Direktorė dviračiu išvažiavo į naują gyvenimą

Direktorė dviračiu išvažiavo į naują gyvenimą (5)

2017-06-15

Birželio 15 d. rajono bibliotekininkai į užtarnautą poilsį palydėjo savo viršininkę – Jurbarko r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorę Nijolę Masiulienę. Keturis dešimtmečius dirbusi bibliotekininke, 31-erius – Jurbarko bibliotekoje N. Masiulienė su darbine karjera atsisveikino linksmai, darbuotojų išradingai surengtame susirinkime ir į naują gyvenimo tarpsnį išvažiavo jų dovanotu dviračiu. 

Išėjo ir išlydėjo linksmai 
Nuo 1990-ųjų N. Masiulienė buvo Jurbarko viešosios bibliotekos direktorė, todėl palydėtuvių susirinkime dalyvavę savivaldybės vadovai dėkojo jai už puikų vadovavimą vienai didžiausių rajono įstaigų ir už profesionalią vadybą statant naują biblioteką. Bendradarbiai sakė ačiū už gerą būdą, supratingumą ir sustojo į ilgą eilę apkabinti savo direktorės.
Susirinkime kaip susirinkime – neapsieita be kalbų. Pagrindinę kalbą savo paskutinę darbo dieną buvo paruošusi direktorė. Bet kalbėjo ne biurokratiškai – knygų žmonėms galbūt taip ir neišeitų. 
N. Masiulienė pareiškė pati apsisprendusi palikti daug dešimtmečių dirbtą mielą darbą ir nepaisiusi perspėjimų, kad būti pensininke būsią sunku ir neįdomu. Ji sakė esanti laiminga ir patenkinta ir vardijo daugybę dalykų, kuriems skirs savo laiką: „Miškas, daržas, upė, grybai, uogos ir kitos vaišės, anūkai, spalvos, paukščiai... – ir dar daugybė nuostabių dalykų, pro kuriuos pastaraisiais metais tiktai prabėgdavau, kuriais neužteko laiko pasidžiaugti.“ 
Dėkodama bibliotekos darbuotojams, su kuriais kartu suvalgė pūdą druskos, direktorė pažadėjo: „Tikrai nedingsiu iš jūsų akiračio, tikrai neįlįsiu į jokį kampą, nevengsiu veiklos ir džiaugsiuos gyvenimu pilna krūtine.“ Bendradarbiams linkėjo to, ką pati labiausiai vertina – puoselėti žmogiškuosius santykius: „Jokie darbai, jokie pinigai, jokie projektai neatstos žmogiškųjų santykių. Nežiūrint į jokias pareigybes, nuo mažiausio iki didžiausio žmogaus – visi yra vertingi ir verti pagarbos. Mylėkit vienas kitą, tausokit.“ 
Neeilinį susirinkimą vedusi vyriausioji metodininkė Lina Lukošienė vadovą palygino su didelio sodo sodininku, kuris turi užauginti ir rūgštų antaninį obuolį, ir saldžiais syvais trykštantį persiką, bei kvietė pasidairyti po bibliotekos direktorės užaugintą sodą. 
Padėkoti bibliotekos direktorei atėjo Jurbarko r. savivaldybės vadovai. Meras Skirmantas Mockevičius pavadino N. Masiulienę didžiulio kultūros laivo kapitone, nes savivaldybės viešoji biblioteka yra viena didžiausių įstaigų rajone ir darbuotojų skaičiumi, ir užimama teritorija. Kaip ypatingą N. Masiulienės nuopelną meras iškėlė naują bibliotekos pastatą, kuris, po beveik penkerių metų rekonstrukcijos ir statybos, 2013-ųjų pradžioje pakvietė knygos mylėtojus ir tapo modernia kultūros erdve. „Ne tik pastatą, nes yra daug pastatų, bet tuščių – jūs tą pastatą apgyvendinote, įsileidote čia meno dvasią – ne tik literatūros, bet ir kitų menų“, – sakė S. Mockevičius ir įteikė direktorei Padėkos raštą.
Su padėka už bendradarbiavimą atvyko kolegos iš Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos. Saviškiai, ir po vieną, ir būreliais, skyrė direktorei gražiausius žodžius, dėkojo už gerumą ir už blogumą, už supratingumą ir atleistas klaidas, vieni linkėjo gerų atostogų, kiti sakė: nemanyk, kad prasideda atostogos – kur gi matei atostogaujantį pensininką! Žodžiai liejosi iš širdies, glėbyje netilpo gėlės. 
Susirinkimo kulminacija tapo dviratis, kurį vienas iš nedaugelio bibliotekos vyriškių atvairavo tiesiai į salę. Tas dviratis – bendradarbių dovana į užtarnautą poilsį palydimai direktorei – bylojo apie rajono bibliotekininkų bendruomenės nuoširdžius santykius, o N. Masiulienei buvo didžiulė maloni staigmena.
Kuriasi vaikystės namuose
Taip linksmai išlydėta N. Masiulienė tebesidžiaugia staigmena: „Nežinojau, nė minčių neturėjau! Net kai atvažiavo į salę, dar nesupratau, kad čia man, galvojau: ką jie čia sugalvojo? Neturėjau dviračio ir apie jį svajojau. Gal buvau užsiminusi prie kavos, kad pirksiu? Labai džiaugiuosi!“
Važinėti dovanotuoju dviračiu Nijolė dar neturėjo kada – per dvi po išlydėtuvių praėjusias savaites ji iš Jurbarko persikraustė į Viešvilę. „Jau gyvenu su mama Viešvilėje. Gimiau aš Klišiuose, bet augau čia – čia vaikystės nameliai, – sakė moteris ir pridūrė, kad jaučiasi puikiai, nepaisant to, kad kraustymasis išvargino fiziškai. – Visai faina – kavutę geriam, šnekamės soduke. Čia – mano obelys, mano daržas: keli agurkai ir keli svogūnai – nebereikės į „Maksimą“, mano bulvės – pasisodinom, nes žinojau, kad rudenį jau būsiu čia.“
Kodėl nutarė išeiti iš darbo? „Psichologiškai atėjo laikas, aš jau ir taip trejus metus perdirbau“, – sako ji. „Ir tie nameliai laukė manęs, – prideda. 
„Mama jau penkerius metus gyveno pas mane Jurbarke, buvo labai prisitaikiusi, dabar vėl turės taikytis. Bet tai tik persikraustymo chaosas“, – mano moteris ir užtikrina, kad gyvena gerai: vakar atvežė dviratį, ir ji juo apvažiavo namą, jau turi ir televizorių, ir internetą – ryšį su pasauliu. Ir tiesioginio ryšio neprarado – į biblioteką užeina kai tik būna mieste, ir užeis, nes biblioteka jai kaip namai. Jau nedirbdama priėmė iš Joniškio atvykusius bibliotekininkus, nes buvo jiems pažadėjusi. 
Nesigina, kad kartais jaučia liūdesiuką, bet tai natūralu, juk negali ankstesnis gyvenimas prapulti kaip nebuvęs. „Liūdesys kartais prašmėkšteli, negali sakyti, bet atsiranda visokių buities reikalėlių, paskui kol susitvarkysiu daugybę ūkinių darbų. Kai jau viskas bus sureguliuota, gal kada pajusiu kokią depresiją?“ – tarsi savęs klausia Nijolė. O atsakymas neigiamas, nes ji tvirtai žino, kad negalima gailėtis to, kas praėjo, ir yra prigimtinė optimistė. 
Danutė KAROPČIKIENĖ

Daugiau nuotraukų fotogalerijoje



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook