Balsavimas

Ar rajone turėtų nelikti paminklų sovietiniams okupantams ir kolaborantams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Nauji bendruomenės namai džiugina ir įpareigoja

Nauji bendruomenės namai džiugina ir įpareigoja (0)

2011-10-26

Šimkaičių bendruomenės pirmininkas Robertas Šiugžda džiaugiasi baigiamomis įrengti patalpomis ir kartu su tarybos nariais jau seniai planuoja, kokios veiklos imtis, kad bendruomenės namai gyvuotų.

Šimkaičių miestelio bendruomenė gyvena įkurtuvių nuotaikomis – lapkritį ji jau turės savo namus. Per aštuonerius veiklos metus sutelkusi žmones ir nemažai nuveikusi dėl visų gerovės miestelio bendruomenė dabar kelia sau naujus iššūkius, nes nauji namai įpareigoja imtis naujų darbų.

Nuo Raseinių privažiavus Jurbarko rajono ribą – iki Šimkaičių skrieji europietiškai suremontuotu keliu. Prie respublikinės reikšmės kelio išsidėstęs miestelis – Jurbarko rajono seniūnijos centras, nors Raseiniai Šimkaičiams kur kas arčiau.
Šimkaičiuose gyvena apie 400 žmonių. Miestelyje yra mokykla, vaikų darželis, biblioteka. Veikia gaisrinė, ambulatorija, dirba paštas ir kredito unija. Yra girininkija ir privačių miškų savininkų kooperatyvas „Savas miškas“, net dvi žemės ūkio bendrovės. Šimkaitiškiai turi ir šv. Vyskupo Martyno bažnyčią. „Pas mus viskas yra, kas turi būti miestelyje“, – ne be pasididžiavimo sako bendruomenės pirmininkas Robertas Šiugžda. Ir ko gi nesididžiuoti, jei myli savo kraštą, džiaugiesi jo klestėjimu ir pats prisidedi prie to, kad žmonėms čia būtų gera gyventi.
2003 m. mokytojos Dalios Aurelijos Milerienės iniciatyva įsteigta Šimkaičių bendruomenė iškart ėmėsi aktyvios veiklos – sukvietė kraštiečius į susitikimą, organizuoja ekskursijas, stengiasi pagelbėti sunkiai besiverčiančioms šeimoms ir asocialių tėvų vaikams, rengia talkas... Bendruomenė labiau nei, pavyzdžiui, seniūnija, gali išgirsti gyventojų nuomonę, reaguoti į jų iniciatyvas. Taip Šimkaičiuose atsirado kredito unija, atsižvelgus į žmonių pastabas, nuomones nuveikta daug kitų, ne visada didelių, bet žmonėms labai svarbių darbų.
Nuo 2006 m. bendruomenė įsijungė į projektinę veiklą, nuo to laiko jau įgyvendino 10 projektų. Vieni jų paįvairino šimkaitiškių laisvalaikį ir šventes, kiti prisidėjo prie istorinės atminties saugojimo, nes Šimkaičių miškai mena Lietuvos partizanų kovas. Dar kiti projektai suteikė gyventojams skaitmeninės visuomenės žinių ir įgūdžių ir padėjo bendruomenei įsigyti materialaus turto: kompiuterinės ir organizacinės įrangos, treniruoklių.
Pačiu gražiausiu projektu bendruomenės pirmininkas vadina poilsiavietės „Žaliu taku“ įrengimą Šimkaičių girininkijoje, prie kelio Jurbarkas–Raseiniai, o nuo poilsiavietės nutiestas keliukas į laisvės kovotojų sušaudymo vietą. Viskas – bendruomenės labui, nes išliekamąją vertę turi ne tik tai, kas materialu, o šiuolaikinėje visuomenėje itin vertinamos investicijos į žmogų.
Kompiuterius, treniruoklius, kitą turtą bendruomenė pagal sudarytą sutartį buvo priglaudusi Jono Žemaičio pagrindinėje mokykloje, ja naudojosi ir mokiniai, ir bendruomenės nariai. „Kai su viskuo susikraustysim į savo namus, dar daugiau žmonių turės galimybę tuo turtu naudotis“, – įsitikinęs bendruomenės pirmininkas.
Iki šiol glaudusis mokykloje ir seniūnijoje Šimkaičių bendruomenė turės savo patalpas – ne kokį kambarėlį, bet visą namą. Jurbarko rajono savivaldybė įgyvendindama projektą „Šimkaičių miestelio kompleksinis sutvarkymas“, rekonstravo nenaudojamą pastatą, kuriame yra buvusi valgykla, ir pritaikė jį bendruomenės kultūrinėms reikmėms. Jame kartu su bendruomenės namais bus ir kultūros centras. „Mums pasisekė, juk ne kiekviena bendruomenė turi savo namus“, – džiaugėsi R. Šiugžda, kartu su bendruomenės finansininku Egidijumi Petryla spalio viduryje užsukę į pastatą, kuriame remonto darbai jau visiškai ėjo į pabaigą.
Tačiau įkurtuvės ne tik džiugina, bet ir kelia rūpesčių. Pasak bendruomenės pirmininko – juk nelaikysi pastato tuščio, jis turi būti gyvas žmonėmis. „Bendruomenė dabar pereina į konkrečios veiklos etapą – tai susiję su patalpų panaudojimu ir išlaikymu. Reikia didinti bendruomenės verslumą – už minimalias kainas suteikti žmonėms maksimumą paslaugų, – sakė R. Šiugžda ir teigė, jog bendruomenės taryba jau yra aptarusi, kas šimkaitiškiams būtų reikalingiausia. – Planuojame pastatyti skalbimo mašiną, įrengti dušą, teikti šarvojimo paslaugas.“
Naujasis namas bus šildomas elektra, nors malkomis būtų pigiau. E. Petryla teigia, jog bendruomenės piniginė nėra stora: į ją sugula nario mokesčiai – 12 Lt per metus, ir 2 procentai pajamų mokesčių, kuriuos pervedantys žmonės žino, kad pinigų bendruomenė nešvaisto. „Labai taupome, juk jei gauni finansavimą projektams, pirmiausia reikia turėti savo pinigų“, – paaiškina Egidijus.
Be to, bendruomenė nori prie įvažiavimo į Šimkaičius pastatyti stogastulpį, panašų į tą, koks kažkada yra stovėjęs. „Darėme akciją surinkti pinigų iš gyventojų, tačiau patyrėme fiasko – paaukota tik pusantro šimto, o reikia penkių tūkstančių“, – pripažįsta bendruomenės pirmininkas ir tikina, kad sumanymo neatsisakys.
Bendruomenės veiklą įsuka iniciatyvūs žmonės – tokių Šimkaičių bendruomenės taryboje daug. E. Petryla ne tik atsakingai tvarko bendruomenės kasą, bet ir rašo projektus, dalyvauja Kaimo bendruomenių sąjungos seminaruose, organizuoja ekskursijas.
Danguolė Stašaitienė – visada pilna idėjų, ji pirmoji pradėjo galvoti, ką galima nuveikti bendruomenės namuose. Su patarimais, pasiūlymais pas bendruomenės pirmininką dažnai atskuba ir Rūta Kuncienė. Ingrida Parnarauskienė sugalvoja visokiausių vakaronių, ji niekuomet nepamiršta priminti, ką reikia paminėti, pasveikinti.
Įvairių galimybių bendruomenei dalyvauti projektinėje veikloje suranda Vaidas Lazdauskas ir pats, kartu su Egidijumi, rašo projektus. Vaidas sukūrė ir tvarko Šimkaičių bendruomenės internetinę svetainę – joje paprastai, bet aiškiai sudėta informacija, nuotraukos.
Prie bendruomenės ištakų Šimkaičiuose buvo 28 žmonės, dabar narių yra šimtas ir – svarbiausia akivaizdžiai sustiprėjo bendruomeniškumo jausmas. „Mes puikiai sutariame ir bendradarbiaujame su mokykla, bažnyčia, urėdija ir kitomis įstaigomis ir organizacijomis – juk esame vieno miestelio žmonės. Tik su seniūnija ryšius dar norėtųsi tobulinti, glaudinti“, – sako bendruomenės pirmininkas.
R. Šiugžda pasakoja apie medelių sodinimo šventes, kurios rengiamos kartu su girininkija, jose dalyvauja daug mokinių. Pavasarį daug šimkaitiškių susirenka į „Darom“ talką ir iš pakelių bei pamiškių surenka šiukšles. Rudenį apmažėjus darbų miestelio vyrai primena bendruomenės pirmininkui, kad jau laikas sportuoti, ir šis tariasi su mokyklos direktoriumi dėl salės – daugiausia sportuojančiųjų dirba žemės ūkio bendrovėse. Kartu su kultūros darbuotojais rengiamos šventės, vakaronės.
Šimkaitiškiai mėgsta ekskursijas. E. Petryla pasakoja, kad jie keliavo į Vilnių, Šiluvą, Tulpių žydėjimo šventėn ir dar daug kur, o praėjusią vasarą net du kartus važiavo į pajūrį: liepą pabuvojo Kretingoje ir Palangoje – visiems labai patiko, tad per Žolinę dar kartą išsiruošė prie jūros į Šventąją. Važiavo ne keli ar keliolika, o pilnas didelis penkiasdešimties vietų autobusas.
Ar galite įsivaizduoti, kad tokion ekskursijon susiruoštų miestiečiai, pavyzdžiui, daugiabučio gyventojai? Juolab šiais laikais, kai – sėdi į nuosavą automobilį ir niekam nė ačiū. Ar šimkaitiškiai taip negalėtų? Galėtų, tačiau keliauti kartu – smagiau.
Smagu, nes važiuoji ne su bet kuo, o su savo bendruomenės žmonėmis – toks galėtų būti atsakymas į klausimą, kas yra bendruomeniškumas. Jo nebūna ir be atsakomybės, kaip sakė R. Šiugžda, Šimkaičių bendruomenės pirmininku išrinktas 2010 m.: „Bet kuris mane galėtų pakeisti, bet taryba išrinko mane, todėl jaučiu pilietinę atsakomybę prisidėti savo darbu prie to, kad miestelis taptų gražesnis, būtų savitas, kad būtų gera ir patogu jame gyventi.“
O jei nebūtų bendruomenės? Klausimas nuskambėjo keistai – kaip nebūtų, jei ji yra? Tad girininkas Robertas, Šimkaičių bendruomenės pirmininkas, atsakė paprastai: „Blogiau nėra, o gero – daug. Teigiamų pokyčių, prie kurių prisidėjo bendruomenė, mūsų miestelyje nematyti negali.“
Kaip ir naujutėlaičių Šimkaičių bendruomenės namų. Ir didelis šviesus namas, ir prie jo jau gerokai prastypusi 2009-aisiais pasodinta eglaitė – vienybės medis neabejotinai dar labiau sutelks šimkaitiškių bendruomenę. Bet svarbiausia – žmonės, norintys dalytis ir džiaugsmais, ir rūpesčiais, suvokiantys, kad savas yra ne tik jų pačių kiemas, bet ir visa, kas už jo, ir šeimininkiškai bendru turtu besirūpinantys. Nes bendruomeniški žmonės yra kitokie.
Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Video rekomendacijos:

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook