Muzikantės būtyje skamba ir tyla

Muzikantės būtyje skamba ir tyla (0)

2010-03-10

Kai scenoje - Jurbarko kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Pasagėlė", negali atsigėrėti, kokios gražios tos senoviškos dainos, kaip dailiai vaikų lūpose skamba lietuviški žodžiai, susipynę su miela neįmantrių instrumentų melodija. Visada kartu su vaikais ir jų vadovė Aušra Masteikaitė Mičulė - žmogus, paskatinęs prisiliesti prie to, kuo vertai galime didžiuotis, nes niekas kitas neturi nei tokių dainų, nei tokios muzikos, žmogus, padedantis pažinti liaudies kūrybos lobį ir jį pamilti.

Viską atsinešame iš vaikystės. Folkloro ansamblio „Pasagėlė" vadovė Aušra Masteikaitė Mičulė norėtų sutikti vaikus, su kuriais dabar muzikuoja, po kokių dvidešimties metų - įdomu būtų pamatyti, ar jie vis dar nešasi savo vaikystės „Pasagėlę".
Aušros muzika irgi iš vaikystės. Svajonė buvo pianinas, bet - įnoringi instrumentai! - pirščiukai netiko, tad Aušra baigė Jurbarko muzikos mokyklos kanklių klasę pas mokytoją Valdą Vasiliauskienę. „Paskui - gražūs metai Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, tikri studijų metai - tik muzika", - prisimena Aušra.
Bet viską, ką dabar dirba, Aušra teigia gavusi iš Vaidoto Stulgos, tuomet buvusio Lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus direktoriumi. „Jis įsteigė specialų kanklininkių kursą Muzikos ir teatro akademijoje, bet studijos vyko muziejuje. Vaidotas Stulga - mano pagrindinis liaudies instrumentų mokytojas. Jis įduodavo į rankas instrumentą - ir grok. Turėjau ten tokią numylėtinę indėnų fleitą, paimdavau ją iš ekspozicijos, direktorius nedrausdavo. Studijavom ir aktoriaus meistriškumą, ir choreografiją, pas Vėlių - mitologiją. Deja, po metų visi buvom perkelti į akademiją Vilniuje", - pasakojo Aušra.
„Kanklės nuolatos gaudžia - užgauni stygą, paskui kitą, o pirmosios garsas dar ilgai sklinda, nesulaikysi. Nors ištobulintomis 29 stygų kanklėmis grojamas ir Bachas, ir Hendelis, techniškai tai labai sunkus darbas, tad negali visas atsiduoti muzikai", - pasakoja kanklininkė A. Masteikaitė Mičulė. Dar ji sako, kad kanklės - „kankintojos", nes pirštų galai nuolatos skauda. Sako girdėjusi, kad kai kurie muzikantai liaudininkų, tai yra grojančiųjų liaudies instrumentais, nelaiko tikrais muzikantais. Prisipažįsta, kad kaip muzikantė yra patyrusi krizę: „Rodos, pasiekiau stogą su tuo instrumentu, o norisi eiti toliau."
Muzikos trauka begalinė. Po kelių valandų repeticijos, po koncertų, pasak Aušros, būni prisikrovęs emocijų, jėgų - kažko tokio, ką gali duoti tik muzika. „Prie kanklių mane sulaikė grįžimas prie paprastumo, kai supratau, kad ieškojimai nuvedė kažkur ne ten. Tuomet atsivėrė liaudies dainos. Prasmę sugrąžino darbas su vaikais", - teigia kanklininkė.
Parvažiavusi į Jurbarką A. Masteikaitė Mičulė įsidarbino muzikos vadove „Ąžuoliuko" darželyje-mokykloje. Čia subūrė savo pirmąjį vaikų folkloro kolektyvą - „Giliukas", čia kartu su kolege Jovita Gedminaite muzikos pagalba prakalbino neįgalius vaikus. Išėję į mokyklą „giliukai" buvo muzikali klasė. „Ir dabar jie tokie - dainuojantys ir grojantys", - sako Aušra, kuri paskui savo „giliukus" ir pati išėjo iš „Ąžuoliuko", dar nežinodama, kur nueis.
Nuėjo į Jurbarko kultūros centrą, bet ne tuščiomis - atsivedė savo suburtą „Pasagėlę". „Mano tikslas - supažindinti vaikus su tradicijomis, išmokyti juos dainuoti, groti. Tai nėra taip paprasta - reikia kažkaip įsisprausti į jų kompiuteriais ir mobiliaisiais užimtą miksuotą gyvenimą", - sako Aušra. Ir jai pavyksta - „Pasagėlė" jau du kartus dalyvavo respublikinėse Dainų šventėse, koncertuoja įvairiuose renginiuose, ansamblio dalyviai puikiai pasirodo respublikiniame vaikų liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis", Jurbarke rengia vaikų folkloro šventę „Vieversiukas ant dirvono". Gatvės muzikos dieną „Pasagėlės" vaikai kartu su vadove išeina muzikuoti į gimtojo miesto gatves. „Pasagėlė" taip nuoširdžiai dainuoja ir taip gražiai bei oriai atrodo su tautiniais kostiumais, jog negali abejoti, kad visa tai vaikai daro iš širdies. Beje, dėl tautinio kostiumo - vadovė Aušra pastebėjo, kad paaugliai dėl bendraamžių požiūrio nenori vilktis tų rūbų: „Gal aš neišugdžiau pagarbos tautiniams rūbams? Bet ir man pačiai atrodo, kad kartais jie gali padainuoti ir su džemperiais."
„Vaikus reikia suprasti, reikia paisyti ir jų poreikių, - įsitikinusi vaikų folkloro ansamblio vadovė. - Reikia ieškoti kitokių darbo formų. Labai pasiteisino pernai kartu su Linos Lukošienės „Šebukais" surengta vasaros stovykla, tarsi kokia mūsų užklasinė veikla."
Akustinės muzikos grupė „Vėjūkas" irgi atsirado paisant jaunimo poreikių. Ir dar todėl, kad Aušrai į tradiciją norisi įdėti ir savęs: „Jau studijų metais gaudavau pylos už tradicijų laužymą. Man neužtenka žinoti, ką ir kaip daryti, bet kaip ir liaudies dainininkams norisi pridėti savo. Nežinau, gerai tai, ar blogai? Gal gerai, nes tai leido susikalbėti su jaunimu, taip atsirado „Vėjūkas" - jiems irgi tuo metu to reikėjo." Atsirado, pamuzikavo keletą metų ir išsiskirstė. Bet Aušra patikino, kad „jau krebžda naujas „Vėjūkas".
„Gerbiu žmones, kurie išlaiko kolektyvą po kelis dešimtmečius", - pripažįsta A. Masteikaitė Mičulė, bet jos mintyse nuolat gimsta naujų sumanymų, širdyje vis kažką augina ir laukia momento, kada galės įgyvendinti. Naujausias jau įkūnytas sumanymas - romansų programa, įsimylėjėlių dienos proga atlikta Vinco Grybo muziejuje. Nors itin šiltai priėmė klausytojai ir patiems atlikėjams buvo malonu dainuoti romansus, Aušra nėra tikra, ar kitą programą pamatysime labai greitai, nes atlikėjai keičiasi. Įgyvendinai širdyje užaugintą idėją - ir eini tolyn naujų darbų link: „Bet šitaip gal labiau įsiklausai į žmogų, suteiki jam galimybę laisvalaikiu užsiimti tuo, kuo nori. Juk ir laisvo laiko limitas, ir norai keičiasi." Aušra ir pati yra dainavusi „Barkūno" chore, grojusi „Mituvos" kapeloje - tuo metu turėjo tam laiko ir jai to norėjosi.
Tenkindama ir savo, ir kitų - muzikos mėgėjų - norus Aušra yra subūrusi tradicinę kapelą, groja bandonija garsiosiose „Eržvilko bandonijose". Į klausimą, kiek instrumentų valdo, atsako - nevaldanti, tik čiupinėjanti. Dėl įdomumo. „Būtų gerai prie ko nors vieno apsistoti, - sako ir tuoj prideda pati sau prieštaraudama - smuiko niekaip neprisiruošiu paimti." Bet paims, nes tai, ką ji pasirinko - muziką - platu ir neaprėpiama. Sustoti muzikoje negalima.
„Jei galėčiau koncentruotis ties vienu - tai būtų muzika, tik muzika", - sako A. Masteikaitė Mičulė ir ima uždegančiai pasakoti apie kartu su Valdu Žemaičiu įkurtą muzikos klubą „Devynstygis". „Kiek idėjų plevena, tik... nėra erdvės, materijos jas įgyvendinti. Svajoju apie muzikos klubą. Bet tai - tik svajonės, - bent kiek pesimistiškai sako Aušra ir tuoj pat persiverčia - nors juk mes viską turim, tenkinamės tuo, ką turim. Vertingų dalykų gali padaryti ir mažai išleisdamas." Pasitenkinimo teikia pati veikla, ir žinojimas, kad ji reikalinga ne tik tau pačiam. „Miestui reikia ir kamerinių dalykų, ne visi mėgsta mases", - sako Aušra prisiminusi praėjusią vasarą kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus surengtą seminarą Jurbarke ir nedaro problemų dėl to, kad „Devynstygis" savo organizuotame renginyje, ir ne tik šiame, liko nematomas.
„Jurbarkas gražus ir žmonės geri. Kūrybingi. Gal gamta mus įkvepia", - svarsto muzikantė, kurią gyvenime supa daugybė bendraminčių. Tėveliams Aušra dėkinga už tai, kad yra. Brolį Saulių, kurį atkalbėjo nuo muzikos ir kuris dabar yra Vilniaus universiteto daktaras, vadina savo ragintoju ir vertintoju. Sūnus Aistis nuo lopšio su mamos muzika, jis ir gimė su muzikos garsais genuose. Bičiulis ir bendražygis Valdas Žemaitis - kartu su juo įgyvendina naujas idėjas.
„Turiu muziką, su ja galiu prakalbinti bet ką", - sako Aušra. Užgauna stygą - ji sugaudžia, garsas pasilieja, šokinėja įvairiais tonais ir pustoniais, vinguriuoja tarsi rainos juostos, kurias Aušra pina iš spalvotų sruogelių - tarsi iš garsų. Muzika pripildo dienas, visą būtį, kurioje skamba net tyla.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook