Rūtos dainelės – vaikams ir suaugusiems

Rūtos dainelės – vaikams ir suaugusiems (2)

2009-06-10

Jurbarkietė Rūta Šličkutė dainuoti vaikus moko jau du dešimtmečius. Jaunystėje trykšte tryškusi noru kopti į sceną ir būti matoma, Rūta dabar šį džiaugsmą dovanoja savo mokiniams, o jos sukurtos smagios dainelės džiugina ne tik mažuosius dainininkus, bet ir muzikos profesionalus, mielai kuriančius aranžuotes jurbarkietės dainoms.

Praėjusį penktadienį Jurbarko kultūros centre buvo smagiai pristatytas R. Šličkutės muzikinis leidinys „Rūtos dainelės Beatričei" - skambių dainų ir vaikiško šurmulio kupinas koncertas leido suvokti, kokį talentingą žmogų išaugino ir išsaugojo Jurbarkas.
Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos jaunučių choro vadovė Eglė Vaiciekiūtytė jurbarkiečius įtikino, kad Lietuvos vaikams, tėvams, mokytojams Rūta įteikė gražią dainų puokštę, kuri niekada nenuvys ir nenusibos, kaip nenusibosta tikras draugas, kurį sutikęs po kiek laiko iš naujo atrandi kaip dar gražesnį skambesį. Muzikinis leidinys „Rūtos dainelės Beatričei" - ne tik spalvinga knygelė su dainų tekstais ir natomis, bet ir dvi kompaktinės plokštelės. Vienoje skamba įdainuotos dainelės, kitoje įrašyti aranžuoti kūriniai, labai reikalingi muzikos mokytojams ir visiems norintiems dainuoti vaikams.
„Rūtos Šličkutės repertuarą vaikai kabina lyg medų šaukštais. Kiekviena jos dainelė - pati gražiausia. Mano mokiniai taip ir sako: pati gražiausia dainelė apie mamą, pati gražiausia - apie pavasarį, pati gražiausia lopšinė. Dainuojam jas pasimėgaudami", - tikino E. Vaiciekiūtytė.
Ji priminė ir šio muzikinio leidinio atsiradimo istoriją. Prieš šešerius metus Lietuvos televizijos projekto „Mažųjų žvaigždžių valanda" kūrėjai paprašė Eglės surasti nedidelį, įdomų vaiką, galintį patraukti televizijos žiūrovų dėmesį. „Kai pamačiau savo mokinės Kristinos seserį Beatričę, iškart supratau, kad šitas vaikas labai tinka scenai. Bet pradėjusi ieškoti jai repertuaro, nusivyliau - viskas, kas gražu, jau buvo girdėta", - tikino Eglė. Ji ir paprašė Rūtos sukurti Beatričei dainelę, tačiau jurbarkietė gynėsi nekurianti vaikams. Eglė reikalavo pabandyti.
Atrodo, bandymas pavyko. „Dalykai, kurių niekada nesuprasiu" netrukus skambėjo ne tik televizijos projekte „Mažųjų žvaigždžių valanda". Rūtos daineles - tyrą ir skaidrią „Akių debesėlis", ramybę, palaimą ir mamos švelnumą įkūnijančią lopšinę „Pelytės pasakaitė", smagią „Žiogo smuikas" ir pašėlusią „Užmigę žirgeliai", liaudies kolorito pliūpsniais pagražintą „Lapiuko ir vilkiuko dainelę" Beatričė dainavo visuose svarbiausiuose renginiuose, su garsiausiais Lietuvos atlikėjais, akompanuojant Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro styginių instrumentų grupei, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestrui. Po šių koncertų dainą „Saulės zuikutis" savo archyvuose panoro turėti Lietuvos nacionalinis radijas.
Išleisti muzikinį leidinį, primenantį Beatričei vaikystę, pasiūlė mergaitės mama. Entuziastingai šio darbo ėmėsi ir Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos muzikos mokytoja E. Vaiciekiūtytė, ir visi, kam ji pasiūlė aranžuoti ir įrašyti jurbarkietės vaikams sukurtas daineles.
Muzikinio leidinio „Rūtos dainelės Beatričei" pratarmėje rašoma, kad šios dainelės skirtos įvairaus amžiaus vaikams. Ypač tiems, kurie labai pasiilgo jais pabūti, todėl Rūtos muzika amžiaus ribų neturi. Pavyzdžiui, labai vaikiška dainelė „Sename sode" yra lyg specialiai skirta suaugusiesiems, todėl jos norisi klausytis ir klausytis.
E. Vaiciekiūtytė sakė, kad Rūta turi Dievo dovaną - Juozo Erlicko, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Anzelmo Matučio, Vinco Mykolaičio-Putino ir kitų poetų posmuose išgirsti muziką. „Ar būna šiais laikais tokios gražios muzikos?" - stebėjosi garsiausi Lietuvos muzikai, išgirdę Rūtos daineles, ir neraginami ėmė kurti joms aranžuotes. Vienas iš aranžuotojų, kompozitorius Arūnas Navakas sukūrė tris Rūtos kūrinių aranžuotes, o leidžiant „Rūtos daineles Beatričei" jas įgrojo Lietuvos operos ir baleto teatro muzikantai. Koncerte Eglė pasakojo, kad groti R. Šličkutės kūrinius jiems taip patiko, kad vieną vakarą paskambinę paprašė atvežti dainelės „Žiogo smuikas" žodžius - ši daina tapo orkestro muzikantų atsipalaidavimui pasirinktu kūriniu.
Net keletą Rūtos dainelių aranžavo profesionalus birbynininkas, Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio meno vadovas Eugenijus Čiplys. Anksčiau niekada nekūręs aranžuočių, E. Čiplys, padirbėjęs su Rūtos sukurtomis dainelėmis, 2007 metais aranžavo kūrinius Lietuvos dainų šventės „Būties ratu" ansamblių vakarui.
Pirmasis leidinio „Rūtos dainelės Beatričei" pristatymas vyko rugsėjo 1-ąją „Akropolio" arenoje. Neseniai apie knygelę daugiau sužinojo Anykščių vaikai, o koncertas Jurbarke, kuriame dainavo Beatričė, jaunieji Vilniaus choristai ir Rūtos mokiniai, sutapo su mokslo metų pabaiga. Jame dalyvavo ir didysis Rūtos džiaugsmas - penkerių dar neturinti draugų duktė Kristė, kurioje mokytoja mato atsiskleidžiantį talentą.
Ieškoti talentų ir padėti jiems prasiskinti kelius į didžiąją sceną, regis, ir yra didysis Rūtos darbas. Niekada neplanavusi tapti muzikos mokytoja, ji jau du dešimtmečius Jurbarko Naujamiesčio vidurinėje mokykloje stengiasi įtikinti, kad muzikos pamoka yra tokia svarbi kaip ir visos kitos, nes muzika duoda žmogui galimybę suprasti ir pažinti pasaulį. „Žemė, gamta, kosmosas - viskas skendi muzikoje. Muzika susijusi su istorija, ji negali egzistuoti be tiksliųjų mokslų. Nesistengiu išmokyti vaikų nei dainuoti, nei groti - siekiu juos supažindinti su muzika, kad suprastų, kas tai yra. O pradėti mokytis profesionalaus muzikavimo galima nuo pat mažens", - tikina mokytoja R. Šličkutė.
Jos mokinė Ieva Strončikaitė 2006 metais tapo televizijos konkurso „Dainų dainelė" laureate. Konkurse triumfavo Ieva, triumfavo jos mokytoja Rūta ir triumfavo Rūtos aranžuota lietuvių liaudies daina „Per girią girelę".
R. Šličkutę žmonės irgi prisimena kaip „Dainų dainelės" laureatę, nors nei 1982-aisiais, nei 1984-aisias televizijos konkurso laureate ji taip ir netapo. Svarbiau už prestižinio televizijos renginio laureato vardą Rūtai yra žmonių pripažinimas, jų dėmesys ir įvertinimas. Jurbarkiečiai, ir ne tik jie, vis dar prisimena Rūtos dainas ir nuoširdžius, profesionaliai parengtus tuometinius pasirodymus. Tokiais pat profesionaliais pasirodymais šiandien garsėja ir Rūtos mokiniai - dvi Ievos, Vesta, Ugnė, nuolat atsinaujinantis Jurbarko Naujamiesčio vidurinės mokyklos moksleivių vokalinis ansamblis. Nes ten, kur savo ranką prideda Rūta, nelieka vietos nemokšiškumui ir saviveiklai.
Mokytoja neslepia - matydama savo mokinius scenoje, ji švelniai pavydi. Pačia gražiausia prasme pavydi jiems to, ko ankstyvoje jaunystėje negalėjo turėti pati. Galimybės dainuoti didžiosiose scenose, televizijoje, dalyvauti konkursuose. Tiesa, prieš šešerius metus išleidusi pirmąją savo kūrinių kompaktinę plokštelę, jau tada suprato, kad jos dainos nėra komercinės ir klausytojų ratas niekada nebus toks didelis, kokį sugeba rasti dabartinės televizijos įžymybės. Tą pačią vasarą Rūta atsisveikino ir su savo svajone įsikurti sostinėje. Pagyvenusi nuolatinėje įtampoje, trokšdama nuo smogo ji pajuto, ką reiškia kapstytis vienai be jokios draugų paramos ir artimųjų moralinio palaikymo. Tik išlipusi Jurbarke iš autobuso, moteris pajuto, kaip nušvito akys. „Tada supratau, kad Jurbarke turiu viską: patį gaiviausią orą, pačius geriausius draugus, pačią gražiausią gamtą, mylinčius tėvus ir savo gyvenimo būdą", - tikino Rūta.
Septintoje klasėje pradėjusi kurti muziką, R. Šličkutė ir dabar negali pasakyti, kaip gimsta melodingos, prasmingos, tarsi meditacijai skirtos dainos. Didžiausią įtaką autorei daro lietuvių liaudies kūryba - tai lyg gruntas, be kurio negali atsirasti muzika. Gal dėl to Rūtos muzika - kontrastas jos veržliam charakteriui ir per kraštus išsiliejančiai energijai.
Tik dabar tą energiją vis dažniau nuslopina mokykloje susikaupęs nuovargis, nes už muzikos pamoką nuolat reikia kovoti. Dažnai mokiniams tenka būti labiau psichologu, patarėju, globėju nei dalyko mokytoju.
„Visuomenėje susikaupusi įtampa trukdo džiaugtis tuo, kas gražu: nepastebime, kaip gražiai žydi gėlės, kokias įspūdingas treles laido lakštingalos, kaip keičiasi medžių spalvos. Visa tai galima pamatyti tik pailsėjus, o pailsėti mokykloje nėra kada", - sako seniai tą supratusi Rūta. Mokykloje jai sudarytos sąlygos dirbti su mokiniais individualiai, tačiau kai būna pavargusi, trūksta parako ne tik kūrybai. Dėl to vis dažniau Rūta pasvajoja apie savo vokalo klasę ir neblėstantį pačios norą dainuoti didžiojoje scenoje. Juolab kad nuolat sulaukia tėvų prašymų mokyti jų vaikus dainuoti, ir tai verčia svarstyti, ar nebūtų laikas Antano Sodeikos meno mokykloje steigti solinio dainavimo klasę.
R. Šličkutė įsitikinusi, kad jos svajonė anksčiau ar vėliau išsipildys.
„Gal ne taip, kaip aš įsivaizduoju, bet likimas tokią galimybę man tikrai suteiks. Kažkada labai norėjau dainuoti su orkestru - ir dainavau ne su vienu, o iškart su trim orkestrais", - džiaugėsi Rūta, 2003 metais Italijoje vykusiame jaunimo muzikos festivalyje dalyvavusi su tuometinės muzikos mokyklos delegacija. Jame Rūta surengė savo autorinių ir lietuvių liaudies dainų koncertą, po kurio festivalio organizatoriai jai įteikė italų dainos natas ir parodė, kurią partiją išmokti, kad galėtų kitą dieną dainuoti su jungtiniu tarptautiniu orkestru. Rūta tikina: jausmas buvo nuostabus!
Praėjusį penktadienį Jurbarko kultūros centro scenoje R. Šličkutė dainavo su savo mokiniais, ir daugelis apgailestavo, kad Lietuvoje Rūtos mažoka. Tačiau muzikė savo krašto kultūroje jau spėjo palikti gilų pėdsaką: jurbarkiečiai džiaugiasi jos kūryba bei mokiniais, o mokydama vaikus vokalo Rūta jiems padeda atrasti kelius ne tik į muzikinį gyvenimą. Ji moko juos meilės, nes tik tuomet, kai dirbi su meile ir pagarba savo kraštui, gera gyventi gimtinėje.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook