Šokyje įprasmintas gyvenimas

Šokyje įprasmintas gyvenimas (0)

2009-12-07

Daugiau nei pusę amžiaus kultūrai atidavusi choreografė Adelė Baublienė prisimena, kad šokti norėjo nuo pat vaikystės. Pirmuosius jos koncertus, rengtus tėviškėje po nusvirusia obels šaka, nutraukė tremtis, tačiau įgimtas atkaklumas ir nepaprastas darbštumas nesutrukdė A. Baublienei siekti gyvenime savo tikslo.

„Žmogus gimdamas atsineša savo likimą - nė norėdamas jo nepakeisi", - įsitikinusi choreografė, išugdžiusi ir subrandinusi pačius geriausius mūsų rajono tautinių šokių kolektyvus.
Po karo į Jurbarko gimnaziją basakoję Adą tėtis iš Pavidaujo atvežė arkliu. Batus nupirko tik po kelių dienų, bet mergaitė taip norėjo mokytis, kad nebijojo nei šalčio, nei alkio. Po pamokų tarsi užburta žiūrėdavo, kaip vyresniųjų klasių gimnazistai moko vaikus šokti, tačiau pati iš tamsaus kampo išlįsti nedrįsdavo. Šokių mokytojai ten ir pastebėjo degančias jos akis. Per vasaros atostogas Ada jau pati mokė šokti kaimo vaikus ir pasitiesusi po obelim seną staltiesę ar lovatiesę, rengdavo koncertus, nors kartais būdavo tik vienintelė žiūrovė - šokėjos teta.
Vaikystės idilija baigėsi labai greitai, kai kartu su šeima okupacinė valdžia į Irkutsko kraštą ištrėmė ir dvylikametę Adą. Rusų kalbos nemokėjusi mergaitė labai norėjo mokytis, todėl dieną dirbo gamykloje, o vakarais lankė pamokas. Svajojo tapti mokytoja, tačiau nuvežusi į pedagoginį institutą dokumentus kvietimo laikyti egzaminus taip ir nesulaukė. O štai į Irkutsko kultūros technikumą mokytis choreografijos Adelę priėmė - dar dirbdama gamykloje, mergina šoko liaudies šokių ratelyje, pati iš marlės siuvo rūbus artistams ir rengė pasirodymus. Jauna specialistė puikiausiai pritapo ir Buriatijos rajoniniuose kultūros namuose, kur buvo paskirta dirbti meno vadove.
Į Lietuvą Adelė grįžo būdama 21-erių. Nors ir žinojo, kad neturi teisės apsigyventi savo tėviškėje, atvažiavo į Jurbarką prašyti darbo, bet tremtis ant jos likimo uždėjo tokį ženklą, kokio joks diplomas pridengti nepajėgė. Apsigyveno Pagėgiuose pas draugę, penkerius metus dirbo Natkiškių kultūros namuose meno vadove, o kai panaikinus Pagėgių rajoną Sigitas Ciparis tapo Jurbarko rajono kultūros skyriaus vedėju, Adelė ir vėl atgavo prarastą viltį.
S. Ciparis tėviškai jai patarė niekam nesakyti, kad grįžo iš tremties, dėl to buvo paskirta Jurbarko kultūros namų direktore, gavo leidimą su šeima apsigyventi pusrūsyje. Po dvejų metų, 1965-aisiais, A. Baublienės Jurbarko jaunimo šokių kolektyvas jau važiavo į respublikinę Dainų šventę.
A. Baublienė dabar stebisi, kiek daug visuomet dirbo - vienu metu turėdavo net po keturis kolektyvus, nežinojo, kas yra savaitgaliai ir darbo dienos pabaiga. „Labai norėjau įrodyti, kad sugebu, kad galiu padaryti daug daugiau, nei jau padariau. Nežinau, kodėl taip smarkiai save į visas puses dalijau, pamiršdama šeimą ir vaikus", - sako sąžinės graužatį tebejaučianti moteris. Tačiau kitaip jai nieko nebūtų pavykę - tik fanatikai ir gali būti kultūros specialistai, kurių darbo dienos į jokius rėmus neįsprausi.
Tie pirmieji Adelės metai Jurbarke padėjo pagrindus visam gyvenimui. 1970-aisiais, žiūrėdama į tautinius šokius šokantį jaunimą, A. Baublienė garsiai pasvajojo apie vidutinio amžiaus žmonių šokių kolektyvą. Šią idėją pasigriebė rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Halina Tamošiūnienė ir be atokvėpio spaudė choreografę įkurti naują kolektyvą.
„Noras daro stebuklus. Abi su Halina ėjome ieškoti šokėjų - lankėmės darbo kolektyvuose, gamybos įmonėse. Taip gimė „Mituva", o po pusantrų metų tautinių šokių konkurse Gargžduose šis šokių kolektyvas laimėjo pagrindinį prizą", - pasakojo A. Baublienė.
Su tautinių šokių ansambliu „Mituva" ji apvažiavo pusę Europos, praskynė jam kelią į „Europiadą", į Jurbarką parvežė visą glėbį prestižinių apdovanojimų. Šį kolektyvą tarsi mylimą vaiką vis dar laikanti savo širdyje, vadovė gali valandų valandas kalbėti apie kiekvieną šokėją, pasakoti, kaip šokis kūrė šeimas ir keitė žmonių likimus. Tačiau skaudančia širdimi prieš keletą metų palikusi „Mituvą" , dar ir dabar negali be ašarų žiūrėti į jų pasirodymus scenoje ir džiaugtis šokėjų sėkme, nors visas choreografės mintis ir visas jos dienas dabar užima „Veliuonietis".
Su veliuoniete Leonida Matusevičiene likimas Adelę suvedė vos sugrįžus į Jurbarką. Iš pradžių Leonida su savo dukra Eglute Ručiene ją apgaubė ypatingu dėmesiu, paskui Adelė tapo L. Matusevičienės pagalbininke ir vieninteliu ramsčiu. Vyriausioji rajono kultūros namų choreografė A. Baublienė dažnai važiuodavo į Veliuoną padėti Leonidai statyti Dainų šventei naujų šokių, pasirengti įvertinimui, po kurio veliuoniečių kolektyvui buvo ketinama suteikti liaudies šokių kolektyvo vardą. Būtent prieš šį įvykį Adelei ir kilo mintis, kad Juozo Lingio šokį „Veliuoniečių aplinkinis" šokantis kolektyvas ir galėtų vadintis „Veliuoniečiu".
Komisijai stebint A. Matusevičienė savo kolektyve šoko paskutinį kartą. Ligoninėje ją lankančiai A. Baublienei Leonida pasakojo, kad grįžusi kurs keturių dalių šokį, o Adelė jai būtinai turėsianti padėti. Ją L. Matusevičienė prieš pat mirtį ir įpareigojo saugoti „Veliuonietį", stiprinti ir brandinti Veliuonos kraštą šokiais garsinantį kolektyvą.
„Buvo daug sunkių akimirkų, bet visą laiką jaučiau, kad L. Matusevičienė man padeda", - tvirtino mistika tikinti A. Baublienė.
Adelė tikina, kad jai visada svarbiausia, kokie aplink yra žmonės - juk tik iš jų ir galima semtis kūrybinių jėgų. O nepaprastai talentingų ir gerų žmonių per savo bemaž penkis Jurbarke nugyventus kūrybinius dešimtmečius A. Baublienė sutiko daug. Jaunas chorvedys Vytautas Verseckas, prieš daug metų dirbęs Jurbarke, o dabar vadovaujantis Lietuvos Jono Žemaičio karo akademijos kariūnų chorui, kažkada jai su šeima užleido savo butą, o pats apsigyveno drėgname kultūros namų pusrūsyje.
Ryškų pėdsaką Adelės gyvenime paliko nusipelniusi liaudies artistė Kazimiera Kymantaitė, mėgusi lankytis Veliuonoje, vakarietiškas gyvenimo vertybes juodžiausiu sovietmečiu aukštinusi savamokslė tapytoja Lida Meškaitytė, nė vienam kultūros darbuotojui kampe tūnoti neleidusi principingoji Liudvika Frejienė, o bene daugiausia davė valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva" vadovas Juozas Lingys, atvažiuodavęs į Veliuoną lankyti savo mamos kapo ir artimai bendravęs su L. Matusevičiene.
„Grįžusi iš Irkutsko, turėjau labai daug mokytis, kad pajusčiau lietuvišką šokį. Galiu drąsiai sakyti, kad išėjau J. Lingio choreografijos mokyklą", - pripažįsta A. Baublienė, ir šiandien sauganti daugybę šio talentingo menininko ir tautos tradicijų puoselėtojo laiškų. Tai jis mokė Adelę leisti žmogui būti artistu, ragino neniveliuoti kolektyvo šokėjų - aiškindavo, kad kuo stambesnė moteris, tuo gražiau šoka liaudies šokius.
L. Matusevičienės paliepimą Adelė įvykdė - šokį sukūrė. Tokį, kokį ir įsivaizdavo „Veliuoniečio" įkūrėja - keturių dalių, atspindintį viską, kas būdinga mūsų tautinam šokiu. Pavadino jį „Patekėjo saulužėlė". Muziką šiam šokiui sukūrė Vidmantas Žemliauskas, žodžius parašė Gintauta Kievišienė. Ir tai anaiptol ne vienintelis A. Baublienės sukurtas šokis. Nors daugumą jos pastatytų šokių šoka „Veliuonietis", choreografės iš Jurbarko kūrybą pamėgo net Amerikos lietuviai. 2005 m. A. Baublienė buvo gavusi kvietimą į Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusią Pasaulio lietuvių dainų šventę, kurios programoje buvo ir jos sukurtas šokis „Anės polka".
Labai norėjo Adelė nuvykti į šią įspūdingą šventę, tačiau tuomet jai nepavyko įrodyti, kad rengiasi grįžti į Lietuvą - JAV ambasada neišdavė vizos, nes Amerikoje jau kelinti metai gyvena A. Baublienės dukra Eglė.
„Anės polka" - vienas iš kelių Lietuvos kultūros ministerijos nupirktų A. Baublienės kūrinių. Sukūrė ji gal net kelias dešimtis šokių, kad „Veliuoniečio" repertuaras iš esmės skirtųsi nuo kitų kolektyvų. Adelės sukurti šokiai temperamentingi ir linksmi, nes choreografė įsitikinusi, kad žiūrint tautinių šokių ansamblio pasirodymą, žiūrovams turi būti smagu. Laiko savo kūrybai įamžinti vis nerandanti menininkė žino, kad kažkada reikės visus sukurtus šokius aprašyti, nufilmuoti ir palikti ateičiai, kad tai, ką sukūrė, neišnyktų užmarštyje, o liktų šokiui savo gyvenimą paskyrusiems žmonėms.
Būtent per tuos žmones, kuriems šokis teikia dvasinę atgaivą, A. Baublienė ir patyrė pačius gražiausius išgyvenimus.
„Didžiausia padėka man yra po sėkmingų pasirodymų, įspūdingų kelionių šokėjų akyse žvilgančios džiaugsmo ašaros", - neslepia moteris. Nors sudėjus visus į repeticijas nuvažiuotus kilometrus keliskart būtų apkeliavusi visą Žemės rutulį, Adelė nesigraužia nei dėl kelionėms išleistų pinigų, nei dėl repeticijoms paaukotų vakarų.
Ji tiesiog džiaugiasi, kad ir atšventusi ne vieną jubiliejų dar turi jėgų kurti, kad ją supa nuostabūs žmonės, kad vienus renginius keičia kiti, o naktimis iš lovos verčia ne sunkios mintys, o toli siekiantys planai. Respublikinis suaugusiųjų liaudies šokių konkursas „Pora už poros", kuriame šį savaitgalį dalyvaus „Veliuonietis" - tik dar viena stotelė ypatingu dvasiniu gyvenimu apdovanotiems tautinių šokių šokėjams ir jų nepailstančiai vadovei, bemaž kiekviename konkurse pasipuošiančiai nugalėtojo laurais.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook