Batelių kolekcijoje tiek, kad per gyvenimą nesunešiotum

Batelių kolekcijoje tiek, kad per gyvenimą nesunešiotum (0)

2017-02-21

Kai Ela dovanų gavo suvenyrinį aukštakulnį, bateliai tapo Langų aistra – patys pirko ir visi jiems dovanojo batelius, lauktuvių iš visur vežė batelius. D. Karopčikienės nuotr.

Į Pilies I kaimą pas Elą ir Zigfridą Langus nuvedė smalsumas pamatyti jų sukauptą suvenyrinių batelių kolekciją. Joje per 300 porų – įvairiausių dydžių, stilių, spalvų, įvairiausiais būdais ir iš skirtingų vietų atkeliavusių. Tačiau sutuoktinių namuose nustebino ne tik bateliai.

Giedantis kiemas

Kieme pasitikęs Zigfridas į vidų kviesti neskubėjo, bet vedė pirmiausia, ir be jokių atsikalbinėjimų, tvartelio link: aš būtinai turinti pamatyti jo paukščių ūkį. Ir greitai supratau, kodėl – nes tas pulkelis vištų nėra tik vištos, laikomos kiaušiniams dėti. Jos penkių skirtingų rūšių, viena už kitą gra- žesnės, ir vis poromis: vištytė ir gaidelis, kaip toje pasakoje.

Zigfridas ypač džiaugiasi ir didžiuojasi bramais – paukščiai stambūs ir gražūs, turi jų tris poras, neseniai, tik pernai, įsigytas. Bramos veislės vištos išvestos Šiaurės Amerikoje, į Europą atvežtos prieš pusantro šimto metų. Lietuvoje, pasak Zigfrido, nedaug kas jų turi.

Tiesa, kiaušinius šios gražuolės irgi deda. Net ir žąsis, kuri vienintelė sukinėjasi vištų kompanijoje, ir, kaip teigė Zigfridas, yra be galo jauki. O gaidžiai nėra pamiršę savo giedojimo – todėl rytais skardžiai aidi jų balsai.

Taigi paukščių kolekcija – ne tik dėl grožio. Ko nepasakysi apie šimtus porų batelių, o juk nė vienų neapsiausi ir nepavaikščiosi.

Prasidėjo nuo... bokalo

Batelių kolekcija prasidėjo netikėtai ir tarsi iš nieko. 2000-aisiais Zigfridas iš kelionės į Vokietiją parsivežė bato formos bokalą, o netrukus Ela dovanų gavo labai elegantišką aukštakulnį, suvenyrinį, žinoma. Moteris abejoja, ar jį dovanojusi Romutė Kveškevičienė galėjo žinoti apie tą bokalą. Bet būtent tada ir atsirišo: bateliai tapo jų aistra – patys pirko ir visi jiems dovanojo batelius, lauktuvių iš visur vežė batelius.

Yra atvežtų iš Turkijos ir Kanados, kaimynų dukra papildydavo kolekciją parvežtiniais iš Anglijos, kol pati neužsikrėtė kolekcionavimo aistra. Kone kiekvieno batelio istoriją sutuoktiniai atsimena, bet išskirti gražiausio, įdomiausio negalėtų – visi gražūs, nuo mažutė- lyčių Barbės batelių iki natūralaus dydžio suvenyrinio sportbačio.

Brangiausios kolekcijoje kurpaitės su Svarovskio kristalais, pirko jas Tauragėje ir mokėjo, dar lietuviškais pinigais, 50 litų. Kolekcionavimo aistrai pinigų negaila, nors batelių jau pilni namai, ir Ela apgailestauja, kad trūksta jiems vietos, todėl suspausti tarsi šaltiena. Ir mažai kieno matomi. Eksponuoti buvo tik kartą, Pilies kaimo bibliotekoje. Atiduotų savo kolekciją bendruomenės muziejui, jei tik toks būtų kuriamas. 
Apsiauti iš batelių kolekcijos tebūtų galima vyžas, kurias vienoje mugėje Jurbarke nusipirko. Bet pirko kolekcijai, o ne dėvėti, tad ir tom nesiauna. 
Tiesa, kai kurie kiti eksponatai irgi turi praktinio panaudojimo galimybę, bet, pasak Zigfrido, nenaudojami. Stovi ant stalo batas-vaza – tuščia, nes ir pati savaime, be gėlių, dekoratyvi. Yra ir daugiau, ne tik pirmasis, batų-bokalų. Yra netgi bato formos butelis su brendžiu! Stovi kolekcijoje jau seniai, neatsuktas ir neparagautas. Nieko nuostabaus, nes Ela ir Zigfridas turi ir kur kas ilgiau išlaikyto stipraus gėrimo – net nuo savo vestuvių. 
Per gyvenimą – kartu, su batais
Ela ir Zigfridas kartu jau 50 metų, o sudėjus abiejų metus į krūvą, šia žeme keliauja jau kone 150 metų. Nemažai jau ir batų sunešiojo! 
Sutuoktiniai sako neskaičiavę, nė minties tokios nebuvę – kiek žmogui per gyvenimą reikia batų. 
„Man užteko guminių ir dar vestuvinius sunešiojau!“ – linksmai sako geros nuotaikos, matyt, niekada nestokojantis Zigfridas. O Elai guminių nereikėję, nes ji – kultūros darbuotoja: šoko, dainavo, vaidino, taigi avėjo visada elegantiškais. Zigfridas Vytėnų kolūkyje dirbo zootechniku, paskui ūkininkavo, tad guminių batų jam tikrai reikėjo dažnai, bet ne visada. Jis irgi dalyvavo meno saviveikloje, vaidino ir dainavo, važinėjo po Lietuvą, atstovavo rajonui. 
O ir didžiuosius gyvenimo darbo nudirbę Ela ir Zigfridas tarp namų keturių sienų neužsidarė – tą liudija tame pat kambaryje, kur batelių kolekcija, ant sienos kabanti padėka už aktyvią veiklą bendruomenėje 2016 matais. 
Ir pavardė, ir vardai išduoda, kad Ela ir Zigfridas – ne vietiniai, bet iš Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto. Vytėnuose, arba kaip dabar vadinama Pilies I kaime, jie nuo 1976-ųjų. Parėjo, žinoma, ne pėsčiomis ir ne basi, nors ir ne tokiais batais, kokie ant laiptų, vedančių į trečią namo aukštą, sudėlioti. 
Gali konkuruoti su muziejumi
Ant kiekvieno laiptelio prie sienos glaudžiasi klumpės ir medpadžiai – etnografinis lietuvių apavas, o ant paties viršutinio – odiniai ilgaauliai. Tokiais, pasak Zigfrido, kavalieriai pas panas eidavo. 
Trečiame aukšte – kuo tikriausias etnografinis muziejėlis. Stovi verpimo ratelis, sviestmušė, brūkštuvu vadinta, ant sienos pakabinti spragilai – pasak Zigfrido, lietuviškas kombainas, pririnkta visokių kitokių moteriškų ir vyriškų darbų įrankių ir įnagių.
Ant sienos kabo plėškės – arklių pakinktai, tikros storos odos, senoviški. Kabo ir geležinės spynos arkliams prirakinti bei visokių kitokių prie arklių reikalingų dalykų, dabarties žmogui nepažįstamų. O Zigfridas visus pažįsta, todėl ir sukaupė, pražūti neleido. 
„Ši kolekcija – Zigfrido. Man tik dulkes valyti“, – tarsteli Ela, nes juk abiejų sutarimu jų namai tokie, kad kur bepasisuksi, ką nors įdomaus pamatysi. 
Balkonėlyje vietą surado medžioklės trofėjai – ragai, o namo kieme – žemės ūkio padargai, ir senesni, ir dar neseniai naudoti. Kai tapo nebereikalingi, nes sveikata ūkininkauti nebeleidžia, neiškaišiojo jų po pakampes, bet kuria dar vieną muziejaus vertą ekspoziciją. 

„Šviesos“ inform.



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook