Pasivaikščiojimas po Jurbarką, kur augo Tel Avivo sodas

Pasivaikščiojimas po Jurbarką, kur augo Tel Avivo sodas (0)

2020-03-03

Nijolė Paulikienė – viena geriausių mūsų krašto žydų istorijos žinovė, ši tema jai įdomi ir kaip gidei, ir kaip žmogui, besidominčiam įvairiomis istorijomis.

Neatskiriama Lietuvos visuomenės dalis nuo pat XIV a. buvo žydai, reikšmingai prisidėję prie mūsų šalies valstybingumo, istorijos, kultūros ir mokslo raidos. Daugelyje miestų ir miestelių dar praėjusio šimtmečio pradžioje žydai sudarė ženklią bendruomenės dalį. Netolima tai praeitis, jos ženklų dar yra ir žmonių atmintyje, ir miestų gatvėse. O prisiminti ragina ir šiemet paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Apie šią netolimą Jurbarko praeitį, eidamos gatvėmis, kuriomis vaikščiojo ir mūsų miesto žydai, kalbėjomės su gide Nijole Paulikiene.

Žvelgiant į Gaono gatvę

„Vilniaus Gaono gatvė buvo čia, – sako Nijolė Paulikienė, žiūrėdama į Vilniaus gatvę per Jurbarko viešosios bibliotekos periodikos skaityklos langą. – Bet tuo laiku, tarpukariu, gatvė buvo trumpesnė – atkarpos nuo dabartinės P. Cvirkos g. iki susikirtimo su Vytauto Didžiojo g. visai nebuvo.“

N. Paulikienę galima vadinti viena geriausių mūsų krašto žydų istorijos žinove – jai įdomi ši tema ir kaip gidei, ir kaip žmogui, besidominčiam įvairiomis istorijomis. Kartą vartydama 1933 m. laikraštį „Rytas“ N. Paulikienė rado žinutę, kad Jurbarko Vokiečių gatvę ruošiamasi pavadinti Vilniaus Gaono gatve.

„Kodėl 1933 m. Vokiečių gatvės pavadinimą prisireikė keisti? Nes Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, ir sklido gandai, kad steigiami konclageriai, kad politika nukreipta prieš žydus. 1933 m. spalį Jurbarke buvo skaitomos paskaitos jidiš kalba apie žydų persekiojimus Vokietijoje – taigi žydai tą žinojo ne vien iš gandų“, – mano gidė.

Senuose laikraščiuose galima rasti įdomių dalykų.

„Visko rašydavo. 1933 m., kai buvo rašoma apie gatvių pavadinimų keitimą, buvo ir kitokių žinučių. „Lietuvos žinios“ rašė apie būtinybę ravėti gatves! Tikrai, – tikina Nijolė, nes neabejoja tuo, ką skaitė. – Negrįstos gatvės apželdavo žole, reikėdavo ne tik surinkti arklių mėšlą, bet ir išravėti. Duonelaičio gatvė tik 1934 m. buvo išgrįsta akmenimis, o pinigų tam buvo panaudota daugiau negu viso miesto tvarkymui tais metais.“

Susidomėjusi N. Paulikienė pradėjo ieškoti faktų, patvirtinančių, kad Jurbarke buvo Vilniaus Gaono gatvė, kol aptiko to paties laikraščio keliais mėnesiais vėlesniame numeryje kitą žinutę ta pačia tema – kad Jurbarko evangelikai Vokiečių gatvę pavadino Duonelaičio gatve (taip ir buvę parašyta – su uo).

Vokiečių gatvė 1933-iaisiais buvo ta, kuri ir dabar yra vadinama K. Donelaičio gatve, kurioje yra Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčia.

„Bet galvojau, kad ir Gaono gatvė turėjo kažkur būti. Išžiūrėjau visus žemėlapius, kiek Jurbarke įmanoma rasti, ir radau! Tiesa, žemėlapyje, kuris yra įdėtas knygoje „Jurbarkas“, Vilniaus Gaono gatvės pavadinimas labai prastai matosi“, – pasakoja gidė tolesnes gatvės paieškas.

Paieškos buvo sėkmingos. Patvirtinimų, kad dabartinė Vilniaus gatvė nuo 1933-ųjų iki 1941 m. buvo vadinama Vilniaus Gaono gatve, gidė rado ne tik žemėlapyje. Seni Jurbarko m. Vykdomojo komiteto posėdžių protokolai irgi tą patvirtina.

„Kai per 1940 m. liepos 7 d. kilusį gaisrą sudegė visas Jurbarko senamiestis su 110 namų ir apie 200 butų, be to, to pat mėnesio gale reikėjo perleisti daug butų Raudonosios armijos kariams ir vadams, buvo sprendžiamas butų trūkumo mieste klausimas. Buvo pasiūlyta užstatyti gyvenamaisiais namais vadinamąją žydų teritoriją. Protokole rašoma, kad, komisijos nuomone, statyboms geriau tiktų sklypas Vytauto Didžiojo ir Vilniaus Gaono gatvių kampe. O 1941 m. gegužės 5 d. protokole rašoma, kad Vilniaus Gaono g. pavadinta Sodų gatve. Tuomet buvo keičiama daug gatvių pavadinimų, bet karas, ko gero, ir sutrukdė pervadinti, tačiau po karo jau nebebuvo Gaono gatvės. Tie protokolai yra Jurbarko viešojoje bibliotekoje“, – pasakoja N. Paulikienė.

Išminties kelias

Kvartalas aplink dabartinę biblioteką tarpukariu buvo itin svarbus žydams.

„1921 m. čia buvo atidaryta žydų gimnazija, aplinkui augo Tel Avivo sodas, jurbarkiečių vadintas tiesiog žydų sodu arba žydsodžiu. Gatvelė nuo dabartinės P. Cvirkos gatvės iki Imsriuko, kur sukasi į M. Valančiaus g., trumpai buvo vadinama Naująja, joje 4 numeriu pažymėtame name gyveno pedagogas Antanas Giedraitis-Giedrius, paskui pervadinta Vilniaus gatve. 1933 m., matyt, po didelių diskusijų, ta atkarpa buvo pavadinta Vilniaus Gaono gatve“, – po buvusį Jurbarko žydų kvartalą vedžioja gidė Nijolė.

Dabartinė P. Cvirkos gatvė tarpukariu vadinta Gimnazijos, nes vedė iš pradinės Toros mokyklos į gimnaziją, buvusią Vilniaus Gaono gatvėje. Žydų pradinė mokykla buvo medinis pastatas priešais dabartinę IKI parduotuvę, veikė iki 1944 m., kol vokiečiai ją sudegino. 1941-aisiais mokykla kelias dienas buvo tapusi getu – į ją, prieš sušaudant, buvo suvarytos žydų moterys, vaikai, seneliai.

„Gaonas – išminčius, tad tas kelias iš pradinės į gimnaziją buvo išminties kelias. Juo vaikščiojo ir žydų, ir lietuvių gimnazijos moksleiviai. Kai 1934 m. žydų gimnaziją uždarė, ėjo visi į bendrą“, – sako N. Paulikienė.

Į Vilnių – išminties

Vilnius, nuo XVII a. traukęs garsius rabinus mokslininkus iš Bohemijos ir Vokietijos žemių, garsėjo tarp žydų. O labiausiai Lietuvą, kaip rabiniškojo judaizmo tvirtovę, išgarsino ir tebegarsina Vilniaus rabinas Elijahu ben Solomon Zalmanas, kurio 300-osios gimimo metinės šiemet minimos. Geriausiai jis žinomas Vilniaus Gaono vardu. Hebrajų kalbos žodis gaonas reiškia genialus, didis. Taip vadinami ir žymūs rabinai – Talmudo išmanytojai, taigi ir išmintingi. Didžia išmintimi gaono titulo nusipelnė ir XVIII a. Vilniaus rabinas Elijas.

Vilniaus Gaonas – pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatorius, išgarsino Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę. Jo kūrybinis palikimas jau kelis šimtmečius studijuojamas tarp kitų žymiausių žydų išminčių ir mąstytojų veikalų garsiausiose pasaulio ješivose. Elijahu ben Solomon Zalmanas gimė 1720 m. Ir jo tėvas Solomonas Zalmanas buvo gilus Talmudo žinovas, ir Elijahu dar vaikystėje išsiskyrė iš bendraamžių ypatingais gabumais: būdamas šešerių Vilniaus Didžiojoje sinagogoje jis sakė pamokslą, kuriame atsiskleidė nepaprastas tokiame amžiuje rabinistinės literatūros išmanymas.

Elijahu nestudijavo ješivoje, bet labai anksti pradėjo savarankiškas Šventraščio bei Talmudo studijas, gilinosi į teorinę kabalą – mistinius judaizmo mokymus apie pasaulio atsiradimą ir sąrangą, kalbos prigimtį, Dievo gyvenimą, blogio kilmę. Dar neturėdamas trylikos metų jis užsiėmė praktine kabala bandydamas sukurti golemą – žydų legendinę būtybę, suformuojamą iš molio ar purvo ir atgaivinamą magija. Savo mokinius Vilniuje Gaonas mokė perprasti Toros gelmes pagal savo sudarytą sistemą: iš pradžių nuodugnios Šventojo Rašto, vėliau – Talmudo studijos.

Gaono nuomone, sistemingas mokymasis ir besąlygiškas Dievo priesakų vykdymas privalomas kiekvienam žydui. Tai formavo litvakus kaip didžios moralės, gebančius ištaisyti savo charakterio ydas ir priešintis išorinio blogio apraiškoms žmones.

Vilniuje Gaonas Elijahu gyveno iki pat mirties – 1797 m. Vilniaus Gaono nepaprastą erudiciją, ne tik žydų šventraščių, bet ir daugelio pasaulietinių mokslų išmanymą patvirtina, pasak gidės N. Paulikienės, iš XVIII a. mus pasiekęs sparnuotas posakis: „Važiuok uždarbio į Lodzę, Varšuvą, Odesą, o išminties – į Vilnių.“

Gaono testamentas Būdamas dvidešimtmetis, palikęs žmoną ir vaikus, Gaonas Elijahu iškeliavo ir penkerius metus klajojo po Lenkijos ir Vokietijos miestus bei miestelius.

Apie šį jo gyvenimo laikotarpį išlikę daugybė legendų, pasakojančių apie Gaono šventumą ir universalias žinias, kuriomis jis stebinęs net europietiškus mokslininkus. Keliauti Gaonui teko dažnai.

Jurbarkietė gidė N. Paulikienė pasakoja, kaip atsitiktinai į rankas patekusioje knygoje „Etikos testamentai“ aptiko Gaono Elijahu testamentą, kurį jis surašė žmonai, patardamas, kaip auklėti vaikus. Kai kurie didžiojo išminčiaus priesakai šiuolaikiniame kontekste, pasak gidės, gali pasirodyti diskutuotini.

„Dėl keikimosi, priesaikos ir melo mušk vaikus, visai negailėdama jų, nes, saugok, Dieve!, dėl vaikų gadinimo bus nubausti tėvas ir motina“, – rašoma testamente, o gidė tikina, kad žydų papročiai ir dabar nedraudžia mušti vaikų. Vaikai turi klausyti tėvų, o jei ką daro netinkamai, tėvams negarbė. Melstis Gaonas pataria namie, nes „sinagogoje negali išvengti pavydo“ dėl geresnių drabužių ar panašiai ir „negirdėti tuščių plepalų, o klausantysis ir tylintysis taip pat yra baudžiami“.

Kasdien liepia skaityti Saliamono išminties knygą, nes ji yra svarbiausias veikalas apie dorovę, bet ir perspėja: „Daugelis žmonių skaito knygas apie dorybę, bet lieka abejingi darbams.“ Akcentuojamas vaikų mokymas: „Mokėk jų mokytojui dosniai, laikyk jį savo namuose. (...) Apdovanok vaikus nedidelėmis piniginėmis sumomis, nudžiuginsi juos, ir tas padės jų mokymuisi.“

Žmonos dėka

Mokslą žydai labiausiai vertino. Nors religinėse žydų mokyklose – chederiuose ir ješivose – mokėsi berniukai, tačiau, pasak gidės N. Paulikienės, mergaitės irgi išmokdavo skaityti, dažniausiai jidiš, iš mokyklas lankiusių brolių arba tėvų pamokytos. Kai savaitgalį moterys eidavo į turgų apsipirkti, pirkdavo ir romanų jidiš kalba. Kai mergina ruošdavosi tekėti tėvai žiūrėjo geresnio jaunikio. Gerumas nebuvo siejamas su turtu, bet su išsilavinimu.

„Kuo vyriškis ilgiau studijavęs Torą, tuo jis buvo garbingesnis žmogus. Įdomiausia, kad ir žmonos leisdavo vyrus išvykti studijuoti, būdavo net vedusių vyrų ješivų. Žmonos augindavo vaikus, dirbdavo parduotuvėse ar turėdavo kokį kitą biznį, o vyrai studijuodavo Torą.

Todėl ir Talmude yra parašyta: „Visi palaiminimai, kuriuos gauna žmogus, pasiekia jį tik jo žmonos dėka“, – pasakoja pašnekovė.

Garbingos pareigos

Daugelis ješivų absolventų siekė rabino pareigų – tai buvo garbinga, be to, leido atsidėti tolesnėms Talmudo studijoms. Rabinus rinkdavo bendruomenė, ir, be vyriausiojo, bendruomenei tarnaudavo nemaža žemesnio rango rabinų, atlikdavusių įvairiausias pareigas. Kaip rašoma Mordechai Zalkin knygoje „Naujos Lietuvos žydų istorijos perspektyvos“ (2009 m.), buvo rabinai – dorovės mokytojai (more cedek) ir tiesos skelbėjai ( ).

Pirmųjų darbas – atsakinėti į bendruomenės narių klausimus dėl religinių draudimų ir leidimų. Tiesos skelbėjai sakė pamokymus šeštadieniais ir švenčių dienomis, per vestuves, laidotuves ar atsitikus nelaimei. Nes vyriausiasis rabinas sinagogoje pamokslus sakydavo tik dukart per metus: Didįjį šeštadienį prieš Pesacho šventę ir Šuva šeštadienį tarp žydų naujųjų metų ir Teismo dienos.

Dar žemesnei rabinų grupei priklausė skerdikas, atsakingas už gyvulių skerdimą pagal halachos – tradicinės žydų teisės – nurodymus, raštininkas, atsakingas už bendruomenės užrašus ir korespondenciją, bei teismo klerkas, sudarinėjęs skyrybų aktus, pardavimų ir kt. dokumentus. Žydų bendruomenė visus reikalus spręsdavo pati, eiti į teismą būdavo gėda.

Saldus kaip medus

Berniukai mokytis pradėdavo nuo trejų metų, kai jau sugebėdavo patys susitvarkyti, ir mokydavosi iki 13-os – tada jau buvo suaugę ir galėdavo dirbti.

„Per pirmą pamoką chederyje kiekviena abėcėlės raidė būdavo patepama medumi – kad mokslas būtų saldus. Per šventes mokiniai gaudavo dovanų matoną – tai saldainių tūta. Bet būdavo mokyklose ne tik saldainių, ne tik biblioteka, bet ir karceris, kur vaikus už blogą elgesį palikdavo, kad tuščioj patalpoj apmąstytų savo elgesį“, – pasakoja gidė.

Chederiuose religiją dėstė tik žydai, o kitų dalykų mokytojai galėjo būti ir kitų konfesijų. Pavyzdžiui, A. Giedraitis-Giedrius, Jurbarko gimnazijos įkūrėjas, žydų mokykloje dėstė lietuvių kalbą. Kadangi mokyklas išlaikydavo bendruomenė, ji kontroliuodavo ir ugdymo procesą.

Mamos, pasak N. Paulikienės, ne tik paklausdavo vaikų, ar išmokai, bet stebėdavo pamokas, – nes jų pinigai, ir jos turi žinoti, už ką moka. Carinės Rusijos laikais, kai atsirado valdiškų mokyklų, kuriose buvo privaloma rusų kalba, o religinio mokymo buvo mažiau, į jas buvo leidžiamos ir mergaitės.

1689 m. Jurbarke jau veikė sinagoga, o chederių įvairiu laiku buvo net keletas. Kauno gatvėje buvo mokykla hebrajų kalba, o arčiau Nemuno veikė jidiš mokykla – neturtingiausiai bendruomenės daliai. Jidiš stabdė tolimesnį vaikų lavinimąsi, nes mokėdami tik jidiš negalėjo studijuoti aukštosiose mokyklose.

Chederyje, be Toros studijų, žydų berniukai išmokdavo skaityti ir rašyti bei etikos dalykų – bendravimo, elgesio kultūros. O norintieji daugiau pasaulietinių dalykų, samdydavo privatų mokytoją arba leisdavo vaikus į vidurines mokyklas – ješivas.

Bet ješivos Jurbarke nebuvo, o privačių mokytojų ir turtingų žydų, galėjusių juos pasamdyti, – daug.

Rašytojas – namų mokytojas

Vienas tokių Jurbarke dirbusių namų mokytojų buvo Abraomas Mapu. „Praėjusį gruodį vaikščiodama Tel Avive pakėlusi galvą pamačiau gatvės pavadinimą – Abraomo Mapu, – netikėtą „susitikimą“ prisimena N. Paulikienė. – Jis yra garsus Izraelyje, Kaunas irgi juo didžiuojasi, Raseiniai irgi giriasi, o Jurbarkas nežino...“

Apie 1848 metus A. Mapu mokytojavo Jurbarke. Bet garsus tapo ne dėl to. 1808 m. sausio 3 d. Kaune gimęs A. Mapu – rašytojas, moderniojo hebrajų romano pradininkas. Abraomas gimė neturtingo religijos mokytojo šeimoje, mokėsi chederyje, o nuo trylikos metų savarankiškai studijavo Talmudą, vėliau mokėsi lotynų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbų. Būdamas septyniolikos vedė, susilaukė sūnaus.

Anksti priverstas rūpintis šeimos išlaikymu, įsidarbino pas žydą smuklininką namų mokytoju, taipogi dirbo namų mokytoju Jurbarke, Raseiniuose, Vilniuje.

Paskui gavo mokytojo vietą Kauno berniukų gimnazijoje ir dirbo iki 1867-ųjų, kol susirgęs išvyko gydytis į Karaliaučių, kur tų pačių metų spalio 9 d. mirė.

A. Mapu laikomas prancūzų romantizmo įtakotu žydų rašytoju. Hebrajų kalba jis parašė 4 romanus bei parengė kelis hebrajų kalbos vadovėlius.

Žydų rašytojas ir namų mokytojas A. Mapu buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus amžininkas, yra žinių, kad jie vienas kitą pažinojo, bendravo.

O, pasak gidės N. Paulikienės, 1852 m. parašytame romane „Ahavat Cion“, manoma, yra epizodų apie Jurbarką.

Bet hebrajų kalbos nemokant perskaityti negalime. Būtų įdomu, jei atsirastų mokančių ir išverstų nors tą dalį apie Jurbarką.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook