Mokiniai dainų kūrėjo iki šiol nepralenkė

Mokiniai dainų kūrėjo iki šiol nepralenkė (0)

2010-04-13

Nuo aukštos Kaimelio kalvos pažvelgus į gilų Nemuno slėnį, už kurio kyla Jurbarko bažnyčios bokštai, širdis dainuote dainuoja. Tačiau du dešimtmečius kasdien šiais vaizdais besigėrintis poetas, dainų autorius ir kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas sako, kad dainai gimti to neužtenka. Daina - kaip stebuklas, nes motyvas, iš kurio ji išauga, gali suskambėti bet kada ir bet kur. Svarbiausia visada būti pasiruošus jį užrašyti.

Natas išmoko pats

Tapti muziku Kęstučiui lėmė pats likimas - 1944-aisias, per karą, Kaune gimęs vaikas nuolat girdėjo muziką, nes jo tėvas, muzikas ir pedagogas Benediktas Vasiliauskas, grodavo įvairiais muzikos instrumentais.
„Mane ir vokiečiai, ir rusai vežimėliu vežiojo, o susirgus vokiečiai tiek aspirino atnešė, kad dar ir po karo ilgai juo visa šeima gydėsi", - juokėsi Kęstutis, pirmuosius savo, kaip muziko, žingsnius žengęs Jurbarke, kur po karo tėtis dirbo vidurinės mokyklos muzikos mokytoju ir kultūros namų meno vadovu. Nuo saugumiečių iš Klaipėdos bėgęs Benediktas Vasiliauskas Jurbarke pasistatė namelį ir šeima visam laikui liko čia gyventi. Namuose tėvas mokė muzikos ir dažnai būdavo pilna mokinių. Kęstutis prisimena, kad mokytis muzikos tada visai nenorėjo ir kartu su kitais vaikais negrodavo, bet ir nesimokydamas visas pamokas puikiai įsimindavo.
„Kartą, kai susirgo Balčyčių Juozukas, turėjęs groti koncerte smuiku, tėtis neslėpė apmaudo - sako, groti mokėtum, dabar galėtum jį pakeisti. Kai pagrojau tai, ko Juozas buvo mokomas, tėtis labai apsidžiaugė, po koncerto 3 rublius davė. Už juos nusipirkau laidynei gumas - labai geras, aviacines", - vaikystės prisiminimais dalijosi muzikas.
Kęstutis neslėpė - koncertų tuomet būdavo daug, ir grodavo jis dažnai, nes tėtis dirbo muzikos mokytoju, kultūros namų meno vadovu, vadovavo keliems chorams ir ansambliams, mokė solistus. Jaunojo muzikanto honoraras pakilo iki 5 rublių, ir jam tas labai patiko.
O paskui patiko ir groti smuiku - klausydavosi, kaip tėtis groja, stebėdavo, kaip jis laiko pirštus. Tiesa, natų tada dar nesimokė, nes visą laisvą laiką prarydavo knygų skaitymas. Labiausiai patiko knygos apie indėnus, tačiau tokių buvo tik rusų kalba. Kęstutis gerai išmoko rusiškai, o gavęs rusišką muzikos vadovėlį, netruko pažinti ir natas.
„Įdomi buvo mano vaikystė - tėtis mokė daug garsių žmonių. Atsimenu, gavom „Lietuvos" ansamblio įkūrėjo Jono Švedo laišką, kuriame jis Tamošaičių Pranuką, vėliau tapusį profesorium ir garsiu birbynininku, vadino balamūtu, nes jis praleidinėjo pamokas, nors groti birbyne jam sekėsi labai gerai. Kad pats tapsiu muzikantu, niekada negalvojau. Apsisprendžiau tuomet, kai ant Rambyno kalno, kur pirmą kartą buvo švenčiamos Joninės, tėtės draugai klaipėdiškiai pakvietė atvažiuoti mokytis į aukštesniąją muzikos mokyklą. Mano pirmuoju mokytoju tapo Hansas Haidenas, kurį tėtis buvo išgelbėjęs nuo rusų nelaisvės", - pasakojo K. Vasiliauskas.

Jei sunku, negrok

Klaipėdos aukštesniojoje muzikos mokykloje jis buvo pirmasis mokinys, nebaigęs septynmetės. Apsigyvenęs Klaipėdoje, po poros metų pradėjo uždarbiauti - anuomet mieste nebuvo klubo, kur vakarais neskambėtų gyva muzika, o muzikantų visuomet trūko. Vasiliauskų šeima buvo didelė, augino 11 vaikų ir vyresniesiems reikėjo patiems išsilaikyti, bet, pasak Kęstučio, kas mokėjo groti, badu nemirė. Penki rubliai už vakarą buvo dideli pinigai, o kur dar vestuvės! Lengvai uždirbti pinigai lengvai ir iš kišenių išsprūsdavo, bet Chruščiovo laikais maistas nebuvo problema - kiekvienoje valgykloje pilvą buvo galima prisikimšti duonos. Šitaip linksmai gyvendamas vienus metus Kęstutis buvo „į šoną nusprūdęs", bet kai mokyklos orkestrui pritrūko smuikininkų, mokytojai ir vėl jį į vėžias įstatė.
Smuikas K. Vasiliauskui iki šiol yra visų instrumentų instrumentas, nes juo vieninteliu taip tiksliai ir lengvai gali jausmus perteikti. Ne be reikalo pasaulyje smuikas populiarumu lenktyniauja su fortepijonu. Kęstutis įsitikinęs, kad išmokti gerai groti smuiku sunku, bet jei groti sunku - geriau negroti, nes kažką darai ne taip.
„Profesionalų parašytus kūrinius groti ir smagu, ir patogu. Kai būnu blogos formos, imu improvizuoti - pirštai apšyla ir galiu groti sunkesnius kūrinius. Ne be reikalo Rachmaninovas sakė, kad per kiekvieną koncertą suklysdavo po kelis kartus, tik to niekas nepastebėdavo, nes kompozitorius atlikdavo savo paties kūrinius", - tikino K. Vasiliauskas, pastaruoju metu nedaug koncertuojantis.
Kai priglaudžia smuiką, labiausiai jam reikia tylos. Gal dėl to, kad penkiolika metų Jurbarko restorane muzikinius vakarus rengęs kompozitorius ir dainininkas pavargo nuo triukšmo ir mėgsta ramybę ir namus.

Nedirbsi - nebus ir įkvėpimo

Ir dainas Kęstutis visada kūrė ne dėl pinigų o pritrūkus repertuaro. Įdomiausia jam būdavo pamatyti, kaip į jo kūrinį reaguos žmonės. Nuo trylikos metų pradėjęs rašyti eiles, pirmajai dainai žodžius Kęstutis sukūrė tik grįžęs iš kariuomenės. Kartu su Vytautu Versecku, tuomet dirbusiu Jurbarko kultūros namų meno vadovu, padainavo ją televizijos studijoje, ir daina „Žiema, žiema" akimirksniu tapo populiari.
„Daugelis žmonių iki šiol nežino, kad tai ne mano daina - aš tik žodžius sukūriau", - tikina muzikantas.
Jis pats iki šiol tiksliai nežino, kiek dainų paleido į pasaulį, gal apie 150. Anuomet norint užregistruoti savo kūrinį reikėjo įveikti daug formalumų, dėl to K. Vasiliauskas savo dainų autoryste rūpinosi mažiausiai. Reikia dainos kokiam nors šventiniam minėjimui - parašo per pamoką, su vaikais keliskart parepetuoja, ir daina yra. Kai kurios jau seniai pamirštos, kitos dar ir dabar dainuojamos. O garsiausios K. Vasiliausko dainos - „Žemėj Lietuvos", „Spalvos", „Mamyte, motinėle" visiems žinomos, visų dainuojamos. Labiausiai išgarsėjo pirmoji, konservatorių himnu tapusi.
Tačiau ne vien tos trys, pačios garsiausios, dainos K. Vasiliauskui brangios. Svarbiausios tos, kurios dar neišleistos į pasaulį, kurių motyvai dar tik skamba kompozitoriaus mintyse. Septintą dešimtį metų įpusėjęs muzikas vis dažniau pasvarsto, kad reikėtų atsisakyti darbo Antano Sodeikos meno mokykloje ir atsidėti kūrybai, tačiau abejoja, ar tuomet, kai laisvo laiko bus į valias, mūza nepamirš kelio į jo namus.
„Kūryba yra jausmas, aistra - tokia pat graži kaip žydinti gėlė. Bet ateina ruduo, ir daryk ką nori - gėlė nuvysta. Nenoriu galvoti apie tą niūrų laiką, todėl kol galiu, daug dirbu. Jei nesistengsi, užsiimsi buitiniais reikalais, įkvėpimas gali niekada ir neateiti", - įsitikinęs Kęstutis.
Prieš gerą dešimtmetį savo poezijos rinktinę išleidęs K. Vasiliauskas tvirtina, kad parašyti dainą yra nepalyginamai sunkiau nei poezijos kūrinį. Ji turi būti lengva, laki, greitai įsimenama. Net kai jau yra muzikos motyvas, sukurti žodžius pavyksta ne iš karto - būna, kad prireikia ir metų. Todėl pasakyti, kaip atsiranda daina, tekstų autorius ir kompozitorius nesiryžta. Juk tai menas, o net patys geriausi menininkai iki šiol nesupranta, kaip jis atsiranda.
„Meno nereikia suprasti. Jis kaip kiaušinienė - skani arba ne, o kaip ji iškepta, suprasti nebūtina", - įsitikinęs K. Vasiliauskas. Bet ir jis pripažįsta - dainą tai ne knygą parašyti. Jei nori, kad ji taptų populiari, reikia pinigų, reklamos, vadybos. Jei tuomet, kai sukūrė „Žemėj Lietuvos", nebūtų mokęsis LTSR konservatorijos Klaipėdos fakultetuose ir tos dainos žodžių bei natų nebūtų išdalijęs savo kurso draugams, daina gal iki šiol būtų niekam nežinoma. Bet ji pasklido po Lietuvą akimirksniu. Dabar yra kita galimybė platinti savo kūrinius - internetas. Tačiau net ir galvodamas apie naujas dainas, K. Vasiliauskas pirmiausia ruošiasi grįžti prie kažkada gimusių savo kūrinių. Tik maža dalis dainų yra įdainuotos kasetėje, kompozitoriui ir dainų tekstų autoriui dabar labiausiai rūpi užrašyti jų natas ir žodžius.
„Technologijos keičiasi, tai, kas įdainuota kasetėje, dabar niekam nereikalinga. O kas bus užrašyta - neprapuls niekada", - įsitikinęs K. Vasiliauskas, neseniai tą pačią mintį išgirdęs ir iš garsaus kompozitoriaus Algimanto Raudonikio.

Muzika lavina protą

Visi trys jau suaugę Kęstučio vaikai mokėsi muzikos, groti jau mokosi ir jauniausioji duktė Marija. Nors nė vienas savo likimo nesusiejo su kūryba, K. Vasiliauskas nesikremta. Muzika lavina erdvės ir laiko pajautimą ir reikalinga visoms specialybėms. Mokantis groti turi galimybę bet kurioje srityje pasiekti daugiau.
„Išgyventi iš muzikos nėra lengva. Net ir geri muzikantai ne visada turi darbo. Lietuvai reikia ruošti ne muzikantus, kurių turime per daug, o suprantančius muziką klausytojus", - įsitikinęs kompozitorius.
Smetonos laikais, apie kuriuos Kęstučiui daug pasakojo jo tėvas Benediktas, muzikos mokytojas uždirbdavo dukart daugiau nei policininkas - per mėnesį gaudavo net 700 litų. Dabar iš muzikos išgyventi nelengva, tačiau ji gali būti gera paspirtis kitiems dalykams.
„O labiausiai muzikos pamokos reikalingos negabiems vaikams, nes jos lavina klausą, protą ir formuoja intelektą", - tvirtina Kęstutis, ne vieną dešimtmetį Antano Sodeikos meno mokykloje dirbantis smuiko mokytoju.
Mokytoju iš reikalo save vadinantis K. Vasiliauskas sako, kad kūrybos jo darbe mažai, nes dažniausiai tenka dirbti taip, kad nenorintį mokytis vaiką prikalbintum kaip nors baigti muzikos mokyklą. Laimė, kai atsiranda mokinių, kurių smagu paklausyti ir yra apie ką pasikalbėti.
„Niekada nespaudžiu vaiko, jei matau, kad muziko iš jo nebus. Ir nebaru - kalbuosi kaip su draugu. Bet turėjau keletą vaikų, kurie galėjo daug pasiekti. Gaila, o gal ir gerai, kad tėvai jiems parinko kitokią ateitį. Labai norėčiau sutikti tokį mokinį, kuris mane pralenktų", - neslepia dainų kūrėjas.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook