Šventųjų drožėjas liaudies meno nesureikšmina

Šventųjų drožėjas liaudies meno nesureikšmina (0)

2010-02-10

Tautodailininko Juozo Videikos namuose Jurbarkų kaime - kaip bažnyčioje ar parodoje. Lentynos nustatytos rūpintojėliais ir šventųjų skulptūrėlėmis, kiekviename laisvame kampelyje - iš parodų sugrįžę kūriniai, labiau primenantys žmonių gyvenimą vaizduojančius paveikslus nei įprastas skulptūras. Juozas - tituluočiausias mūsų rajono tautodailininkas, 2004 m. nugalėjęs respublikiniame medžio drožėjų konkurse, skirtame tautodailininkui Lionginui Šepkai atminti. Sausio pradžioje jo darbais gėrėjosi Kėdainiuose surengtos respublikinės tautodailės darbų apžiūros-konkurso „Aukso vainikas" dalyviai. Šioje parodoje Juozas jau ne pirmą kartą atstovavo Tauragės apskrities tautodailininkams.

Juozas pyksta ant „Aukso vainiko" organizatorių, o Lietuvos liaudies kultūros centre dirbančias tautodailininkų kūrinių vertintojas vadina „raganomis languotais sijonais". Ne dėl to, kad jau ne pirmą kartą „aukso vainiko" neužsidėjo, o kad pastaraisiais metais drožėjai neturėjo kur parodyti savo darbų, mat iš liaudies meno kūrėjų buvo reikalaujama kuo daugiau primityvizmo. Juozas sutinka - senovėje jokių meistrų nereikėjo, kas stvėrė, tas ir padarė kryžių. Su išpjaustymais jų niekas ir nedarydavo, tik pagalius sukryžiuodavo, mūkelei vietą paruošdavo. Bet kai parodos organizatoriai ėmėsi tokios „tautodailės" reikalauti, drožėjai nusiminė. Kaip nenusimins, jei į parodą atvažiavę, anot Juozo, randa kokį diedą kirvio pentim mojuojantį, o žiūrėti ir nėra į ką.
Taip buvo ir 2004-aisiais, kai legendiniam dievdirbiui L. Šepkai atminti rengiamo konkurso komisija niekaip negalėjo apsispręsti, kam pirmąją premiją skirti - žemaičiui Kazimierui Striaupai už primityvumą ar jurbarkiečiui J. Videikai - už profesionalumą. Premiją tuomet abiem padalijo, o dėl primityvumo mados drožėjai ne vienus metus nuoskaudą jautė, į konkursus savo darbų neveždavo. Užtat kai rudenį Liaudies kultūros centro darbuotojai jo darbus atrinko į respublikinę parodą, Juozas nustebo ir dviem savaitėm savo dirbtuvėse užsidarė.
Tiek laiko reikėjo, kad iš po meistro rankų liepos kamienas būriu šventųjų pabirtų. Stovi išdidžiai Juozo skulptūrose sustingusi šv. Agota su duonos kepalu rankose, su drakonu kovojantis šv. Jurgis, paukščiams pamokslą sakantis šv. Pranciškus. Bet labiausiai J. Videikai patinka lauką ariantis šv. Izidorius su galulaukėje besimeldžiančiu angelu. Jų veidai lydi Juozą visą gyvenimą, dar vaikystėje įstrigę atmintin iš namuose ir bažnyčioje kabojusių šventųjų paveikslų. Vienus savo kūrinius Juozas nudažo, kad iš liepos išdrožti nebūtų tokie bespalviai, kitus palieka kaip buvę.
„Senovėje taip drožinių kaip dabar niekas nemėtydavo, o jei koplytstulpyje kur būdavo - tai nedažytas nesižiūrėdavo. Bet dabar ir Dzūkijoje jau kryžių pakelėse pristatyta", - sako Juozas, dažnai aplankantis tėviškę ir daug bendraujantis su to krašto medžio drožėjais.
Kai berniokas būdamas pirmą kartą medį į rankas nusitvėrė ir dieduką su bobike išdrožė, tokiam Juozo užsiėmimui namuose niekas nepritarė. „Sėdi čia, skutinėji, verčiau eitum darbo dirbti", - sakydavo tėvas, irgi Juozas, medį savo rankom visą gyvenimą čiupinėjęs, kluonus statęs, bet drožėju taip ir netapęs.
Dvidešimtį perkopęs Juozukas kartą Druskininkuose muziejų „Girios aidas" įsteigusiam miškininkui A. Valavičiui pasigyrė drožinėjąs, šis ir pasiūlė parodą surengti. „Nuvažiavau mašinos priekabukę prisikrovęs, tada ir prasidėjo mano pažintis su drožėjais, šen ir ten pradėjau parodose rodytis", - apie savo kūrybos pradžią pasakojo J. Videika.
Kartą į kaime surengtą jo drožinių parodą susiruošė ir tėvas. Kai Juozo mokytojos eilėmis apie kūrybą kalbėti pradėjo, tėvas ašarą nubraukė, tačiau visiškai atlyžo tik tuomet, kai pamatė, kad iš to skutinėjimo sūnus gali pragyventi ar bent neblogai prie algos prisidurti.
Dabar J. Videikos skulptūrų pribarstyta visa Lietuva. Ką ten skulptūrų - net ir labai sudėtingų statinių. Sužinojęs, kad per audrą ant Pašventyje stovinčios pavėsinės užvirto didžiulė eglė, o statinys net nesujudėjo, Juozas apsidžiaugė - ne vienai dienai šią pavėsinę statė, nors miškininkai ir reikalavo kuo greičiau ir pigiau ją suręsti. Dar sudėtingesnis Juozo kūrinys stovi prie Vištyčio ežero. 8 metrų skersmens dviejų aukštų pavėsinę verslininkas iš Marijampolės sumanė pakylėti ant 3 m aukščio storo ąžuolo kamieno, kad geriau prieš akis atsivertų Vištyčio kloniai ir slėniai. „Oi, aš ten privargau, viską ant vieno pagalio lipdydamas", - dūsauja Juozas, statinio stogą papuošęs paukščio skulptūra. Paukštis kaip paukštis, tik dydžio - sulig karve.
Tokių įspūdingo dydžio J. Videikos skulptūrų gali rasti ir Alytuje, ir Lazdijuose, ir Marijampolėje, Priekulėje, Druskininkuose bei daugybėje kitų mūsų šalies vietų. Juozas nesipučia - pašaukia, ir nulapatuoja. Jam svarbiausia - dirbti, pamatyti, kas iš pagalio išeis, o kai užbaigia, kartais net nusivilia, tik vėliau apsipratęs, pripažįsta, jog gal ir neblogai išėjo. Dėl to nebūna gaila palikti skulptūras ten, kur joms lemta žmones džiuginti.
Visuose Juozo kūriniuose įamžinti „diedukai ir bobikės" turi šventųjų veidus. „Kur nuo savęs pabėgsi?" - pripažįsta meistras, kuriam labai įdomu savo skulptūrose vaizduoti, kaip žmonės anksčiau darbus dirbdavo - lauką ardavo ar kiaules šerdavo. Pagalį pasigriebęs, meistras dienų dienas savo dirbtuvėlėje knibčioja, nejausdamas, kad laikas bėga kaip vanduo - čia diena, čia vakaras. Iš vieno pagalio Juozo vaizduotė sukuria ištisus paveikslus: arklius, traukiančius vežimą, į jį suvirtusius vestuvininkus, ūsą aplink pirštą sukantį piršlį ir džiaugsmingu lojimu juos pasitinkantį šunelį.
Dabar svetainėje ant grindų stovintis šis kūrinys Juozui atstoja suolelį, ant kurio pasilypėjęs ieško lentynoje pradingusio nuotraukų albumo. Medis tvirtas - ne tokį svorį atlaiko, nors anądien jauniausiasis Juozo sūnus Juozukas atbulas virsdamas kitos skulptūros jaučiui ragą nulaužė. Tokių kūrinių Juozo ir Jūratės Videikų namuose - nors vežimu vežk, o meistrui pirštai, atrodo, jau savaime kruta.
Tik vasarą šventiesiems laiko nelieka. Užuot du mėnesius vieną skulptūrą skutinėdamas, per tą laiką meistras dvi penkių metrų aukščio skulptūras padaro - kirviu tol mojuoja, kol devyni prakaitai išmuša. Tada ir pasitenkinimas širdį glosto, ir uždarbis piniginę pastorina. Ar galėtų Juozas iš savo meno pragyventi?
„Gal ir eitų pragyventi iš meistrystės, bet tada jau dirbtuvėje nesėdėtum ir visokių šventųjų neknibčiotumei - reikėtų daugiau lauko baldų gaminti, pavėsinių statyti", - pripažįsta meistras, kurį pusė Lietuvos iš ypatingos, ryškiais spalvotais medeliais ir paukšteliais padabintos įrankių skrynelės atpažindavo.
Deja, praėjusiais metais į Juozo dirbtuvę įsiveržę vagys už didžiulės ąžuolinės kaladės užkliuvo, o ta nuvirtusi į šipulius meistro skrynelę sudaužė. Juozui teko naują dirbdintis. Išskaptavo kaladę, pritaisė rankenas - lengva ir patogi dėžė išėjo įrankiams susidėti. O įrankius - įvairiausius kaltukus ir skaptukus - pats Juozas pasigamina.
„Mažai kas žino, kad dar ir kalvis esu. Ką aš žinau, iš kur išmokau. Pasidarau saulutę, ir man užtenka. Žinau, kaip išplakti, žinau, kaip užgrūdinti. Tik užgrūdinti ne visą laiką pavyksta. Kiekvienas metalas savotiškas, turi jį pažinti. Iš vožtuvo jei storą kaltą darai, reikia kyštelėti į tepalą, o mažas kaip šaukštelis kaltukas savaime užsigrūdina. Bandžiau bandžiau ir išmokau", - juokiasi Juozas, neperkantis garsių meistrų nukaldintų brangių įrankių.
Juozas nelaiko savęs menininku - mano, kad kiekvienas paėmęs į rankas medžio gabalą ką nors padarytų. Jei ne iš pirmo karto, tai iš antro ar trečio. Nes kai nori padaryti, tai, pasak Juozo, ir padarai. Va, tik tuomet, kai šeimoj kas nors negerai, kai dzūkui dūšią gėla spaudžia, dirbtuvėje sėdėti ir drožinėti nesinori. „Ne tas galvoj!", - sako, nors namų salone iki šiol stovi angelas tokiu liūdnu veidu, kad į jį pažiūrėjus širdį suspaudžia. J. Videika jį išdrožė prieš pirmosios žmonos mirtį.
Atsargiai meistras žiūri ir į daug kalbėti, girtis mėgstančius profesionalus. Labiausiai jį piktina tuščios menininkų kalbos apie energijos srautus iš kosmoso, visatos, nes pats geriausiai žino, kad energija ateina su pasitenkinimu, kurį gauni stebėdamas, kaip pavasarį sprogsta medžio pumpurai, kalasi pirmieji daigai, skleidžiasi gėlių žiedeliai.
„Tuo ir skiriasi tautodailininkai nuo profesionalų, kad jie gali visą laiką kalbėti apie nieką, o mes didžiausią darbą padarę tegalime penkis žodžius pasakyti", - sako drožėjas, rimtai nežiūrintis į mokslus, dėl to amatų mokyklų mokinius vadinantis tinginiais. Meistras įsitikinęs, kad viską turi išbandyti savo rankomis, o jei nedirbsi, neturėsi įgudimo - joks mokslas nepadės.
Nuo to ir pradeda jauniausi Juozo sūnūs, prieš šv. Kalėdas drožinėję papuošimus eglutei. Kartą pats mokęs drožinėti kraštietį, J. Videika dabar žino, kad iš to nieko gero neišeina. „Gali pamokyt nebent kokių gudrysčių, nes kiekvienas turi turėti savo braižą. Jei imsi taip drožti, kaip mokytojas, abiem bus nesmagu", - tvirtina meistras, labiausiai už viską mėgstantis smagią medžio drožėjų kompaniją. Išvažiavęs į sodybą kaime, jis ilsisi žiūrėdamas į miškais ir kloniais įrėmintą erdvę, o sulaukęs draugų - užkuria pirtį ir atsiduoda šėlionėms. Kultūringų, pasak Juozo, tokiuose renginiuose nebūna, nes nieko nėra blogiau, kaip vaidinti padorų. Gal todėl nuoširdaus žmonių linksmumo pasiilgstantis dzūkas savo skulptūrų herojams dovanoja paprastų kaimo žmonių šypsenas.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook