Fotomenininkui didžiausias iššūkis – žmogaus portretas

Fotomenininkui didžiausias iššūkis – žmogaus portretas (1)

2009-08-12

Jurbarkietį Rimą Akutaitį retai sutiksi be fotoaparato, kuris jam yra ne tik darbo priemonė, bet ir „dailininko teptukas", lengva migla padengiantis ribą tarp verslo ir kūrybos. Kultūros centro languose eksponuojama portretų paroda „Jurbarko veidai" - ne vienintelis projektas, apibūdinantis R. Akutaitį kaip fotomenininką, nors jis įnirtingai kratosi menininko etiketės.

Fotografija į Rimo gyvenimą įsibrovė dar vaikystėje. Niekada nesvajojusį į gyvenimą žiūrėti pro fotoaparato akutę vaiką tiesiog magiškai žavėjo užtemdytoje palėpėje sudėtose chemikalų vonelėse išplaukiantys vaizdai, todėl jis mielai padėdavo tėvui ryškinti nuotraukas. Paskui, humaniškų jausmų apimtas, tapo veterinarijos gydytoju ir tik gavęs diplomą suprato šios profesijos paskirtį - užauginti skerdyklai sveiko gyvulio mėsą. Toks „pramoninis" požiūris R. Akutaičiui nebuvo priimtinas, todėl tada, kai žlungant kolūkiams valdžia reikalavo kurti veterinarijos įmones, Rimas ėmėsi gydyti šunis.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, mūsų gyvenime viskas keitėsi. Asmens dokumentai - taip pat, tad visiems reikėjo nuotraukų naujam lietuviškam pasui. Rimas juokiasi, kad tada „šundaktario" verslą ir iškeitė į fotoaparatą. Kada pro fotoaparato akutę pradėjo matyti daugiau nei kiti, dabar ir pats negali pasakyti. Gal kad mąsto vaizdais, o žvelgdamas į aplink esantį pasaulį, ieško tik grožio?
Regis, geriau nei žodžiai viską pasako Rimo nuotraukos. Nakties žiburiuose paskendęs tiltas per Nemuną, žydinčios obels šakos „įrėmintas" Panemunės pilies bokštas, Veliuonos dvaro amžių ir bėdas išduodantis surandėjęs parke augančio medžio kamienas. Grožis, kurį esant pastebime tik kitaip į gyvenimą žiūrinčio fotografo nuotraukose?
Bet, pasak R. Akutaičio, gali būti ir „baisiai gražu". Tokį grožį mato Arlio fotografijos festivalyje „Metų atradimo" prizu apdovanotas fotografas iš Kudirkos Naumiesčio Rimaldas Vikšraitis. Jis bene vienintelis drįsta fotoaparato objektyvą nukreipti į varganą, dažniausiai atstumiančią kaimo buitį, fiksuoti realybę, kuri didmiesčių gyventojams jau atrodo neįtikėtina.
Fotoaparatas ant kaklo ir neįprasta išvaizda R. Akutaičiui sukuria menininko įvaizdį, tačiau vadinti save fotomenininku jis neleidžia.
„Ar fotografija - kūrinys? Greičiau tai yra momento ir erdvės vagystė. Juk fotografuodamas nieko nesukuri, tik užfiksuoji nuotaiką, kuri vyrauja tą akimirką", - svarsto fotomenininkas. Tačiau tie, kurie bent kartą laikė rankose fotoaparatą ir pamatę padarytas nuotraukas yra patyrę nusivylimų, žino, kad pagauti akimirkos nuotaiką prireikia dešimčių, šimtų kadrų, ilgo ir atkaklaus darbo valandų bei sunkiai įsivaizduojamos kantrybės. Tokios, kokią turi tik menininkai, kiekvieną kūrinį nugludinantys ir sušildantys savo rankomis.
Klausantis kaip lengvai ir atsainiai Rimas pasakoja apie savo nuotraukų parodas, gali pamanyti, kad jis tiesiog yra laimės kūdikis.
Sunku patikėti, kai R. Akutaitis sako, kad nė vienos fotografijų parodos dar nesurengė savo iniciatyva. Vis kieno nors paragintas, paprašytas. Arba tiesiog jam buvo pasiūlyta atvykti ir fotografuoti - kaip 2001-aisias į Kauno krikščioniškuosius gimdymo namus, kur Tėvo dienos proga buvo surengta R. Akutaičio fotoekspozicija „Būti tėvu".
Portretų ciklą „Jurbarko veidai", skirtą miesto 750 metų jubiliejui, Rimui pasiūlė sukurti dailininkė Rasa Grybaitė. Fotografas prisipažino, kad ši idėja jį masino jau seniai, todėl sutiko negalvodamas. Manė, užteks 40-50 didelio formato fotoportretų, todėl kai išgirdo, kad reikės nufotografuoti 200 miesto veidą sudarančių jurbarkiečių, trumpam neteko žado.
Ne todėl, kad tai didelis ir nemažai laiko reikalaujantis darbas. Rimas sako, kad jam didžiausias iššūkis yra fotografuoti žmogų.
Padaryti žmogaus portretą, atspindintį jo asmenybę ir nuotaiką, reikia bent keliolikos, o kartais - keliasdešimt ar net kelių šimtų kadrų. Buvo atvejų, kai taip ir nepavyko išgauti tokio vaizdo, sukurti tokio portreto, kokį įsivaizdavo fotomenininkas.
„Pasirinkimas - subjektyvus dalykas, tačiau stengiausi pasirinkti kuo įvairiausius žmones", - pripažįsta Rimas. Ne visi, kuriuos jis kalbino, sutiko fotografuotis, tiksliau - maždaug ketvirtadalis ar net trečdalis, išgirdę, jog nuotraukos bus eksponuojamos viešai, pozuoti nesutiko. Bet buvo ir tokių, kurie patys pasisiūlė fotografuotis.
„Labai nerimavau, kad nespėsiu padaryti visko, ką užsibrėžiau. Paskutinę nuotrauką padariau parodos atidarymo išvakarėse, o lange pakabinau visai prieš šventę", - pasakojo fotografas.
Nuotraukos parodai „Jurbarko veidai" buvo daromos ne tik specialiai. Iš archyvų paimtos fotografijos buvo sukurtos prieš trejus, penkerius metus, dėl to iš nuotraukų į mus žvelgia ir tie jurbarkiečiai, kurių dabar su mumis jau nebėra. Taigi „Jurbarko veidai" - ne tik jurbarkiečių portretų paroda, bet ir nuotraukose įamžinta miesto istorija.
Sumanymą užfiksuoti istorijai jurbarkiečių veidus Rimas įvykdė su kaupu - Kultūros centro languose jau visas mėnuo eksponuojami 223 jurbarkiečių portretai. Pasibaigus parodai, jie bus atiduoti Krašto muziejui.
Tikrai žinau, kad šį rudenį R. Akutaitis vėl nustebins jurbarkiečius. Jo fotografijų paroda iš ciklo „Paberžė" negali nenustebinti. Tėvas Stanislovas, savo nuoširdumu ir paprastumu pavergęs šimtus, tūkstančius žmonių, nežinojo, kas yra pozavimas prieš fotoaparatą, todėl net Tėvo Stanislovo artimieji stebėjosi, kad fotografas buvo prisileidžiamas taip arti. Rimas neslepia - neįmanoma suskaičiuoti kiek tūkstančių kadrų per ketvirtį amžiau jis padarė lankydamasis pas tėvą Stanislovą, bet į parodą atrinko tik 25. Nors šios nuotraukos jau yra ne kartą eksponuotos Paberžėje ir įvairiose Lietuvos vietose, jurbarkiečiams tai bus nemažas atradimas.
Fotoaparatas jam atveria nemažai durų į išskirtinius renginius ir unikalias vietas, bet dar dažniau žmonės, pamatę fotoaparatą, užtrenkia duris tiesiai fotomenininkui prieš nosį. Ypač dažnai tai daro uždarą gyvenimą gyvenantys dvasininkai, dėl to ne vienam Lietuvos fotografui pasirodė, kad iš taip arti nufotografuoti tėvą Stanislovą galėjo tik ypač gerai jį pažinojęs žmogus. R. Akutaitis tvirtina, kad Paberžėje išskirtiniu niekada nesijautė ir jokių išskirtinių progų fotografuoti jam nebuvo suteikta.
„Viskas priklauso nuo to, kiek leidi sau peržengti ribą, skiriančią nuo žmogaus, kurį fotografuoji. Paberžėje man viskas buvo gražu, todėl ten labai daug fotografavau", - neslepia R. Akutaitis. Jurbarkietis fotografas darė ir Tėvo Stanislovo pastangomis iš visos Lietuvos bažnyčių surinktų ir atnaujintų procesijos žibintų nuotraukas albumui „Tėvo Stanislovo kolekcija. Procesijų žibintai", kurį 2006 m. išleido jo bendražygiai ir bičiuliai.
Trys parodos per vienerius metus. O kas toliau?
Kalbėti apie sumanymą daugybėje nuotraukų užfiksuoti vieno žmogaus dieną, mėnesį, metus ir surengti visiškai priešingą parodą nei „Jurbarko veidai", greičiausiai dar anksti, nors sėkmės įgyvendinti sumanymus ir gerų kadrų Rimui niekada netrūko.
Tai todėl, kad iš jo gali tikėtis visko. Prasitaręs, kad neseniai su išskirtine kompanija keliavo po Izraelį ir ten nuotraukose įamžino ne vieną, paprastam turistui neprieinamą unikalią vietą, R. Akutaitis tuoj pat įspėjo, kad iki tokios parodos dar labai toli. Gal sumanymai subręstų greičiau, jei daugiau laiko liktų nuo darbo fotografijos salone?
Nors laikai keičiasi ir dabar kaip niekad lengva skaitmeninėje fotografijoje pačiam įamžinti svarbiausias gyvenimo akimirkas, žmonėms vis dar reikia profesionalaus fotografo, garantuojančio kokybę ir nuotraukos ilgaamžiškumą, paslaugų. Juo labiau, kad tik rengdamas parodas neišgyvens nė vienas fotomenininkas - nori nenori turi fotografuoti vestuves, krikštynas, jubiliejus.
R. Akutaitis sako, kad tai sunkus verslas. Pirmiausia reikia sugebėti įtikti žmonėms, o tai - menas, kurį ne visi gali įvaldyti. Rimas neslepia - nusivylusių visada būna.
Antra svarbi priežastis - investicijos, nes neturėdamas 15-20 tūkst. Lt, geros fotoaparatūros nenusipirksi. Kuo brangesnė aparatūra, tuo mažiau rezultatais nusivilia fotografas. Kai tokią aparatūrą jau turi, nevalia laikyti dyką: fotoaparatas turi visą laiką dirbti, todėl gausybė įsipareigojimų stiprina norą, pasak Rimo, „persekioti grožį". Net tada, kai iš gausybės kadrų atsitiktinai pavyksta padaryti vieną unikalų, ne visada pavyksta jį pastebėti ir išsaugoti.
„Šia prasme juostelės yra kur kas patikimesnės už skaitmeninę fotografijos techniką", - tvirtina R. Akutaitis, dar ir dabar nevengiantis fotografuoti į brangias, bet ne taip smarkiai vaizdą „susintetinančias" juosteles.
Tik retkarčiais Rimas pagauna save svarstant, ar ne per ilgai už fotoaparato slepiasi nuo savo kompleksų. Gal reikėtų grįžti ten, nuo ko pradėjo - imtis veterinaro pareigų, pailsėti ir į fotografiją pažvelgti „šviežia akimi". Toks žvilgsnis kiekvienam fotografui yra didelė prabanga, nes kartą užsikabinęs fotoaparatą ant kaklo, tampi kitų gyvenimo dalimi.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook