Be rudens nebus pavasarinio žydėjimo

Be rudens nebus pavasarinio žydėjimo (0)

2011-12-05

Vaistininkas ir liaudies medicinos žinovas Virgilijus Skirkevičius ilgais rudens ir žiemos vakarais  pataria nevengti minčių ir apie mirtį, nes mirtis yra gyvenimo mokytoja.

Kai įdienojus už lango taip ir neišaušta diena, apima nepaaiškinamas liūdesys ir noras pasislėpus po šilta antklode tūnoti su savo mintimis, kurios dažniausiai irgi nebūna linksmos. Bet tai ne liga, o tik – ruduo. Nors tamsa ne vienam kelia neviltį, be rudens, anot Sveikatos mokslų universiteto dėstytojo Virgilijaus Skirkevičiaus, nebus pavasarinio žydėjimo – nei gamtos, nei žmogaus.

Vaistininkas ir liaudies medicinos ekspertas V. Skirkevičius į Vytauto Didžiojo vidurinę mokyklą atvyko su paskaita „Žodžio ir elgesio įtaka sveikatai“. V. Skirkevičiaus paskaitos labai skiriasi nuo šiuolaikinių lektorių, apsistačiusių moderniomis technologijomis ir skaitančių iš kompiuterio ekrano, nors priešais kabančiame klausytojai ir patys gali tai persiskaityti. Emocionalus pranešėjo žodis, gyvas bendravimas visada klausytojams turi daugiau įtakos. V. Skirkevičius priminė gana paprastus rudenį išgyventi padedančius dalykus ir paakino tikėti jų poveikiu.
Rudeninis apsunkimas ir apatija reiškia tai, kad žmogaus organizmas ruošiasi žiemai – ramybės periodui. „Gamta mums leidžia turėti keturis ritmus, ir kuo žmogus vyresnis, tuo labiau įsileidžia gamtą į savo vidų. Rudenį ir žiemą gamta nenumiršta, ji tik gyvena savyje, kaupiasi didžiajam sprogimui. Be ramybės būsenos sunku būtų pavasarį susprogti“, – kalbėjo V. Skirkevičius.
Pasak pranešėjo, kol gyvename savo jaunystę, mums nereikia net Dievo, jaučiamės labai galingi. Tačiau sulaukus 42 metų aukso amžius baigiasi – pradedam džiūti ir vysti: raukšlėjasi oda, retėja kaulai, linkstame ir traukiamės. Ir kuo tolyn, tuo labyn. Senatvėje galima ir storėti, bet tai riebalai, o ne vanduo.
Ne tik gyvenimo, bet ir kiekvieną rudenį žmogus, pasak V. Skirkevičiaus, tampa viską kaupiančiu suvalkiečiu, o blogosios medžiagos organizme virsta akmenimis. Todėl rudenį reikia kuo daugiau judėti.
„Nesvarbu nugyventi šimtą metų, svarbu jausti gyvenimo laimę ir pilnatvę“, – teigė V. Skirkevičius. Kai garbingo jubiliejaus proga linkime ilgo amžiaus, vertėtų pagalvoti, ką darysime su tuo ilgaamžiškumu – klausė pranešėjas. Negalima užsidaryti, nurašyti save, reikia turėti tikslų ir idealų, bet senatvėje tikslai jau kiti nei jaunystėje – kaupti reikia nebe turtą, o gyvenimo išmintį, gražius santykius, rodyti meilę ir gerumą. Neprarasti gyvenimo džiaugsmo, pasak pranešėjo, padeda tikėjimas į Dievą, nes tikintis žmogus nebijo mirties. Mirtis turi mokyti gyventi – senatvėje jau tikrai nebegalima atidėti susitikimų, gerų žodžių vėlesniam laikui, nes jie gali taip ir likti nepasakyti.
Ilgaamžiškumas pats savaime nėra jokia vertybė, jei žmogus paniuręs, piktas ir liguistas. Nuo 42 metų silpsta inkstai, susidėvi sąnariai, tad ligų išvengti sunku. Nors esant tokiai daugybei vaistų ir gydymo būdų problemų, atrodo, neturėtų kilti, tačiau, pasak V. Skirkevičiaus, pakeitus sąnarį senatvės nesustabdysi. Todėl ir modernioji medicina vis dažniau gręžiasi į tradicinę, kuri pateikia daug natūralių būdų, kaip gyvenimo rudenį išlikti sveikam ir žvaliam.
Pasak liaudies medicinos žinovo, sąnariai irsta dėl žarnyno problemų, o šių kyla dėl blogų mitybos įpročių. „Turime keistis – turint 42 metus valgyti po dešimt cepelinų jau nebegalima, ir kiauliena jau nebe mūsų mėsa. Pienas senatvėje kelia sklerozę, o medus – pagrindinis antisklerotikas, veiksmingas tik tuomet, jei jis tikras ir laikomas ne plastikiniuose indeliuose, – sakė V. Skirkevičius. – Pirmas dalykas yra maistas, o bet kokia liga – galimybė išsivalyti ir susitvarkyti. Gyvenimas apkarsta, kai nesusitvarkome su riebalais.“
Jei žinotume ir pasikliautume tradicine liaudies medicina, turbūt būtume sveikesni, tačiau šiuolaikiniam žmogui įprasčiau ir paprasčiau gydytis tabletėmis, juolab kad daugeliui jų ir receptų nereikia. V. Skirkevičiaus nuomone, vaistininkai galėtų duoti žmonėms gerų patarimų, deja, jiems labiausiai rūpi parduoti, o žolininku galima pasitikėti tik jei žinai, kad jis bijo Dievo – jei nebijo, jam svarbiausia pinigai ir jis parduos bet ką.
Rudenį, kai tokie ilgi vakarai, yra laiko pamąstyti apie savo gyvenimą – kaip aš gyvenu, kam ir kodėl? Ar galima vadovautis principu, kad gyveni tik vieną kartą, tad reikia viską išbandyti, viską iš gyvenimo paimti? „Egoizmas yra sausėjimas ir žūtis, o atiduodamas sustiprėji“, – perspėja V. Skirkevičius.
Rudens vakarais pravartu prisiminti, kokie svarbūs yra mūsų žodžiai ir elgesys, kokių stebuklų galima pasiekti prisilietimu, kalbėjimu ir net tylėjimu. „Jei vyras naktį kosėja ir trukdo miegoti, nesiųskit jo į kitą kambarį, geriau paglostykit, nes per odą galima veikti visus organus, todėl lytėjimas yra labai svarbus“, – sakė V. Skirkevičius. Toks pat svarbus ir žodis, tačiau vaistininkas patarė moterims nenusiminti, jei jos ne taip dažnai, kaip meksikiečių serialuose, girdi meilės žodžius – juk svarbu ne išgirsti, o jausti meilę.
Kai ilgais ir tamsiais vakarais liekame su savimi, apninka įvairios mintys. Anot V. Skirkevičiaus, turime galvoti ir apie tai, kaip numirsime. Mirtis yra gyvenimo mokytoja, o skaistykla – kai iškeliavę anapus išgyvensime tai, ką davėme žmonėms čia, žemėje.

Genutė DOMARKAITĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook