džiūstant senvagėms Skirsnemunė pamažu įgavo dabartinį pavidalą. XX a. pradžioje Skirsnemunėje tebuvo tik viena sala, palei dabartinį Nemuną besitęsianti daugiau nei tris kilometrus ir pastojusi Talkotui kelią įsilieti į dabar tebesančią pietinę pagrindinę Nemuno šaką. Tenka sutikti su B. Kviklio ir S. Galbuogio nuomone, kad ši Nemuno šakas skyrusi sala ir bus davusi Skirsnemunei vardą, o gausybė salelių tarp tų šakų – plačiam Nemuno slėniui Salyno vardą. Toje didžiojoje saloje, pietinėje jos pusėje, dešiniajame Nemuno krante ir buvo pastatyta Kryžiuočių ordino pilis, rašytiniuose šaltiniuose 1313 m. pavadinta Christmėmeliu (Kirsmėmeliu). Turiu pagrindą spėti, kad Nemuno vingio slėnis ties Skirsnemune ir yra ta vieta, kur 1398 m. spalio 12 d. buvo sudaryta Salyno sutartis.

Jau minėta, kad dar prieš sudarant sutartį, 1398 m. balandžio 23 d. Gardine buvo parengtas preliminarus taikos dokumentas. Jame sutarta, kad abi pusės suvažiuos į Nemuno salą šv. Mykolo diena (rugsėjo 29 d.). Paskutinis šio dokumento punktas sako: „Vytautas įsipareigoja atvykti pas magistrą šv. Mykolo dieną su savo bajorais pasirašyti sutarties pasienio saloje, esančioje „vadinamajame Nemuno salyne“.

Vytauto Gardino dokumente sakoma: „Taip pat ištikimai ir be jokios klastos ar apgaulės pažadame artimiausią Švento Mykolo dieną asmeniškai ir neatidėliodami atvykti į suvažiavimą mūsų pasienyje, Nemuno saloje, Salyne, dėl kurio sutarėme su minėtais ordino pareigūnais“. Skirsnemunė neminima, tačiau „Nemuno salyno“ situacija tiksliai sutampa su aprašyta Skirsnemunės slėnyje buvusio salyno salų išsidėstymo topografija.

 Šis sutapimas sugestionavo spėjimą, kad dokumente minima „pasienio“ sala ir bus buvusi ties Skirsnemune tuo pačiu pavadinimu žinoma panemunės dalis, Nemuno nuplauta 1946 metų potvynio metu. Nuplauta kartu su kalva, spėjama Chistmėmelio piliaviete.

Apie Kristmemelio pastatymą (P. Dusburgas)

1313 viešpaties metais, per Velykas, brolis Karolis, magistras, Dievo bei Jo Motinos garbei ir šlovei, be to, norėdamas praplėsti krikščionių žemes, subūrė visą savo kariuomenę ir Nemuno pakrantėje, per šešias mylias aukščiau Ragainės, pastatė Kristmemelio pilį. Ten suplaukė tokia galybė laivų, kad iš jų pasidarė tiltas per Nemuną, kuriuo kiekvienas galėjo saugiai pereiti į netikėlių krantą; šiuo tiltu lietuviai kur kas daugiau stebėjosi nei visais kitais krikščionių darbais, kuriuos gyvenime kada buvo matę.

„Kronikoje“ fiksuota viena diena – Velykų šventė jau pilį pastačius. Pati statyba, be abejo, truko ilgiau. Lyginant „Kronikos“ tekstą su aprašyta natūros situacija, nesunku suprasti, kad spėjamoje „pasienio“ (didžiojoje) saloje buvo ne tik gyvenamojo ir gynybinio pobūdžio pastatų, bet ir bažnyčia. Tuo neįprastu tiltu, kuriuo taip stebėjosi „netikėliai“, buvo galima pereit į bažnyčią procesijai ir pernešti relikvijas. Gausybė į iškilmes suplukdžiusių dalyvius laivų galėjo prisišvartuoti vidurinėje, galbūt ne tokioje sraunioje Nemuno šakoje. Tie pastatai neaprašyti, bet juose sutilpti galėjo nemažas skaičius žmonių, tarp jų labai garbių ir kilmingų, ir vykti labai svarbūs įvykiai – labai svarbių susitikimų, valstybinių sutarčių sudarymo bei ratifikavimo procedūros ir kitos iškilmės. Antai 1383 m. gegužės pradžioje čia – Christmėmelyje – turėjo būti patvirtinta sutartis dėl Jogailos ir jo brolių krikšto. (Jogaila, persekiodamas iš kalėjimo pabėgusį Vytautą, nustatęs, kad jį priglaudė Ordinas, pats pasiprašo Ordino globos).

Derėtis su Ordinu Jogaila siunčia pasiuntinius ir prašo Ordino audiencijos „Dubysos upės saloje“. 1382 m. spalio 31 d., kaip nurodo Jogaila, „Dubysos upės saloje“ sudaryta Jogailos ir Skirgailos sutartis su Kryžiuočių ordinu.

Sutartį sudarė trys dokumentai. Pagal vieną iš jų Jogaila prisiekė, kad „anksčiau minėtu laiku priims krikštą patys ir apkrikštys savo liaudį“. Numatytu sutarčiai ratifikuoti laiku (1383 m. gegužės pabaigoje) Jogaila į susitikimą jo vadinamoje „Dubysos upės saloje“ neatvyko.

Tai buvo akibrokštas ne tik magistrui, bet ir visam Ordinui. Reaguodamas į tai magistras Konradas Ciolneris nusiuntė memorandumą, kuriuo paskelbė Jogailai karą.

„Žinok, Jogaila, kad prieš tai mes du kartus tau rašėme ir du kartus siuntėme savo vyresniuosius su prašymu, kad atvyktum pas mus bičiuliškam pokalbiui tiek apie vaidus su mūsų ordinu, tiek apie krikščionybės reikalus. Į tai, bedievi, nenorėjai atsakyti, galiausiai pasitaręs, rašei mums, kad mielai nori pas mus atvykti ten, kur mes panorėsime. Tavo laišku ir žodžiais visiškai patikėjome, nuplaukėme iki Khristmemelio ir mielai būtume atplaukę iki Dubysos, jeigu nebūtų seklus vanduo ir laivai galėtų plaukti, gerai tai žinai pats ir žino tavo brolis Skirgaila. Apie tai pasitarę, pasiuntėme pas tave maršalą su bičiulišku prašymu, kad atvyktum pas mus į Kristmemelį. Tačiau tu, būdamas per daug pasipūtęs ir išdidus (grosen Obirmut und obrige Hochfart), pasišaipydamas iš mūsų, to nepadarei, taigi mus paniekinai, pasmerkei mus piktiems žmonių liežuviams, o tai mus labai užgavo...“

Atkreiptinas dėmesys, kad susitikimo vietą Jogaila nurodo „Dubysos sala“, o Ordinas – Kristmėmeliu. Dubysą Ordinas pamini ne kaip salą, o kaip upės vagą – kaip dviejų teritorijų ribą (1382 m. spalio 31 d. sutartimi Ordinui atiduodama teritorija iki Dubysos upės). Nemuno ir Dubysos santakoje (abiejų upių dešiniajame krante) žinoma Dubysos pilis – Palocėliai – pastatyta tik XV a. pradžioje ir su Jogailos bandymu krikštytis 1383 m. nesietina.

Kaip ir kada Christmėmelis virto „Dubysos sala“, kol kas nustatyti nepavyko.

Nemuno slėnio situaciją ties Skirsnemune kryžiuočiai žinojo bent nuo 1290 m., kai, skverbdamiesi Nemunu į rytus užpuolė Kolainių pilį (tapatinamą su Antkalniškių piliakalniu). Rado ją apleistą ir sudegino. Jų žygio tikslas buvo Junigėda (Veliuona). Pačios Junigėdos tada nepuolė, nes sužinojo, kad ten statoma lietuvių pilis. Sutrukdyti statybai, matyt, nebuvo pasiruošta. Balandžio 22 d. jau rimčiau pasiruošus Junigėdos pilis pulta dar kartą, tačiau „netikėliai stipriai priešinosi“, tad tikslas nebuvo pasiektas.

Nuo 1291 m. į šią teritoriją (Junigėdos ir Pieštvės pilis) kryžiuočiai bandė veržtis dar dvejus metus iš eilės, bet sudegindavo tik abiejų pilių papilius, tačiau pačių pilių neįveikdavo. Paskutinį kartą XIII a. abi šios pilys pultos 1298 m., bet vėl atsilaikė. Po to stojo 15 metų pertrauka. Lietuviai savo pilis stiprino, kryžiuočiai, įsitikinę, kad senais metodais jų nepaims, ieškojo naujų. Dideli atstumai kariuomenę išsekindavo, tad reikėjo bazių netoli lietuvių pilių.

Pirmoji tokia bazė paminėta 1313 m. Skirsnemunėje. – žinoma Christmėmelio, Kristmėmelio, Kirsmėmelio vardu. Kryžiuočiai, ieškodami vietų naujoms pilims statyti, gerai išžvalgydavo vietovę, įvertindavo susisiekimo su ja vandens ir sausumos kelius, būsimų infrastruktūrų galimybes, galimus vietinių statybinių medžiagų išteklius ir t.t. Petro Dusburgiečio ,,Prūsų žemės kronikoje“ nurodyta, kad Christmėmelio pilis buvo pastatyta už 6 mylių į rytus nuo Ragainės, kairiajame Nemuno krante. Ilgą laiką ta pilis tapatinta su kairiajame Nemuno krante priešais Skirsnemunę esančiu Maštaičių (arba Norkūnų) piliakalniu, nors buvo žinių, kad dešiniajame Nemuno krante, lankoje prie pat vandens buvo ir kitas piliakalnis. Jo liekanos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos dar buvo matomos. Tai buvo smėlinga kalvelė, kurią Nemunas nuplovė 1946 m. potvynio (ledonešio) metu. Tada išsiliejusi upė apsėmusi visą platų Skirsnemunės slėnį su visais pastatais. Neapsemtos liko tik kalvelės, kur stovėjo namai. Seniau Nemunas tekėjo trimis šakomis, tarp kurių tokios salelės buvo matomos visą laiką.

Jų negalėjo nepastebėti kryžiuočių žvalgai, rinkdami vietą būsimai bazei didžiausioje ir labiausiai išsikišusioje Nemuno vingio vietoje. Aukščiausioje kranto dalyje ir buvo parinkta vieta piliai (pilaitei). Tai būsimasis Christmėmelio centras. Bet šią vietovę įvardyti patogumo dėlei reikėjo jau dabar, prieš pradedant statybos darbus. Ką darys kryžiuočių žvalgai?

Atsakymo į šį klausimą mėginta ieškoti pilies statybos užsakovų, organizatorių ir vykdytojų ūkiniuose dokumentuose – sąskaitose ir ataskaitose. Tokiuose dokumentuose būdavo kruopščiai fiksuojamos statybinių medžiagų ir įrankių kainos, užmokestis meistrams, išlaidos darbo drabužiams, maistas darbininkams ir kt. Antai, yra išlikę kryžiuočių vaito Žemaitijoje Kiūchmeisterio statytos pilies prie Dubysos darbų apskaitos dokumentai. Aprašyta ir vieta, kurioje rekomenduojama statyti naują pilį: 1406 m. rugsėjo mėn. Ragainės komtūras pranešė magistrui, kad jis su dviem pareigūnais ieškojo tinkamų vietų naujų pilių prie Nemuno statybai. Apžiūrėję vietą, kur Dubysa įteka į Nemuną, nusprendė, kad ši vieta ir būtų tinkama naujai piliai pastatyti. Už pusės mylios nuo šios vietos prie Dubysos esą tiek ąžuolų, kad jų užtektų ne tik piliai, bet ir malūnui. Čia esą ir daug spygliuočių, tinkamų pjautinei medienai gaminti.

Ta pilis, skirtingai nuo kitų prie Nemuno kryžiuočių pastatytų pilių, pavadintų Marijenverderiais Gotesverderiais, Ritesverderiais, buvo įvardyta vietinių žmonių kalba – lietuviškai – ir nuo upės vardo pradėta vadinti Dubysa.

Analogiška situacija galėjo susiklostyti ir Skirsnemunės slėnio atžvilgiu. Kryžiuočių žvalgams paklausus savo vedlio, kaip šį salų ir salelių labirintą vadina vietos gyventojai, gavo atsakymą – ,,Salynas.“ Pavadinimas „Salynas“ – žodis trumpas, lengvai tariamas – ir, matyt, besiruošiantiems apsistoti bei įsikurti kryžiuočiams tiko ir jų kalboje prigijo. Lietuviškas žodis „Salynas“ buvo dar labiau sutrumpintas ir virto „Salyn“. Pavadinimas Christmėmelis atsirado vėliau, jau pastačius pilį, kai jau buvo pastatų, tarp kurių buvo įkurdinta ir pašventinta bažnyčia, galbūt ir davusi naują vardą. Visam salynui statybos laikotarpiu naudotas pavadinimas „Salynas“ taip ir liko kartu su „Christmėmeliu“, dar vėliau pavadintu Skirsnemune.

Marijenburgo iždininko knyga, kurioje aprašyta Dubysos pilies vietos paieška ir statybos eiga, apima tik vieno dešimtmečio laikotarpį (1399-1409 m.). Ankstesnių panašaus pobūdžio dokumentų kol kas nežinoma. Iki Salyno sutarties ratifikavimo 1398 m. statybų apskaita galėjo būti ir nefiksuojama arba šimtmetinių įvykių sūkuriuose dokumentai tiesiog dingę.

Tai spėjimas, kurį patvirtinančių dokumentų kol kas neturime. Nebent vienas Vytenio žygius aprašančių įvykių: 1311 m. Vytenio vadovaujami Pskovo pulkai puolė Christmėmelio pilį. Ta pilis pastatyta 1313 m., tad 1311 m. turėjo būti pats statybos įkarštis ir statybos darbų eiga dar nebuvo aprašyta.

Ir dar vienas argumentas – tai šios vietos atstumas nuo Ragainės, kurį nurodo P. Dusburgo kronika: „per šešias mylias aukščiau Ragainės pastatė Kristmėmelio pilį“.

Vokiška mylia kryžiuočių laikais buvo apie 6 km. Tad atstumas nuo Ragainės iki Christmė

Šįmet Skirsnemunė minėjo 705-sias Christmėmelio įkūrimo metines. Salyno sutarties sudarymo metinės Lietuvai, ypač Žemaitijai, nėra malonus įvykis. Tačiau derėtų prisiminti, kad kitais metais sueis žemaičių sukilimo prieš kryžiuočius 620-sios metinės. Šis sukilimas prasidėjo 1409 metais būtent Skirsnemunėje, kada buvo sumušta Christmėmelio pilies įgula, sudegintas vaito dvaras.

Žemaitija tapo nepriklausoma nuo kryžiuočių ordino. Salyno sutartis nustojo galioti.

Vytautas Urbanavičius



« Atgal



Video rekomendacijos:

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook