Širdies balsas menininkui garantuoja sėkmę

Širdies balsas menininkui garantuoja sėkmę (1)

2009-11-09

Į aukso amžių neseniai įkopęs Vaclovas Dubikaltis yra vienas garsiausių Jurbarke šiandienos medžio skulptūrų meistrų. Pagal išsilavinimą - tautodailininkas, pagal sau keliamus reikalavimus - profesionalas, prieš kurdamas apgalvojantis kiekvieną smulkmeną, mintyse nugludinantis kiekvieną judesio liniją. Bene labiausiai matomas šių metų Vaclovo darbas - kartu su Gediminu Stankūnu sukurtas kryžius tautų krikštytojui šv. Brunonui.

Profesionalas
be diplomo

Prieš tris dešimtmečius Jurbarke įsikūręs panevėžietis akmentašys Vaclovas mūsų krašte atvertė visiškai naują savo gyvenimo puslapį - sukūrė šeimą, akmenį iškeitė į medį ir pasiryžo gyventi iš to, ką sugebės sukurti savo rankomis. Pasikliauti širdies balsu dar mokykloje jį mokė piešimo mokytojas Vladas Vaišvila. Tikras profesionalas, vėliau tapęs Dailės akademijos dėstytoju.
„Dar mokykloje išėjau visą menininko ruošimo kursą, tik diplomo nedavė", - apie save sako V. Dubikaltis, kuriam iki šiol pieštukas lipte limpa prie rankų. Menininkui smagiausia piešti portretus, šaržus, bet jei reikia, nutapys ir peizažą ar natiurmortą.
Tačiau už tai, kad jo vardas žinomas kiekvienam bent kiek menu ir tautodaile besidominčiam žmogui, Vaclovas turi būti dėkingas medžiui. Produktyvūs buvo jaunystės metai - iš vieno plenero į kitą, o visur lieka po skulptūrą ar net dvi. Kiek jų išbarstyta Lietuvoje, kiek palikta užsienyje, V. Dubikaltis niekada neskaičiavo, nes ir savo darbų istorijos sąsiuvinin neregistravo.
Bet apie juos, atrodo, galėtų kalbėti dieną naktį. Nors kiekviena skulptūra kūrėjui yra brangi tarsi vaikas, laikas atsijoja pelus nuo grūdų, atmintyje palikdamas tik iš tiesų pasididžiavimo vertus darbus. Tokiais jis mano esant Vokietijoje, Ksanteno mieste, prie šv. Juozapo moterų vienuolyno stovinčias dvi monumentalias skulptūras.
„Šitaip atsilyginti už vienuolių surinktą ir Franso fon Ostrovskio į Jurbarką atvežtą labdarą sumanė Saulius Lapėnas. Tokiems dalykams jis turėjo nuojautą. Nuvažiavom į mišką, nupjovėm stiprų ąžuoliuką, iš vieno kamieno padarėm Jurbarko simbolį - šv. Roką, iš kito to paties ąžuolo gabalo sukūriau šv. Juozapo skulptūrą", - Vaclovas su šypsena prisimena pusantro mėnesio viešnagę Ksantene, kur globojant Jurbarko geradariui F. fon Orstovskiui ne tik labai daug alaus buvo išgerta, bet ir smagiai padirbėta.
Dažnai Vaclovas prisimena ir vienuose iš rajono senkapių stovinčią skulptūrą - visiškai nuogą Dievulį. Kai rudenį važiuoja grybauti, visuomet pagalvoja, ar jam nešalta. „Kodėl nuogas? Negaliu pasakyti. Kai kūriau, atrodė, kad taip turi būti", - skūpiai žodžius renka V. Dubikaltis. Tokie pat santūrūs ir jo kūriniai - juose mažai detalių, nes viskas pasakoma išraiška, judesiu.
Dar vienas kūrėjui širdį suvirpinantis darbas - kryžius Viešvilėje, prieš daug metų pastatytas ten, kur turėjo iškilti Kristaus atsimainymo bažnyčia. Ilgai šnypštė Vaclovas, daug kartų rankas iškėlęs pats sau prieš veidrodį pozavo, kol ant kryžiaus atgulė natūralaus dydžio Kristus, po jo kojom suklupo Marija Magdalena. Abu iš vieno medžio, tarsi būtų vieno kūno.
„Tiek kryžių pastačiau, kad vieta danguje man seniai rezervuota. Bet ir velnių dar spėsiu daug pridrožti", - juokiasi skulptorius.

Kad krizė
neįveiktų proto

Tuokart Viešvilėje aplink statomą kryžių tūpčiojant, Vaclovas sutiko mergaitę, kuri tapo jo dukra. Aštuoniolikmetės sėkmė sporte dabar jam taip glosto širdį, kaip labiausiai nusisekęs darbas.
Ak, kad taip galėtum visus sunešti, sustatyti vienoje vietoje, surengti skulptūrų parodą - pamatytum, kiek daug padaryta, kaip prasmingai praėjo gyvenimas. Bet skulptūra - ne tapyba, kaip paveikslų jų nesurinksi, neišrausi iš ten, kur „prigijo". Ir visgi Vaclovas mąsto apie parodą. Nestandartinę, su akibrokštais, kai kam gal tapsiančią tikru iššūkiu.
„Per tuos metus tiek daug prisigalvoji, įvairiausių idėjų kyla. Dabar norim surinkti fotografijas, skulptūras, šaržus - vieno autoriaus kūrinius nuo absoliutaus realizmo iki visiškos abstrakcijos", - tikino Vaclovas.
Pasak jo, ši paroda turėtų tapti provokacija, savotišku spyriu į užpakalį žmonėms, nesiekiantiems tobulėti. Tačiau šioje parodoje V. Dubikaltis žada atskleisti ir su Jurbarku siejamus savo sumanymus - Kauno gatvės sutvarkymo projektus, trijų karžygių ir kitų medyje dar nerealizuotų skulptūrų eskizus.
Šios idėjos, kurios Vaclovo įsitikinimu galėtų unikaliai papuošti Jurbarką, yra didžiausias skulptoriaus širdies skausmas. „Mums sako, kad dabar sunkmetis, nieko negalim daryti. Bet man atrodo, kad kalta ne ekonomikos, bet proto krizė - žmonės tingi pasijudinti, nenori dirbti", - svarsto Vaclovas.

Idėja -
auksiniame kryžiuje

Pirmojo Lietuvoje masinio krikšto vietoje statomas kryžius šv. Brunonui skulptoriaus širdyje irgi paliko neišgydomą randą. Įkūnyti savo idėją - medyje išskobti ant kalavijo parimusį šventąjį menininkui sutrukdė valdžios baimė užrūstinti bažnyčią.
„Brunonas gal ir nesinešė kalavijo, tačiau pats Popiežius atsiprašė tautų už kryžiaus karus. Kiek sykių pas mane važiavo valdžia - tas pats ponas, tik su kita kompanija, ir kaskart vis kitaip kalbėdavo. Baigėsi tuo, kad alaus prisipirkę, prigulėm su Gediminu po vyšnia ir leidom mintims lietis laisvai. Dabar yra didelis, gražus, įgudusia meistro ranka padarytas kryžius. Tik tiek. Žinoma, kas norės, auksiniame kryžiuje pamatys idėją. Juk jei nebūtume sutikę atsisakyti savo minties, dabar šio kryžiaus, ko gero, visai nebūtų", - neslepia nuoskaudų V. Dubikaltis.
Kada nors šito niekas neatsimins, o Vaclovą minės kaip didžiausio Jurbarko apylinkėse kryžiaus autorių.
Tačiau žmogus nėra bejausmė mašina. Net pačios mažiausios smulkmenos kartais taip apkartina jo gyvenimą, kad jautrios sielos menininkui norisi vilku kaukti. Juo labiau kad Vaclovui ne tas pats, koks bus jo kūrinio likimas. Su skaudančia siela, tarytum nuosavą kūdikį į ilgą kelią iš namų jis išlydi savo darbus.
„Kaldamas skulptūrą, skubu, nervinuosi, stengiasi kuo geriau įkūnyti idėją, bet kai kiemas lieka tuščias - tarytum brūkšnį kas širdyje užbrėžia. Tuščia kieme - tuščia ir širdyje, oje kaip dėl to man negerai", - neslepia V. Dubikaltis, širdgraužą dažnai skandinantis aluje.

Menininkai su
pjūklais

Kartu dirbantis ir Vaclovą savo mokytoju vadinantis G. Stankūnas įsitikinęs, kad V. Dubikaltis niekada nebuvo tautodailininkas, todėl vadinti jį taip - didelė nesąmonė. „Vaclovas neštampuoja ant vieno kurpaliaus nukaltų rūpintojėlių - kiekvienas jo kūrinys originalus, kito tokio niekur nerasi", - giria savo kompanioną Gediminas.
Dėl to, kad jo sukurtos medžio skulptūros iš esmės yra kitokios, Vaclovas dažnai patiria tautodailininkais save vadinančių meistrų nemalonę. Įvairiose skulptūros stovyklose dieną po dienos matydami vaikščiojantį rankas į kišenes susikišusį V. Dubikaltį, dauguma neatgauna žado, kai jis per dieną ar pusantros iš medžio išgauna tai, ko kitiems nepavyksta padaryti per visą plenerą.
„Aš kitaip negaliu - turiu apgalvoti, mintyse nugludinti kiekvieną smulkmeną. Dabartiniai tautodailininkai apsiginklavo motoriniais pjūklais ir daro beveidžius baibokus. Jie pamiršo kaltą, o kaip be šio įrankio medį sušildyti savo rankomis, kaip perduoti jam savo gyvybės dalelę?" - stebisi Vaclovas.
Profesionaliai dirbantis menininkas iki šiol neturi tautodailininko pažymėjimo. Ne dėl to, kad nebūtų sugebėjęs surengti dvi rajonines ir vieną zoninę parodą. Dėl to, kad nesižemino demonstruodamas, kaip sugeba drožti šaukšus, gaminti kočėlus ir rankšluostines. Bet nei Vaclovui, nei Gediminui tautodailininko pažymėjimas nieko nereiškia. Svarbiausia yra galimybė kurti, realizuoti tai, kas tarytum iš niekur kyla mintyse, gimsta sapnuose ir vizijose.
Tačiau kad ir kaip ilgai gyvenimas ant sparnų nešioja menininką, tenka nusileisti ir ant žemės. Pamiršti monumentalumą, kai pavėsinę, suolą ar sūpynes darant reikia išdrožti velniūkštį ar Eglę žalčių karalienę. Nori uždirbti, turi prisiminti, kad klientas visuomet teisus. Nors menininkui tai ir labai nepriimtina, Vaclovas nustumia šonan visus skrupulus ir imasi kiekvieno išgyventi padedančio darbo. Ne taip seniai Gediminas savo mokytoją buvo išsivežęs padirbėti į Norvegiją. Ten V. Dubikaltis ne tik meistravo, bet ir paliko daugiau nei 20 įvairus dydžio medžio skulptūrų, nukaldintų ilgintis jaunystės ir gimtųjų kraštų.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook