Balsavimas

Ar rajone turėtų nelikti paminklų sovietiniams okupantams ir kolaborantams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Dabartį kuria iniciatyvūs žmonės (II)

Dabartį kuria iniciatyvūs žmonės (II) (0)

2012-11-28

Kitąmet sukaks 90 metų Klaipėdos sukilimui – 1923-iaisiais baigėsi septynis šimtmečius trukusi  etnokultūrinio regiono, vadinamo Mažąja Lietuva, izoliacija nuo Lietuvos. Kryžiuočių ordinas ir vokiečių valstybė paliko ženklų lietuviškame krašte. Kai kurie ir dabar matomi kraštovaizdyje ir senojoje architektūroje, o žmonių dvasioje įsirėžusias žymes pamatyti sunkiau, juolab kad ir vietinių gyventojų šiame krašte po Antrojo pasaulinio karo nebeliko.

Praeities palikimas įkvepia menininkę

Važiuojant nuo Smalininkų beveik iki pat Palangos akis užkliūva už savitos architektūros senųjų pastatų. „Savita senųjų pastatų puošyba: mūriniai pastatai, aplink langus, duris ornamentai sukuriami iš plytų. Mediniai namai būdavo statomi su ertikiais, kai pastogė pakeliama ir įstatomi maži langeliai, kad į vidų sklistų šviesa“, – pasakoja Viešvilėje gyvenanti ir šio krašto istorija ir kultūra besidominti dailininkė Eglė Untulytė.
Viešvilėje tų puošnių senųjų pastatų išlikę nedaug. „Šiuolaikiniai žmonės puošybos detales uždengia kita danga. Apsaugoti sunku, nes tai privačios sodybos. Kitaip yra Vilkyškiuose, nes ten urbanistinis draustinis ir šiuolaikiškos rekonstrukcijos – tabu. O Viešvilėje galima belstis tik į žmonių sąžinę, kad nesunaikintų unikalaus krašto veido, nes atkurti tai, kas prarasta, yra labai brangu, – mano menininkė. – Buvę teismo rūmai, kuriuose dabar įsikūrę vaikų globos namai, gražiai restauruoti, bet prieškarinėse nuotraukose atrodo kitaip. Ant buvusio pašto pastato išlikę mūriniai ornamentai. Tebestovi mūrinis pieninės pastatas ir gyvenamoji sodyba. Nors nebelikę autentiškų langų su ornamentika, bet tebėra medinės durys su tekintom puošybos detalėm – tokių puošnių Mažajai Lietuvai būdingų durų pavydėdavo net Vilnius.“
Materialinį paveldą niokoja laikas ir žmonės, bet žmonių pastangomis įmanoma jį saugoti ir pražuvusį atkurti. Sudėtingiau su dvasiniu palikimu.
„Šis kraštas turi ypatingą patirtį, kaip dvi stiprios kultūros – germaniškoji ir protestantiškoji – įtakojo vietos gyventojus. Lietuvininkų dvasios jos nepalaužė, bet kai kuriuos dalykus jie priėmė nesipriešindami. Pavyzdžiui, nuo XIX a. antrosios pusės lietuvininkų tautiniame kostiume vyrauja tamsios spalvos – tai susiję su atsiribojimu nuo pasaulietinių dalykų, užsisklendimu ir dvasinių klodų saugojimu. Tai lietuvininkų kultūros pagrindas“, – sako E. Untulytė.
Viešvilėje kuriančią menininkę domina ir gilesnės šio krašto šaknys, tolimesnė jo praeitis. Archeologiniai kasinėjimai Viešvilės kapinyne, vadinamame Švedkalniu, pateikia žinių apie abipus Nemuno gyvenusią skalvių gentį. Gilindamasi į archeologinius radinius, savo kūriniuose E. Untulytė atkartoja pajūrio regiono keramikos formas ir ornamentiką. Parodose eksponuojami viešvilietės menininkės kūriniai yra tikras atradimas Klaipėdos etnokultūros centrui ir visiems, besidomintiems senąja baltų kultūra. Remdamasi archeologinėmis iškasenomis dailininkė sukūrė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro ir šokių kolektyvo „Skalva“ logotipus.
Nors bandoma gręžtis į praeities palikimą, E. Untulytės nuomone, kol kas viešviliečiams Mažoji Lietuva yra tik deklaratyvi sąvoka. „Procesai, kurie čia vyko, neturi rezonanso kituose kraštuose. Po karo Mažąją Lietuvą apleido visi gyventojai ir atėjo kiti – į tuščią teritoriją, kuri iki tol buvo aukšto techninio ir kultūrinio išsivystymo. Kas tuomet atsitinka?“ – klausia menininkė, mananti, kad dvasinis renesansas įmanomas nebent remiantis Vydūnu, Martynu Jankumi ir kitais šio krašto autoritetais.

Miestelį gražina žmonės

Tačiau praeitis kartais išlenda iš po žemių tiesiogine šių žodžių prasme. Tiesiant naujas, europietiškas, vandentiekio ir kanalizacijos trasas atkasti ir senieji – betoniniai metro ilgio ir apie 40 cm skersmens vamzdžiai. „Vandentiekis ir kanalizacija, ir net lietaus vandens kanalizavimo sistema Viešvilėje buvo ir iki Antrojo pasaulinio karo. Paskui įrengti rusiški – nežinau, ar senieji buvo sugedę, ar naujai valdžiai atrodė negarbinga naudoti vokiškus įrenginius“, – pasakoja Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas.
Viešvilė, pasak seniūno, gražėja, ypač didelius pokyčius lemia įgyvendinami Europos Sąjungos fondų finansuojami projektai. Žmonės irgi keičiasi ir keičia nuomonę apie pokyčius. Seniūnas prisimena, kaip viešviliečiai priešinosi žuvitakio – pamėgtos poilsio vietos miestelio centre – atnaujinimui, buvo surinkę per 500 parašų, kad nieko keisti žuvitakyje nereikią. „Šnekinom žmones, kalbinom, aiškinom, ir jų nuomonė pasikeitė, liko tik kokių dvidešimt besipriešinančių“, – sako seniūnas ir yra įsitikinęs, kad su žmonėmis reikia bendrauti, o valdžia tam ir yra, kad paaiškintų, padėtų suprasti ir apsispręsti.
Kai 2002 m. ėjo į konkursą ir aplenkęs kitus 6 pretendentus tapo Viešvilės seniūnu, V. Kucinas tikėjo, kad šiam kraštui bus naudingas ir žmonės jį palaikys – juk čia gimęs, augęs, ir jis visus, ir jį pažįsta. Visiems, kaip sakoma, geras nebūsi, bet kai į talkas ateina ne tik jauni, bet ir grėbliu pasiramsčiuojantis senolis (nes negali neateiti, kai kviečia seniūnas), vadinasi, nei jis žmonių, nei jie seniūnu nenusivylė.
„Dabar labai populiaru akcijos „Darom“, o mes visada „darom“, – sako Viešvilės seniūnas ir džiaugiasi gyventojais, jau įpratusiais sutvarkyti ir gatvę už savo tvoros, nes negražu, jei prie tavo namų žolę pjaus seniūnijos darbininkai. Šiemet susirinkę į talką viešviliškiai pritrūko šiukšlių ir suko galvas, kur dar jų rasti, nes kai nuolatos švariniesi, šiukšlintojų pastebimai sumažėja.
Žmonės nori gyventi gražiai. Viešviliečių Skridulių sodyba jau seniai buvo viena gražiausių rajone. „Skriduliai ir Vincutė Milkaitienė buvo gražių sodybų pradininkai, o šiemet apžiūroje panoro dalyvauti net 80 sodybų“, – džiaugiasi seniūnas. Itin gražiai tvarkosi Daiva ir Artūras Gradickai, Vaida ir Aidas Strikiai, Vilija ir Virginijus Platonovai, Danutė ir Jonas Šiaudvyčiai, Teresė Janulaitienė ir Leonas Žmuida, Rūta ir Zigmas Lubai, Diana ir Kęstutis Kornikai, Janina ir Teofilis Palubeckai, Genutė ir Jonas Birgiolai ir daugybė kitų, kurie ne tik dėl apžiūrų puošia savo sodybas, tuo pačiu gražina ir seniūniją. Viešvilėje yra 20 daugiabučių namų, labai gražiai jų aplinką tvarko Irena Tėvelienė ir Vidmanta Paulavičienė, akį traukia ir Aldonos Palavinskienės iniciatyva tvarkomo daugiabučio aplinka.

Bendruomenė ir bendruomeniškumas

Kitąmet Viešvilės bendruomenės centras „Skalvija“ minės veiklos dešimtmetį – daug darbų nuveikta, daug draugų įgyta, Viešvilė tapo žinoma plačiai Lietuvoje ir net užsienyje. Tačiau V. Kucinas prisipažįsta, kad šiek tiek pavydi kaimynams smalininkiečiams jų bendruomenės didelių užmojų ir kartais net avantiūriškų projektų. „Dideliems darbams reikia žmonių, kurie „veža“, o pas mus tokių nedaug“, – pripažįsta seniūnas, tačiau ir neabejoja, kad labai svarbu susitelkti ir nedideliems darbams, tradicinėms šventėms ir renginiams.
Kai buvo užsimota sukurti Viešvilės herbą, gyventojai tam reikalui suaukojo 7 tūkst. litų, o eskizą kūrė ir viešviliečiai. Tai seniūnas vertina ir kaip bendruomeniškumą, ir kaip meilę savo kraštui.
„Turim sporto entuziastų. Vytautas Petras Juškevičius, jau miręs, kultivuodavo visas sporto šakas. Dabar Aldona Palavinskienė – ji treniruoja tinklininkes ir organizuoja spartakiadas. Šiemet 16-ojoje dalyvavo apie 100 žmonių, renginys užsitęsė pusantro mėnesio. Daugiausia dalyvauja jaunimas, bet ir vyresniems yra ką pasiūlyti, pavyzdžiui, visi gali žaisti smiginį. Dabar sunku su rėmėjais, bet geri norai svarbiau už pinigus“, – sako seniūnas.
Viešvilės sportininkai pernai rajono seniūnijų varžybose užėmė I vietą, šiemet nusileido tik Jurbarko seniūnijai, o V. Kucinas net respublikinėje seniūnijų spartakiadoje yra pelnęs prizinę vietą.
„Itin bendruomeniškas – girininkas Kęstutis Masaitis, su pasiūlymais ateina Bronius Skvereckas – žingeidus, viskuo besidomintis. Seniūnijos pagalbininkai Irena Foktienė ir Algirdas Sinkevičius, Danutė Daugirtienė, Audrius Šiukšta, Arūnas ir Linas Lukošiai, Algimantas Liaudaitis, Irena Oičenkienė, Vaida Augaitienė...“ – vardija seniūnas ir pabrėžia, kad mokytojus šiame sąraše reikėtų įrašyti visus.
„Jonas ir Asta Kazlauskai – jauna šeima, atsikėlusi čia gyventi, yra puikus pavyzdys, kaip pamilstamas šis kraštas. Jonas Kazlauskas savo lėšomis sukūrė Viešvilės internetinį puslapį ir jį tvarko. Sakysite: hobis, ne – tai meilė šiam kraštui“, – neabejoja seniūnas.

Ateitį sieja su turizmu

Viešvilės ateitį seniūnas sieja su turizmu. Tikras lobis turistams yra Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas – kas juo susidomi, dažniausiai sugrįžta ir atsiveža dar bent kelis lankytojus. Įspūdingi miškai, žuvingas Nemunas, toliau Lumpėnai, Bitėnai, Rambynas – turistams, pasak seniūno, šiame krašte dvi savaites būtų ką veikti. Atvykėliams daug ką papasakoti ir parodyti turi viešviliškiai gidai Algirdas Sinkevičius, Dalia Mačiežienė, Irena Petrošienė ir Asta Uselienė.
Nors respublikinės reikšmės kelias, einantis per Viešvilę, kelia problemų (nesaugu dėl greitai lakstančių nedrausmingų vairuotojų, nuo sunkiasvorių vibruoja pastatai), bet, pasak seniūno, miesteliuose, kurie apvažiuojami aplinkkeliais, gyvenimas sustoja. „Kol kas neturime turistų kur apgyvendinti, nėra kur pavalgyti. Bet padėtis keičiasi – viešvilietis Kęstutis Kuniauskas buvusioje sporto salėje rengia SPA centrą, ten bus ir kavinukė, o salėje galės vykti net tarptautinės krepšinio varžybos. Toliau tvarkomas žuvitakio slėnis, bus apšvietimas, takai, suoleliai – bus galima pasėdėti, pasigrožėti, paklausyti lakštingalų“, – apie netolimą ateitį pasakoja V. Kucinas.

Seniūniją garsina skardininkai ir žuvienė

„Pas mus žemė nederlinga, ne kažin ką užauginsi, todėl viešviliečiai jau labai seniai, apie 1980-uosius, ėmėsi skardinimo verslo. Dabar yra apie 60 skardininkų, dirbdami po visą Lietuvą jie garsina Viešvilės vardą“, – pasakoja V. Kucinas.
O Viešvilės žuvienė garsi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Žuvienę verda pats seniūnas. Apsispręsti, kad seniūniją pristatyti tinka žuvienė, buvo paprasta, nes Viešvilė – žvejų kraštas, o V. Kucinas – žvejo sūnus.
„Mano tėvai – Antanas Kucinas ir Teklė Subatkevičiūtė-Kucinienė – iš Palėkių. Senelis Aloyzas Subatkevičius vokiečių laikais buvo Smalininkų lentpjūvės mašinistas – ten stovėjo garo katilas ir reikėjo išmanyti, kaip su juo dirbti. Po karo senelis dirbo Viešvilės proftechninėje mokykloje, nagingas buvo, susikonstravo net motorinį dviratį. O mano tėtis buvo žvejys. Sezono metu gaudė žuvį, o žiemą – rišo sielius Smalininkų uoste. Kai pasipiršo mamai, ji nesutiko tekėti už biedno, tai tėtis per vasarą padirbėjo ir Palėkiuose ant kalno pasistatė namą. Kai mama ir vėl nesutiko, kitą vasarą padirbėjęs tėtis nuvažiavo į Tilžę ir pripirko baldų, indų – visko, kad namai būtų pilni. Tada mama sutiko. Augome keturi – brolis Jurgis, seserys Nijolė ir Elena ir aš, jauniausias“, – pasakoja seniūnas savo šeimos istoriją.
Žuvienės skonį Valentinas žino nuo mažens, prisimena ir linksmas bei skanias šeimos žiobrines: „Iš Smalininkų atvažiuodavo žvejai Venys ir Vytas Bastys. Žiobrius kepdavom ant iešmų aplink laužą. Iešmą reikėjo mokėti teisingai nusidrožti.“
Pirmą kartą viešvilietišką žuvienę seniūnas virė gal prieš dešimtmetį per šventę Jurbarko panemunėje, dabar per metus tenka virti 15 ir daugiau kartų ir visur – su Viešvilės seniūnijos vėliava. Žuvienės ragavo miestelio ir rajono švenčių dalyviai, ji puikiai įvertinta Žuvienės virimo čempionatuose Šilutėje. Net su Lietuvos bendruomenėmis keliaudamas pas užsienio partnerius V. Kucinas vežasi katiliuką ir samtį – mūsų krašto kulinarinį paveldą pripažino estai, švedai, suomiai, lenkai, vokiečiai, prancūzai, slovakai ir slovėnai.
Žuvienės puode dangus neturi šviesti – ji tiršta, pagardinta grietine, ir net kai kada lašinukais. „Tėtis sakydavo, kad žuvienės pavalgius reikia tinklus mesti, darbą dirbti, todėl ji turi būti soti“, – prisimena seniūnas. Kurdamas reprezentatyvaus patiekalo receptą V. Kucinas rėmėsi iš vaikystės pažįstamu skoniu, į pagalbą pasikvietė ir didelį šio amato mokovą Valdemarą Strikį. Prieš ketverius metus Viešvilės žuvienei suteiktas Lietuvos kulinarinio paveldo sertifikatas.

Užrašytas žodis nedingsta

Nors technikas-mechanikas, buvęs ilgametis Viešvilės profesinės mokyklos pedagoginis ir administracijos darbuotojas Algirdas Sinkevičius jau senokai išėjo į užtarnautą poilsį, ilsėtis jam nėra kada. Jo paties žodžiais tariant, nebespėja daryti darbų, kuriuos yra užsimojęs.
Algirdas visa galva pasinėrė į bendruomenės veiklą, jo pareiga – aprašyti visus su partneriais vykdomus projektus. Pernai vyriškis dalyvavo gidų kursuose ir kaip baigiamąjį darbą parašė išsamią Viešvilės istoriją – nuo seniausių laikų iki dabarties.
Šio krašto istorija jį domino nuo tada, kai praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje iš gimtojo Lazdijų krašto atvažiavo mokytis į Mažąją Lietuvą ir čia pasiliko. „Iš karto pamačiau, kad čia kitoks kraštas – Nemunas, evangelikų liuteronų tikėjimas, kitokie papročiai, kurių niekas ir tada nebežinojo, nes vietinių čia beveik nebebuvo. Apsigyvenęs pas Antaną Baką įdėmiai klausiausi ir net užsirašydavau jo pasakojimus, kokia buvo seniau Viešvilė“, – pasakoja A. Sinkevičius.
Pamilo šį kraštą kaip savo. Todėl kai gidų kursuose buvo minima vienintelė iš šio krašto kilusi kūrėja Lidija Meškaitytė, Algirdui kilo sveikų ambicijų. Juk šiame krašte yra daug kuriančių žmonių! Užsimojo surinkti juos visus, tapo Benjamino Kondrato, leidžiančio knygas apie kūrėjus, bendradarbiu. A. Sinkevičiaus iniciatyva net keletas viešviliškių ir smalininkiečių per pastaruosius metus išleido arba rengiasi išleisti savo kūrybos knygeles – nes užrašytas žodis nedingsta.
Dabar Algirdo kompiuterio darbalaukyje – naujas didelis darbas. „Versmės“ leidykla, leidžianti seriją „Lietuvos valsčiai“, patvirtino jį knygos „Viešvilė“ redaktoriumi. Serijos knygos nebūna plonesnės kaip 1100 puslapių ir vienam žmogui, pasak redaktoriaus, jos neparašyti – reikia sutelkti krašto intelektualus. Darbo – per akis, bet, kaip linksmai sako Algirdas, kol turi šioj žemėj įsipareigojimų, negali iškeliauti.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Video rekomendacijos:

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook