Žydiškasis Jurbarkas: miesto istorijos puslapiai

Žydiškasis Jurbarkas: miesto istorijos puslapiai (0)

2020-02-14

Jurbarke esant seną ir stiprią žydų bendruomenę pirmiausia liudija sinagogos ir kapinės. Kauno gatvėje išlikęs mūrinės sinagogos, pastatytos 1867 m., pastatas. Sovietiniais laikais sinagoga paversta gyvenamuoju namu. Nuotraukoje – mūrinė sinagoga per 1937 m. potvynį.

Jeigu turėtume laiko mašiną ir laiką Jurbarke galėtume pasukti aštuoniasdešimt metų atgal, išvystume visai kitokią miesto gyventojų tautinę sudėtį. Be lietuvių, vokiečių, rusų vienais duomenimis per 42 proc. (kitais duomenimis – žymiai daugiau) čia gyveno žydai ir sudarė didžiąją miesto gyventojų dalį. Tad žydiškasis gyvenimas buvo neatskiriama, tik dabar jau gerokai pamiršta, Jurbarko istorijos dalis. O ar galime, ar turime teisę pamiršti dalį savo krašto istorijos? Tuo labiau kad toji istorija ir neįprasta, ir labai skaudi.

Žydų istorijos metai

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas, kad šiemet sukanka 300 metų, kai gimė didysis Lietuvos rabinas, žydų religinės minties lyderis ir iškiliausias litvakų (Lietuvos žydų) atstovas Elijahas ben Saliamonas Zalmanas, žinomas kaip Vilniaus Gaonas, 2020-uosius paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. XVIII a. gyvenęs Elijahas ben Saliamonas Zalmanas laikomas vienu žymiausių Talmudo (judaizmo religinių raštų rinkinio) aiškintojų.

Lietuvos žydai yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Žydų bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo, istorijos, kultūros ir mokslo raidos.

Kelias į etnines lietuvių žemes

Lietuvos žydų istorija siekia apie septynis šimtus metų. Žydai, neturėdami savo istorinės valstybės, buvo priversti kurtis ir gyventi svetimuose kraštuose ir miestuose. Norėdami išsaugoti savo tapatybę, nenutautėti ir neištirpti tarp regiono, į kurį atkeliaudavo, gyventojų, privalėjo telkti tautiečius į uždaresnes vietines bendruomenes.

Tik tokiu būdu galėjo labiau išsaugoti savo tradicijas, papročius, kultūrą ir tą perduoti iš kartos į kartą. Dėl šios priežasties įvairiuose kraštuose įsikūrę žydai skyrėsi nuo vietinių etninių bendruomenių ir joms neretai atrodė keisti, nes buvo kitokie. Tai neretai sukeldavo vietinių gyventojų nepasitenkinimą, kartais įvairiuose kraštuose virsdavusį žydų pogromais, svetimtaučių išvarymais ar ignoravimais.

Kita vertus, žydai, neturėdami sėslaus gyvenimo ir savo teritorijos (Izraelio valstybė įkurta tik 1948 metais), natūraliai buvo priversti užsiimti amatais, prekyba ir kitokiais verslais, o ne gyventi iš žemdirbystės. Tam, kad galėtų užsiimti amatais, prekyba, medicina, bankininkyste, reikėjo labai stropiai ir labai daug mokytis.

Štai ir Jurbarke, 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, jau 1921 m. vasarą įkurta, o pradėjo veikti rugsėjo 1 d., žydų progimnazija. Jau pirmaisiais metais joje mokėsi daugiau kaip šimtas moksleivių, po dvejų metų mokinių buvo daugiau kaip pusantro

Žydiškasis Jurbarkas: miesto istorijos puslapiai

Jeigu turėtume laiko mašiną ir laiką Jurbarke galėtume pasukti aštuoniasdešimt metų atgal, išvystume visai kitokią miesto gyventojų tautinę sudėtį. Be lietuvių, vokiečių, rusų vienais duomenimis per 42 proc. (kitais duomenimis – žymiai daugiau) čia gyveno žydai ir sudarė didžiąją miesto gyventojų dalį.

Tad žydiškasis gyvenimas buvo neatskiriama, tik dabar jau gerokai pamiršta, Jurbarko istorijos dalis. O ar galime, ar turime teisę pamiršti dalį savo krašto istorijos?

Tuo labiau kad toji istorija ir neįprasta, ir labai skaudi. šimto. Vėliau žydai turėjo ir savo realinę gimnaziją. Žydų kultūroje mokslas ir išprusimas užima ypatingą vietą. Todėl ne veltui daugelis garsiausių mokslininkų, išradėjų, inžinierių, gydytojų, pramonininkų, muzikantų ir laikrodininkų – žydų tautybės žmonės ir iš to turėtų pasimokyti daugelis kitų tautybių, tarp jų ir lietuviai, savo etninėse žemėse jau maždaug prieš septynis šimtus metų labai palankiai priėmę į čia atvykstančius žydus.

Privilegijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo palanki vieta įsikurti žydams, nes jie čia buvo priimami draugiškai, sudaromos palankios sąlygos įsikurti ir užsiimti savo veikla. 1388 Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas suteikė pirmąją privilegiją Brastos (Bresto, dabartinėje Baltarusijoje) žydams, nes jų jau gyveno Brastoje, Gardine ir Trakuose. Po to žydų migracijos bangos didino jų skaičių etninėse kunigaikštystės žemėse. Susidarė seniausios Vilniaus ir Trakų žydų bendruomenės, vėliau ėmė sparčiai plisti Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Mat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydai buvo laisvi žmonės ir pavaldūs tik Didžiajam Kunigaikščiui, galėjo turėti ne tik bendruomenę, bet ir asmeninę žemės nuosavybę.

Todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpiu, skirtingai nuo kitų Vakarų Europos kraštų, čia politinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos buvo palankesnės.

Tiesa, 1495 m. žydai iš Lietuvos buvo išvaryti, bet nepraėjus nė dešimtmečiui, jiems leista sugrįžti. Dar labiau – žydų teises ir laisves garantavo Lietuvos valdovų privilegijos ir Lietuvos Statutai. Taip buvo parodyta lietuvių tautos ir valdovų tolerancija žydams, jų religijai, veiklai, verslams.

Naujos žydų bendruomenės

Tai skatino masinę žydų migraciją į etnines Lietuvos kunigaikštystės žemes. Atvykėliai kūrėsi ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, dažniausiai prekybai ir kitokiam verslui palankiose vietose – prie pagrindinių kelių, laivybai tinkamų upių, nes upės buvo svarbūs susisiekimo keliai ir galimybė į abi puses laivais gabenti didesnius prekių kiekius. Kaip tik panemunės miesteliai ir buvo patrauklios vietos.

Todėl ne tik Jurbarke, Smalininkuose, Kiduliuose, bet ir Skirsnemunėje, Šilinėje, Veliuonoje, Seredžiuje (1897 m. surašymo duomenimis sudarė 71 proc. miestelio gyventojų, 1940 m. – 42 proc.), o ypač Vilkijoje (1915 m. duomenimis – 80 proc. gyventojų, 1940 m. – 48 proc.) ir kituose panemunės miesteliuose išsiplėtė gausios žydų bendruomenės. Todėl kai kuriuose miesteliuose žydai gyventojų skaičiumi prilygo ar net pralenkė vietinių gyventojų, krikščionių, dalį.

Ši tendencija vyravo iki XIX a. pabaigos, kai žydai ėmė emigruoti į kitus Europos kraštus, o ypač daug į Ameriką.

Kur žydai – ten sinagoga

Esant žydų bendruomenę pirmiausia liudijo sinagoga ir kapinės. Vietovėse, kur žydų apsigyveno ypač daug, susikūrė štetlai (miesteliai). Tai reiškė, kad žydų bendruomenė sudaro apie pusę ar net daugiau vietos gyventojų. Taip atsirasdavo išskirtinė erdvė, kurioje formavosi žydiškasis gyvenimo būdas, kultūra. Šetlai tapo žydiškojo gyvenimo lopšiais.

Kiekviename labiau žydų apgyvendintame miestelyje paprastai buvo sinagoga, dažnai net ne viena, mokykla, kapinės, ritualiniai statiniai. Netoli sinagogos paprastai buvo rabino namas. Rabinas vadovavo visam štetlo dvasiniam gyvenimui.

Mūsų kraštuose tarpusavyje žydai dažniausiai kalbėjosi jidiš kalba. Bendraudami su lietuviais, žydai kalbėjo lietuviškai arba kita tos vietovės kalba: lenkiškai kalbančiuose regionuose – lenkiškai, kur gyveno rusų, kalbėjo ir rusiškai, nes dažnas žydas buvo pakankami išprusęs ir galėjo kalbėti vietinių gyventojų kalba ar net ir keliomis.

Tačiau pasitaikydavo ir atvirkščiai: žydai samdydavo lietuvius darbininkus, tad šie, bendraudami su žydais, pramokdavo jidiš. Tarpukaryje tokių žydiškai suprantančių ar net ir kalbančių lietuvių nemažai buvo ir Jurbarke. Tą lėmė čia buvusi sena ir gausi žydų bendruomenė.

Sava tvarka

Žydų bendruomenės turėjo savo religinę tvarką, vidinę savivaldą, hierarchinę struktūrą, švietimo įstaigas, griežtus papročius, statė ir išlaikė sinagogas ir kitas ritualines kulto įtaigas, įvairias žydų organizacijas ir brolijas. Buvo laikomasi griežto kultūrinio ir religinio uždarumo. Nors gyveno kartu su lietuviais, bet vis dėlto atskirai. Paklusdami vietos valdžiai, vis tik bendruomenėje turėjo savo tvarką ir daugelį bendruomenės klausimų išspręsdavo tarp saviškių, kad žydų problemos neiškiltų į viešumą. Todėl bandymai žydus asimiliuoti ir integruoti tarp vietinių gyventojų, kurių dauguma buvo krikščionys, rezultatų nedavė.

Net ir plačiai bendraudami, žydai nenutautėjo, saugojo savastį ir savo kultūrą. Žydų išpažįstamas judaizmas skyrė juos nuo kitatikių, ugdė uždarumą. Net ir santuokos su kitatikiu nebuvo toleruojamos – žydas privalėjo vesti žydaitę, arba ši tekėti tik už žydo.

O jeigu retomis išimtimis atsitikdavo kitaip, tai kitatikis vis vien turėjo paklusti žydų religijai, kultūrai ir papročiams.

Pasišaipydavo iš papročių

Žydų papročiai lietuviams dažnai atrodė keisti, nepriimtini. O dažnai iš jų ir pasišaipydavo. Jurbarke dar ilgokai pokaryje buvo gajus darbininkų posakis – šabas arba šabaš. Tai reiškė darbo pabaigą, laisvo laiko pradžią. Iš tikrųjų žydai laikėsi šabato – laiko nuo penktadienio saulės laidos iki saulės nusileidimo šeštadienį. Tuo laiku danguje pasirodo trys žvaigždės.

Prieš šabato pradžią žydai uždarydavo parduotuves ir dirbtuves, kitas savo įstaigas. Lietuvių tai nestebino, nes jau buvo pripratę ir žinojo tvarką – per šabatą net degtukų ar sagos nenusipirksi. Tad viskuo apsirūpindavo iki penktadienio saulėlydžio.

Tuo laiku, kai krikščionys dirbo, žydui per šabatą buvo negalima jokiu darbu užsiimti, net krosnies pasikurti, o privalu susitelkti religinėms mintims, pamąstymams, religinei veiklai. Mat religija užėmė svarbią žydų gyvenimo dalį. Talmude surašyti 39 darbai, kuriuos per šabatą draudžiama dirbti. Tas laikas skirtas Toros mokymuisi, dvasiniam pakilimui, minties tobulinimui, ilsėtis ir Jahvei garbinti. Jurbarke – keli šimtai metų Vertinama, kad Jurbarke žydai pasirodė XV a. ir sėkmingai čia gyveno keletą šimtmečių – iki pat praėjusio amžiaus vidurio.

Be mažesnių miestelių bendruomenių, šiuose kraštuose stambiosios bendruomenės buvo Jurbarke, Raseiniuose, Kelmėje, Nemakščiuose. Čia žydų bendruomenė ypač sustiprėjo iš prekybos arkliais. Tarp Jurbarko ir Nemakščių, gana stipri pagal vietos gyventojų skaičių buvo ir Eržvilke. Todėl suprantama, kad tokios bendruomenės darė įtaką, kartais net lemiamą, vietinės valdžios sprendimams.

Jurbarke, tuomet priklausiusiam Raseinių apskričiai, per abu nepriklausomybės dešimtmečius po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais, miesto savivaldybėje visuomet vietų turėjo stambūs ir įtakingi Jurbarko žydai prekybininkai, pramonininkai ir pirkliai.

Štai, pavyzdžiui, 1931 m. birželio 15-16 dienomis vyko rinkimai į Lietuvos miestų savivaldybės. Į Jurbarko miesto tarybą buvo renkami devyni nariai. Rinkimų rezultatai rodo, kad taryba išrinkta žydiška: iš devynių vietų penkias laimėjo žydai, rinkimuose dalyvavę net su dviem kandidatų sąrašais. Iš žydų savivaldybininkų sąrašo į miesto tarybą išrinkti prekybininkai Zusmanas Levitanas, Maksas Šimanovas ir prisiekusiojo advokato padėjėjas Gilelis Naividelis. Iš kito kandidatų sąrašo – stambiųjų žydų – išrinkti pirklys Juozas Grinbergas ir banko direktorius Simas Zundalovičius.

Taigi tais metais Jurbarko miesto taryboje buvo trys lietuviai, rusas ir penki žydai. Tai įrodo didelę žydų bendruomenės įtaką miesto gyvenimui.

Prekyba – žydų bendruomenės rankose

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Jurbarke apie 90 proc. visų miesto parduotuvių priklausė žydams. Jie taip pat valdė aludes, restoranus ir arbatines – Chaja Poliakienė, Mauša Kaplanas, Jetė Kabilkauskienė. Be daugybės maisto prekių parduotuvių, žydams priklausė ir prekyba pramonės gaminiais, juvelyriniais aukso ir sidabro dirbiniais, kailiais. Dviračiais prekiavo Ruvinas Naividelis. Jurbarko žydai iš aplinkinių valstiečių važinėdami po kaimus supirkinėjo galvijus, arklius, javus, linus, maisto produktus. Dažnai pasitaikydavo, kad turgaus dieną dar neprivažiavus Jurbarko, valstiečius pasitikdavo žydų prekybininkai ir susiderėję urmu nupirkdavo visas į turgų vežamas prekes, o vėliau jas miestiečiams pardavinėdavo jau savo nustatyta kaina.

Jurbarko žydai verslininkai užsiėmė prekyba mediena. Mat iš čia buvo patogu sielius plukdyti į Prūsiją. Jurbarkas garsėjo stambiais pramonininkais ir verslininkais. Žydai Jurbarke praktiškai buvo monopolizavę susisiekimo ir krovinių gabenimo paslaugas ne tik sausuma – turėjo ne tik autobusų ir sunkvežimių, bet ir Nemunu – buvo trečdalio Nemune tarp Kauno ir Smalininkų plaukiojusių laivų savininkai. Izraelis Levinbergas, Šliomas Fridlandas ir keli kiti buvo laivų savininkai, o S. Maklenburgas, kelto savininkas, su lietuviška valdžia jau buvo sutaręs, kad valdys numatytą pastatyti tiltą per Nemuną.

Svarbias sritis valdė Fainbergai: Šlomas – malūną, Mejeris – lentpjūvę, Elijas – Jurbarko elektrinę. Jokūbas Goldė be avalynės parduotuvės buvo dar penkių autobusų ir vienos iš trijų Jurbarke buvusių benzino kolonėlių savininkas, Icikas Geselovičius turėjo limonado daryklą ir kino teatrą „Triumf“.

Dvi Jurbarke buvusios vaistinės ir dvi vaistų krautuvės taip pat priklausė žydams, dirbo keletas gydytojų ir dantistų žydų. Bendruomenė valdė ir du bankus. Tad praktiškai apie 90 proc. stambiosios ir smulkiosios prekybos, pramonės, amatų, restoranų, alinių ir užkandinių, finansų, paslaugų (batsiuviai, kirpėjai, siuvėjai, fotografai, viešbučių verslas ir daugelis kitų sričių) buvo Jurbarko žydų rankose.

Tai įrodo Jurbarke buvus seną ir turtingą, gerai šiame krašte įsitvirtinusią žydų bendruoŽydiškasis Jurbarkas: miesto istorijos puslapiai menę. Jos nariai, būdami Lietuvos Respublikos piliečiais, savo veikla garsino Lietuvą, stiprino jos ekonomiką.

Lūžis

Stipėjant nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydų ekonominė padėtis ėmė silpnėti. Štai autobusų savininkų žydų nuo 76 proc. sumažėjo iki 42 proc. Monopolininkai vis mažiau turėjo įtakos diktuoti prekių ir paslaugų kainas. Todėl dalis žydų išvyko į kitus kraštus, o dalis džiaugsmingai sutiko 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos okupaciją. Tikėjosi, kad naujoji, sovietinė, valdžia jiems bus palankesnė. Tuo labiau kad ir Jurbarką pasiekė žinios apie Vokietijos hitlerinės valdžios prieš žydus vykdomą politiką. Tikėjosi, kad sovietinė santvarka – tai išsigelbėjimas.

Todėl 1940 m. į viešumą kartu su komunistuojančiais lietuviais išėjo žydai komunistai ir sovietams prijaučiantieji. Tačiau teko nusivilti ir sovietų valdžia: ji uždraudė žydų organizacijas, nacionalizavo žydų parduotuves, įmones, bankus. Štai Jurbarke nacionalizuotoje Motelio Polovino parduotuvėje vien prekių buvo maždaug už milijoną litų.

1941 m. birželio 14 d. prasidėjus pirmajam trėmimui kartu su lietuviais į Sibirą buvo tremiami ir turtingesni žydų prekybininkai, verslininkai, pramoninkai, o jų turtas nacionalizuojamas.

Taigi viltys apie ateinantį naują aukso amžių nepasitvirtino.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui daugumą čia likusių žydų ištiko tragiška lemtis.

Jurbarkas buvo užimtas jau pirmąją karo dieną, o jau liepos pradžioje pradėtas masinis fizinis Jurbarko žydų naikinimas. Išliko tik dalis spėjusiųjų pasitraukti su Raudonąja armija ir tie, kuriems pasisekė išsislapstyti ir kuriuos nuo mirties išgelbėjo lietuviai.

Parengė Gintautas ŠIMBORAS



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook