Patrankos šovinio tūtos paslaptis

Patrankos šovinio tūtos paslaptis (0)

2021-08-17

Varlaukyje (Eržvilko sen.) gyvenantis šaulys Petras Buitkus 1991 m. sausio 13-osios rytą išgelbėjo tos dienos išvakarėse aptiktą Eržvilko ir Skaudvilės kraštų partizanų archyvą, daugelį metų slėptą pas buvusį Sniegoniškės kaimo gyventoją Antaną Dirmeikį. G. Šimboro nuotr

Trūko gal tik pusvalandžio ar net mažiau, kai svarbi Eržvilko krašto pokario metų partizaninės kovos istorijos dalis būtų sunaikinta. Ją išgelbėjo dabar Varlaukyje gyvenantis šaulys Petras Buitkus. Prieš trisdešimt metų prasmingas jo poelgis leido išsaugoti svarbią dalį istorijos, nors P. Buitkus nemano atlikęs kažką svarbaus. Tačiau kitaip įsitikinęs jo geras pažįstamas jurbarkietis Kęstutis Daškauskas, apie išskirtinį Petro poelgį ir sumanumą pranešęs „Šviesai“. Mat įsitikinęs, kad rugsėjo 12-ąją minint partizanų Kęstučio apygardos įkūrimo 75-ąsias metines tokie dalykai turi būti prisiminti, o juos atlikę žmonės pagerbti.

Giminės šaknys – Lybiškių kaime

Su P. Buitkumi kalbamės Varlaukyje, gražios jo sodybos pavėsinėje. Petras žino kiekvieną Varlaukio krašto kampelį, gerai pažįsta šių apylinkių žmones.

Nors gimęs Pagėgiuose, mat tėvas buvo kalvis ir sovietinė valdžia jį su šeima tuomet laikinai buvo išsiuntusi į Pagėgius taisyti garvežių ir vagonų, tačiau sako, kad visos jo giminės šaknys čia – gretimame Lybiškių kaime.

Petras ilgą laiką dirbo statybose Tauragėje, jo tėviškėje dabar ūkininkauja sūnus, o jis, kaip pats sako, „po savo namus“ Varlaukyje, jau dešimt metų, kai čia gyvena.

Tačiau vien savo namais apsiriboti – ne Petro būdui. Jis – vienas aktyviausių Šaulių sąjungos Jurbarko P. Paulaičio 701 kuopos narių.

Kartu su Varlaukio šauliu Arvydu Anglicku, prieš porą metų pažymint Šaulių sąjungos įkūrimo šimtmetį, padarė kryžių ir 701 kuopos vardu pastatė Kryžių kalne.

Istorija – šeimos vertybė

Nepriklausomos tarpukario Lietuvos istorija, pokario metų partizaninė kova už Lietuvos nepriklausomybę – išlikusios Buitkų šeimos vertybės.

Kai tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. pradėjo formuotis krašto apsaugos struktūra, tuomet Petras stojo savanoriu, dalyvavo mokymuose, davė priesaiką Lietuvos valstybei. Kol Lietuvoje buvo sovietinė kariuomenė, krašto apsaugos savanoriui P. Buitkui teko saugoti įvairius objektus, atlikti kitas su krašto apsauga susijusias užduotis.

Baigęs tarnybą krašto apsaugoje, tapo šauliu ir aktyviai įsijungė į Jurbarko P. Paulaičio 701-osios kuopos veiklą ir dabar tebėra šaulys.

O kokia istorija nutiko prieš trisdešimt metų?

Moterys pasidalijo naujiena

Buvo kaip tik 1991-ųjų sausio 13-osios rytas. Lietuva nuščiuvusi sekė nakties iš sausio 12-osios į 13-ąją įvykius, kai sovietinė kariuomenė šturmavo televizijos bokštą, mėgino užimti Parlamentą, kai tūkstančiai Lietuvos žmonių stojo ginti Nepriklausomybę.

Neramu buvo ir Eržvilko apylinkėse, kaimo žmonės nežinojo, kas bus rytoj, poryt, po savaitės...

Tačiau kaimo gyvenimas privalėjo tekėti įprasta vaga: reikėjo dirbti neatidėliotinus darbus, girdyti, šerti gyvulius, melžti karves.

Petro žmona Daliutė Buitkienė tuo laiku kaip tik dirbo „Ąžuolo“ kolūkio, kurio centras buvo Lybiškiuose, Petkaičių fermos vedėja ir, po rytinio melžimo anksti parėjusi namo, be svarbiausių įvykių sostinėje papasakojo ir vietinę naujieną.

Petras tuojau pat dingo iš namų... Paprastas kaimo žmogus Eržvilko seniūnijos pakraštyje Skaudvilės link, Sniegoniškės kaime, savo sodybėlėje ilgus metus gyveno Antanas Dirmeikis, gimę 1902 metais.

Buvo paprastas, niekam į akis nekliūnantis kaimo žmogus.

Pasimiręs jau prieš vienuolika metų, 1980-aisiais, visas savo paslaptis tyliai nusinešęs į Varlaukio kapines. Ir iki 1991 m. sausio 12-osios šio tylaus rezistento paslaptį saugojo patrankos šovinio tūta jo seno namo palėpės spaliuose.

Tik vėliau P. Buitkui pradėjus domėtis Antanu Dirmeikiu, paaiškėjo, kad jis – buvęs Lietuvos savanoris, stojęs ginti tik ką atkurtos Lietuvos valstybės apie 1920-uosius metus, o pokario metais, vėl užėjus sovietiniai valdžiai, kai Lietuva kilo į kovą už savo laivę, tapo patikimu Tauragės ir Eržvilko krašto partizanų ryšininku, bet gyvenęs taip tyliai, niekam įtarimo nekėlęs, dar tyliau numiręs, bet visą gyvenimą saugojęs partizanų istoriją ir ją palikęs Lietuvai.

Senos palėpės archyvas

Tėvams mirus, Dirmeikių sūnus Romas gimtuosius namus pardavė Feliksui Grincevičiui, kurio žmona, kaip ir D. Buitkienė, dirbo toje pat „Ąžuolo“ kolūkio Petkaičių fermoje melžėja.

Po kiek laiko naujieji savininkai pasistatė kitą namą, o senąją Dirmeikių trobą sumanė nugriauti. P. Buitkus pasakoja, jog buvo kaip tik 1991 m. sausio 12-oji, kai Feliksas Grincevičius, pasitelkęs kelis kaimynus, ardė senąją trobą.

P. Buitkus pasakoja, jog buvo kaip tik 1991 m. sausio 12-oji, kai Feliksas Grincevičius, pasitelkęs kelis kaimynus, ardė senąją trobą. Tik iš palėpės spalių staiga išsirito dvi sumautos patrankos šovinių tūtos. Jas atskyrę vyrai nustebo: iš tūtos iškratė 71 pokario metų partizanų nuotrauką ir partizanų leistų laikraštėlių.

Žinodami, kokia dabar padėtis Lietuvoje, nenuspėdami, kas bus rytoj, išsigando. Kažkuris talkininkų patarė: „Sudegink kuo greičiau, o tai visi turėsim bėdos, matysi – nukentėsim...“ Mat buvo vyresni, dar nuo vaikystės puikiai atsiminė partizanus, žinojo jų ir tremtinių likimus, prisiminė Eržvilko stribų žiaurumą.

F. Grincevičius nuotraukas nusinešė į naująjį namą ketindamas sudeginti, tačiau krosnis jau buvo išblėsusi.

Ankstų 1991 m. sausio 13-osisos rytą karvių melžti į fermą atėjusi Grincevičienė pasidalijo vakarykščia naujiena apie radinį sename Dirmeikių name, o sugrįžusi P. Buitkaus žmona papasakojo vyrui.

Petras iš karto sumojo, ką turi daryti. Skubiai nukakęs pas Grincevičius, Felikso paklausė apie nuotraukas. „Eik į rūsį...“ – pasakė tas.

„Šeimininkai krosnies dar nebuvo užkūrę, o prie malkų, sumestos į krepšį, tebegulėjo nuotraukos“, – pasakoja P. Buitkus. – Paprašiau jas atiduoti. Iš karto sutiko: „Tik neškis greičiau!“ – namie laikyti bijojo.

„Nuotraukas parsinešęs namo, atidžiai apžiūrėjau. Kadangi gimęs 1954 metais, partizaninio karo įvykių nepatyriau. Pokarį išgyvenusių mano tėvų ir senelių karta mažai ką pasakodavo. Tik iš mamos girdėjau apie jos pusbrolį Steponą Ruką, kad jis – buvęs laisvės kovotojas, suimtas ir nukankintas Skaudvilės stribyne. Peržiūrėjęs nuotraukas, jo atvaizdo neradau, o kitų asmenų nepažinojau“, – pasakoja P. Buitkus.

Kreipėsi į buvusį ryšininką

P. Buitkus pažinojo Lybiškiuose gyvenantį buvusį partizanų ryšininką ir tremtinį, kilimo nuo Šilalės, Stasį Buivydą. Tad kartą jam prasitarė apie turimą partizanų archyvą.

Tas nieko neatsakė, tik po kurio laiko į namus pas P. Buitkų atvažiavo buvęs partizanas, iškentęs kalėjimus, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir net dalyvavęs 1991 m. sausio įvykiuose ginant Parlamentą, Leonas Laurinskas–Liūtas.

„Jis su žmona gyveno Tauragėje. Ten abu ir palaidoti. Apžiūrėjęs nuotraukas, atpažino daug bendražygių, o vienoje aptiko net patį save“, – pasakoja P. Buitkus.

Paaiškėjo, kad tame ryšininko A. Dirmeikio patrankos šovinio tūtoje saugotame partizanų archyve yra ne tik Eržvilko ir Skaudvilės krašto partizanų nuotraukų, bet ir užfiksuoti momentai, kai partizanų vadai rinkosi į susitikimą Minaičiuose (Radviliškio r.) suvienyti partizaninį judėjimą, kai iš

Užnemunės keliavo legendinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas vadų susitikime priimti 1949 m. Vasario 16-osios deklaraciją.

Partizanai buvo apsistoję pas ūkininką ir ryšininką Milašių Sniegoniškės kaime, o juos toliau lydėjo Eržvilko ir Skaudvilė kraštų partizanai.

Vėliau P. Buitkus pastebėjo, kad po to, kai nuotraukas perdavė Leonui Laurinskui-Liūtui, kai kurios jų pasirodė leidiniuose apie partizanus.

Taip Jurbarko P. Paulaičio 701-osios kuopos šaulys P. Buitkus nuo sunaikinimo išgelbėjo svarbią Kęstučio apygardos partizanų istorijos dalį.

Po to, kai buvęs partizanas Leonas Laurinskas-Liūtas nuotraukose atpažino dalį buvusių bendražygių, tris nuotraukas P. Buitkus atidavė žuvusių partizanų artimiesiems.

Archyvus saugojo Lietuvos istorijai

Nepamiršti ir pagerbti reikėtų tyliai gyvenusį ir dar tyliau iš gyvenimo išėjusį Sniegoniškės kaimo žmogų, buvusį partizanų ryšininką, šeimos kape Varlaukio kapinėse besiilsintį Antaną Dirmeikį.

Matyt, jis buvo svarbus ryšininkas, kad partizanai patikėjo saugoti istorijai skirtas ne tik eilinių kovotojų, bet ir partizanų vadų, įvairių susitikimų nuotraukas.

Mat A. Dirmeikis nebuvo nei tremtinys, nei įtariamasis, nei koks „buožė“. Dar viena priežasčių, kaip išsiaiškino šaulys P. Buitkus, gali būti ir ta, kad A. Dirmeikio žmonos brolis pokario metais buvo aršus Eržvilko stribas.

Matyt, partizanai tuo pasinaudojo, suprasdami, kad tokio giminės sovietai neužkabins.

Ar žmona žinojo, kad vyras yra partizanų ryšininkas, šiandien jau niekas neatsakys. Galimas dalykas, kad žinojo abu, visko gali būti.

Juk pokario metų kaimo žmonių gyvenimas buvo pilnas keisčiausių įvykių: vieni kaimynai buvo stribai, kiti – partizanai, vieni skundė, kiti – nukentėjo.

Tikėjo savo kova

Kodėl partizanai, jų vadai fotografavosi ir kaupė archyvus. Juk bet kuri nuotrauka, patekusi į NKVD rankas, būtų tiesioginis kovos prieš sovietų valdžią įrodymas?

Partizanai fotografavosi istorijai, nes tikėjo laisvės kovos prasme, vylėsi, anot partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto, kad ji duos savo rezultatus, kad Lietuva kada nors vėl taps laisva. Jie neapsiriko. O jų istoriją išsaugojo ir tokie žmonės kaip buvęs ryšininkas A. Dirmeikis ir šių dienų šaulys P. Buitkus iš Varlaukio.

Prasmingas sutapimas: tą 1991 m. sausio 13-osios rytą, kai Lietuva atsilaikė, išliko nenugalėta, atsivėrė ir ilgus metus seno namo palėpėje, patrankos šovinio tūtoje slėptas Eržvilko ir Skaudvilės kraštų partizanų archyvas.

P. Buitkaus išgelbėtas archyvas jau pasitarnavo Lietuvos laivės kovų istorijai.

Gintautas ŠIMBORAS



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook