Stebuklingas Angelas įteiktas dailininkei Rasai Grybaitei

Stebuklingas Angelas įteiktas dailininkei Rasai Grybaitei (2)

2010-01-11

2009-ųjų Kultūros žmogus - dailininkė Rasa Grybaitė neslėpė džiaugsmo,
kad stebuklingas Angelas stovės jos dirbtuvėse.

Visus praėjusius metus „Kultūros saloje" spausdinome pasakojimus apie talentingiausius, kūrybiškiausius žmones ir kvietėme skaitytojus rinkti labiausiai mūsų rajono kultūrai nusipelniusią asmenybę. Dvi savaites vykęs balsavimas parodė, kad projektas tikrai pavyko. Pirmieji apie tai, kam atiteko garbingas Metų kultūros žmogaus apdovanojimas, sužinojo rajono kultūros visuomenės atstovai, atvykę į kultūros centre surengtą šventę nominantams pagerbti.

Kas yra kultūra ir kaip ji veikia žmogų, vienu sakiniu pasakyti nelengva. Tai tokia pat plati sąvoka, kaip ir žmogaus gyvenimas, tačiau be kultūros mūsų visuomenė jau nebeįsivaizduoja net proziškosios kasdienybės. Šimtai žmonių šoka, dainuoja, groja, vaidina meno mėgėjų kolektyvuose, tūkstančiai muziejuose gėrisi prieš šimtmečius ir visai ką tik sukurtais dailininkų paveikslais, važiuoja į kitą pasaulio pakraštį, kad galėtų pažiūrėti garsaus skulptoriaus sukurtą paminklą ar meno kūriniu tapusį statinį. Dažnai išgirstame sakant, kad gyvendami provincijoje esame atskirti nuo didžiosios kultūros, nes nepastebime, kiek daug turime kuriančių žmonių ir kokį didžiulį indėlį jie yra įdėję į mūsų šalies kultūrą. Būtent tokiems žmonėms pagerbti ir buvo sumanytas projektas „Metų kultūros žmogus". Jį įgyvendino „Šviesos" laikraščio redakcija ir Jurbarko kultūros centras, o rėmė Jurbarko rajono savivaldybė.
Gruodžio 18 d. Jurbarko kultūros centre susirinkus įteikti Metų kultūros žmogaus apdovanojimą, savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Radeta Savickienė džiaugėsi, kad renginys vyksta prieš pat didžiausias metų šventes ir visiems suteikia galimybę apmąstyti, ką gero ir gražaus šiemet sukūrėme, ką paliksime ateičiai. R. Savickienė prisiminė, kad mintis, jog reikėtų pagerbti kuriančius žmones, kilo prieš dvejus metus, bemaž tuo pat metu, kaip ir „Šviesos" laikraščio darbuotojams, leidžiantiems kultūros metraščiu tapusius „Kultūros salos" puslapius.
„Dabar galime sakyti, kad tai bendra mūsų ir redakcijos darbuotojų idėja. Idėja, kuriai turime užauginti didelius sparnus, nes išrinkti Metų kultūros žmogų - ne vien 2009-ųjų, pažymėtų Lietuvos tūkstantmečio ženklu, užduotis. Rinkti žmogų, kuris savo kūriniais garsina rajoną, norėtume kasmet, nes taip gimsta ir mūsų gyvenime įsitvirtina tradicijos", - sakė R. Savickienė. Išrinkti Metų kultūros žmogaus apdovanojimo vertą asmenybę nebuvo lengva. „Šviesos" laikraščio žurnalistės parengė dešimt apybraižų apie žmones, kurie verti to vardo.
Jurbarkietis fotografas Rimas Akutaitis įnirtingai kratosi menininko etiketės, o viešose vietose kaip įmanydamas stengiasi pasislėpti už savo fotoaparatų. Bet ar galima nepastebėti jo žvilgsnio pagautų ir fotopopieriuje įamžintų mūsų miesto vaizdų ir žmonių portretų? „Mąstau vaizdais", - trumpai ir aiškiai Rimas atskleidė savo sėkmės paslaptį ir pats stebėjosi, kad šiemet Jurbarke jam pavyko surengti net tris parodas.
„Veliuoniečio" vadovė Adelė Baublienė turėjo daugybę galimybių padaryti karjerą - juk dirbo vyriausiąja rajono choreografe, rajoninių kultūros namų direktore. Bet ji buvo ir liko šokių vadovė, atvėrusi šokio grožį daugybei įvairaus amžiaus žmonių. Tik nedaugelis jurbarkiečių žino, kad jos sukurtus šokius lietuviai šoka visame pasaulyje, o „Anės polka" netgi buvo įtraukta į Jungtinėse Amerikos Valstijose surengtos Pasaulio lietuvių dainų šventės programą.
Pavadinti tautodailininku Vaclovą Dubikaltį neapsiverčia liežuvis jau vien dėl to, kad šis žmogus kelia sau labai didelius reikalavimus. Beje, Vaclovas iki šiol neturi tautodailininko pažymėjimo, nes nedrožia šaukštų ir nemeistrauja rankšluostinių. Bet jo rankomis sušildytos medžio skulptūros - tarsi gyvos, lyg jose įamžinti šventieji ką tik būtų nužengę nuo altoriaus.
Daugybei žmonių greičiausiai niekada nepavyks suprasti, kaip garsiausių poetų posmuose jurbarkietė Rūta Šličkutė išgirsta muziką. Tokią skaidrią ir pakylėjančią iki dangaus, kad norisi vėl tapti vaiku. Tai Dievo Rūtelei duota dovana. Aukščiausiasis greičiausiai šypsojosi ir tuomet, kai ji nusprendė tapti mokytoja. Muzikos mokytoja, nes muzika yra tokia pat svarbi, kaip istorija ir matematika - ji padeda pažinti ir suvokti pasaulį. Mokydama gabiausius Jurbarko vaikus vokalo paslapčių, Rūta išmoko juos ir meilės savo gimtinei - juk net ir pramynus takelius į didžiąją sceną, labai svarbu žinoti, kur tavo šaknys.
Dailininkės Rasos Grybaitės sukurti evangelikų bažnyčių vitražai stebina ne tik savo didybe ir spalvų skaidrumu - jie spinduliuoja vidinį menininko įsitikinimą, gilų tikėjimo suvokimą, todėl yra tokie įtaigūs ir tikroviški. Kiekviena Rasos vitražų ir tapybos paroda sukelia didžiulį susidomėjimą, todėl greičiausiai ne be reikalo buvę jos dėstytojai Rasą vadina jaunosios kartos menininkų lydere. Turėti tokį žmogų Jurbarkui - didžiulė garbė.
Veliuonoje gyvenančią Angelę Orlovskytę užbūrė keramika - tokia pat stebuklinga ir trapi meno šaka, kaip ir juodoji rožė. Net tuomet, kai po bemiegės nakties Angelė iš krosnies traukia ne stulbinančius kūrinius, o molio šukes, menininkė nenusimena. „Puodai, dužkit, naujus dirbu", - juokiasi menininkė, parduodanti visus savo kūrinius.
Jurbarkietė Birutė Skandūnienė Konstantino Glinskio teatrui atidavė daugiau nei penkiasdešimt metų, per tą laiką sukūrė daugiau nei 30 vaidmenų, suvaidino šimtus spektaklių. Mokytoja prisipažino, kad eidama į darbą pusbalsiu kartodavo pamoką - kaip vaidmenį, kurį talentingai atlikdama visuomet sukaustydavo mokinių dėmesį, priversdavo įsijausti į tai, ką jiems aiškindavo. Teatras buvo ir bus jos gyvenimo dalis.
Rimantas Ordinas - tautodailininkas, žalvario meistras, baltų kultūros žinovas. Pakalniškių kaime sakralios gamtos apsuptas Rimantas kuria žalvario papuošalus, kokius nešiodavo senovės lietuviai, o dabar jais puošiasi folkloro kolektyvų dalyviai. Bet ne tik jie, o ir visi, kuriems žalvaris - tiesiog gražu, ir kurie tiki, kad nuo pykčio ir negandų saugo žalvario žaltys. Saugo jis ir Rimantą, nes jam gyvenimas su menais - kaip šventė.
Chorvedės Marijos Elenos Tautkuvienės dainų versmė ištryško vaikystės pievose ir kaimo „mojavose" ir jau kelis dešimtmečius gaivina ne vieną dainininkų kartą. Šiltai Marija prisimena pirmąjį savo suburtą chorą Seredžiuje - tie vaikai turėjo begalinį norą dainuoti. Taip pat šiltai chorvedė kalba apie politinių kalinių ir tremtinių chorą „Versmė", kuriam vadovauja jau dvidešimt metų - nuo pat susikūrimo. „Mano tremtiniai", - meiliai sako choro vadovė apie žmones, kurių ir skausmas, ir džiaugsmas liejasi dainų versme.
Savo sodyboje Smalininkuose įkūręs Senovinės technikos muziejų Justinas Stonys nevadina savęs nei muziejininku, nei kolekcininku - jis tik jaučia pareigą surinkti ir išsaugoti žmonijos materialinės kultūros paveldą. Sukaupęs per 7 tūkst. eksponatų ir toliau nenuilsdamas jų ieško, nors mano, kad muziejuje svarbiausia ne eksponatai, o žmonės. Kiekvieną lankytoją J. Stonys pasitinka prie vartų, veda ir pasakoja taip, kad daugumai norisi čia vėl sugrįžti. Tam, ką verta išsaugoti, Senovinės technikos muziejaus įkūrėjas negaili nei savo laiko, nei pinigų, o savo žemėje sodina parką - gražu ir prasminga.
Iš skaitytojų atsiliepimų žinojome, kad daugelis nekantriai laukė, kada bus galima balsuoti, ir buvo nusiteikę visomis jėgomis kovoti už savo mėgstamus menininkus. Per dvi savaites „Šviesa" gavo šimtus iškarpų, užregistravo daugybę telefonų skambučių, įvertino kiekvieną elektroninėje apklausoje atiduotą balsą. Smagu, kad visi dešimt Metų kultūros žmogaus vardui nominuotų menininkų sulaukė didžiulio palaikymo. Tačiau kas tas vienintelis, kuriam bus įteiktas kauniečio menininko Viačeslavo Gibovskio sukurtas stebuklingas stiklo Angelas, žinojo tik balsus skaičiavusi „Šviesos" laikraščio redaktoriaus pavaduotoja Jolita Pileckienė.
„Šviesos" laikraščiui buvo didžiulė garbė pasakoti apie jus savo puslapiuose. Ačiū, kad sutikote ir palaikėte mūsų sumanymą, ačiū, kad esate, dirbate ir savo idėjomis, savo kūryba lyg Angelo sparnais glaudžiate mus ir savo darbus dovanojate mums", - prieš įteikdama voką su Metų kultūros žmogaus vardu rajono merui Ričardui Juškai, sakė J. Pileckienė.
2009-ųjų Kultūros žmogumi merui paskelbus dailininkę Rasą Grybaitę, salė pratrūko plojimais. Dešimties kultūros brangakmenių kolekcijoje Rasa spindėjo kaip ryškiausias deimantas. Daugybę laiko skirdama savo senelio skulptoriaus Vinco Grybo memorialiniam muziejui ir jame įgyvendinamiems projektams, kūrybai dailininkė laiko dažnai pritrūksta, bet viskas, kas sukurta jos rankų, tikrai išliks amžiams - kaip ir Lietuvą puošiančios V. Grybo skulptūros.
Sveikindamas nugalėtoją ir visus nominantus, rajono meras R. Juška pripažino, kad gyvendami vartotojiškoje visuomenėje labai dažnai skęstame pilkoje kasdienybėje. Jei patys sau užduotume klausimą, kiek laiko skiriame darbui, kuriančiam materialines vertybes, ir dvasiniams poreikiams, daugeliui prisieitų nurausti. „Todėl dėkoju visiems šio projekto dalyviams, kad ištraukia mus iš tos pilkos kasdienybės ir suteikia mūsų gyvenimui spalvų", - sakė R. Juška.
Tikimės, kad 2009-ųjų metų Kultūros žmogaus apdovanojimą įteikus R. Grybaitei, projektas nesibaigs. Jau vasarį „Kultūros saloje" rasite pasakojimą apie žmogų, galintį tapti šių metų Kultūros žmogumi. Pagarbos kuriantiems, savo idėjoms sparnus suteikiantiems žmonėms niekada nebus per daug, nes visi jie - kaip stebuklas, suteikiantis galimybę gyventi gražiau ir šviesiau.

Daiva Bartkienė



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook