Menas gyventi šviesiai ir nenuobodžiai

Menas gyventi šviesiai ir nenuobodžiai (0)

2012-04-30

Išleisti knygą Ireną skatino Algirdas Sinkevičius, bet kurianti moteris apsisprendė tik tuomet, kai iš vokiečių kalbos išvertė dvylika Tėvynės ilgesiu pulsuojančių eilėraščių.

Pažintis su viešviliete Irena Foktiene patvirtina taisyklę, kad žmogus pats yra savo laimės kalvis. Nors aplinkybės ne visada susiklosto kaip norėtum, norai ne visada sutampa su galimybėmis, likimas kiekvienam siunčia ne tik džiaugsmų, bet ir sunkių išbandymų, tai netrukdo būti nuoširdžiam, matyti šviesiąsias puses ir gyventi nenuobodžiai. Nes žmogaus laimė priklauso nuo požiūrio.

Irena Foktienė ką tik išleido eilėraščių knygelę – tai ir paskatino ją aplankyti. Nors, kaip sakė pati Irena, tų poezijos knygelių dabar labai daug, o šnekėti ji nemėgstanti – pokalbis išėjo nenuobodus, kaip ir jos gyvenimas. Ir kalbėjomės ne tik apie knygelę.
„Šnekėti – bjauriausias darbas, o kuistis internete – labai smagu. Anūkė net žada normuoti man laiką prie kompiuterio“, – visai rimtai sako netrukus gana garbingą jubiliejų švęsianti moteris. Ne ne – kompiuteriu ji nežaidžia, o tik skaito laikraščius ir visokius straipsnius. „Juk turiu žinoti, kas vyksta Lietuvoje ir kitam sviete. Bet svarbiausia, kas pas mus“, – tvirtina ji.
O kas vyksta? „Negaliu garsiai sakyti, būsiu nesuprasta, – juokiasi Irena ir sako mananti, kad vyksta daug negerų dalykų. – Visur daug tuščių dalykų. Lietuvos „žvaigždyno“ per televizorių aš nežiūriu, bet labai pergyvenu, kad mūsų vaikams tai brukama ir formuojamos ne tokios vertybės, kokios galėtų būti.“
Savo dukras Irena jau užaugino, jos abi gyvena užsienyje, o dabar augina anūkę Simoną, kuri labai dažnai lanko mamą Vokietijoje, bet mokytis nori Lietuvoje. Pirmąją močiutės knygą trim egzemplioriais – mamai, tetai ir močiutei – ir „išleido“ gimnazistė Simona. Irena labai brangina šį vienetinį šilko viršeliais kruopščiai įrištą leidinį.
 Išleisti knygelę leidykloje ją skatino Algirdas Sinkevičius, su kuriuo, Irenos žodžiais tariant, „23-us metus gyvename – ne santuokoje, bet nepasimetėme“. Dėl knygelės galutinai apsisprendė tada, kai Algirdas, užsimojęs parašyti išsamią Viešvilės istoriją, jai parnešė pluoštelį vokiškų eilėraščių, parašytų moterų, kurios 1944 m. su šeimomis buvo iškeldintos iš Klaipėdos krašto. Tik Nepriklausomybės laikais jos aplankė savo gimtinę Viešvilę ir sukurtus eilėraščius perdavė Rydelkalnio dvarelio savininko palikuoniui Hansui Erhardtui von Knoblachui, vokiškai parašiusiam „Viešvilės kroniką“.
„Perskaičiau tuos eilėraščius – jie pulsavo skausmingu Tėvynės ilgesiu. Porą mėnesių viešėdama pas dukras aš labai pasiilgstu namų, o ką tie žmonės, išvaryti iš namų, turėjo išgyventi?“, – prisimena moteris, kaip tos eilės palietė jos jausmus. Ėmėsi eilėraščius versti į lietuvių kalbą – apsikrovė žodynais, pasitelkė internetą, siekdama kuo autentiškesnio skambėjimo braižė eilėdaros schemas. Dirbo atidžiai, kruopščiai ir nelengvai. „Man reikėjo to darbo, aš turėjau jį padaryti“, – sako Irena.
Knygelėje „Ilgesio gijos“, kurion įdėjo ir savo, ir dukros Almos eilėraščių, svarbiausiais Irena laiko tuos vokiškuosius: „Man rūpėjo ne pasidemonstruoti, kad aš čia rašau, bet kad buvo čia ir prieš mus, ir gal net subtiliau jaučiančių už mus. Dabar, kai atsidarė keliai, kai jaunimas pasklido po įvairias šalis, jei paskaitytų tų moterų eilėraščius – gal suprastų, kas yra Tėvynė. Kad neužsibūtų per ilgai svetur, kad sugrįžtų.“
Nors į knygelę sudėjo dabartinius savo eilėraščius, kūrybos paskata gimė vaikystėje. „Knygai turbūt iš mamytės daug esu pasiėmusi“, – sako Irena ir nuklysta į tolimas šviesias dienas savo gimtojoje Kukarskėje. – Irena Julija – taip gražiai mane pavadino mamutė. Gyvenome labai biednai – žemės ten blogos. Penkerių mane pradėjo vestis į mišką uogauti – per vasarą turėjome užsidirbti, kad išgyventume žiemą. Vasarų neturėjau, bet savotiškai buvo gera ir įdomu. Pėstute eidavom į Kaliningrado miškus, pusiaukelėje nakvodavom ant šieno pas žmones, anksti ryte keldavomės ir – į mišką. Mamutė buvo poetiškos sielos, ji vis nukreipdavo mano žvilgsnį ten, kur gražu. Labai šviesi buvo, daug skaitė – Nėris, Janonis, Simonaitytė buvo jos mylimiausi. Dainuodavom susėdusios...“
 „Mokykliniai metai man daug teigiamų emocijų nepaliko, – toliau pasakoja Irena, – gal pati jaučiausi skirtingesnė: mano ir uniforma štapelinė, kaspinams neturėjome pinigų, ir – tėvo nėra. Mano mamutė buvo vieniša, nežinau, kodėl su tėvu į daiktą nesuėjo, nors jis mane labai mylėjo. Tėvo buvo trys broliai, bet aš buvau vienintelis vaikas jų giminėj. Mama buvo graži ir neprimityvi, jai daug kas piršosi, bet netekėjo dėl manęs. Vienas žmogus jai patiko, tada tarėsi su manim. Aš buvau trylikametė ir tai išgirdusi pabėgau iš namų. Paskui labai gailėjausi, kad mama liko viena.“
Baigusi 10 klasių Irena labai susirgo. Vidurinę baigė, bet apie studijavimą – nė minčių, nebuvo nė sąlygų. Įsidarbino Kidulių tarybiniame ūkyje sekretore. Direktorius buvo žydas, didelę tragediją išgyvenęs žmogus, todėl labai jautrus kitiems. Labai jautri buvo ir Irena – verkdavo dėl menkiausios pastabos. Paskui susiėmė – „kiek su manim terliosis, jei aš taip ašarosiu“.
Sekretoriavo aštuonerius metus, pamilo tą darbą, o žmonės mylėjo ją. Tačiau ji puoselėjo svajonę studijuoti. „Vokiečių kalbos mokytojas A. Pečiukaitis mus dresuodavo. Labai buvo reiklus, vaikai jo dėl to nemėgo, bet man patiko“, – prisimena Irena, kurios vokiečių kalbos tartį ir dabar giria vokiečiai. Bet stacionarui nebuvo pinigų, o neakivaizdinės studijos – tuo metu buvo tik Rygoje. Nusprendė studijuoti lietuvių kalbą ir dirbti mokytoja.
Jurbarko Švietimo skyriaus vedėjas pasiūlė dvi vietas. Nuvažiavusi į tolimą kaimą jaunutė mokytoja išlipo laukuose ir net neužėjo į mokyklą, tik sulaukė grįžtančio autobuso ir išvažiavo atgal. „Plynuose laukuose mano akiai nebuvo kur užkliūti. Kai atvažiavau į Viešvilę, buvo tokia paslaptinga prieblanda. Abipus kelio augo galingi medžiai. Ilgai stovėjau, dairiausi. Pajutau, kad čia gali būti antrieji mano namai“, – pasakoja I. Foktienė. Iš Kidulių į Viešvilę atvažiavo ir Helmutas Foktas – to mylėto vyro, jauno žuvusio autoavarijoje, gražios pavardės Irena neišsižadėjo.
Lietuvių kalbą mokykloje ji dėstė tik kelerius metus, po to priėmė pasiūlymą dirbti Viešvilės apylinkės sekretore ir čia atrado įdomų ir prasmingą darbą ir puikų bendradarbių kolektyvą. „Koks buvo įdomus darbas – ne tik su popieriais, bet ir su žmonėmis. Diapazonas platus, buvom kaimo notarai. Reikėjo daug žinių, mokiausi, ši sritis mane labai domino. Krūvis didelis, bet nenuobodus, matyt, esu užsigimusi raštininkė“, – teigia Irena. Ji nebijojo prisipažinti, jei ko nežinojo: čia pat, prie žmogaus, skambino, konsultavosi, jos didybė nuo to nenukentėjo.
Apylinkės sekretorė suprato svarbų dalyką, kad su visais reikia būti nuoširdžiam, visus gerbti, o labiausiai padėti paprastam žmogui, kuris neretai nežino ir nedrįsta varstyti valdiškų įstaigų durų, kiti – patys suras ir gaus, ko jiems reikia. Todėl ir dabar, nors jau šešerius metus nebedirba, išėjusi į miestelį ji ilgai nepareina – viešviliečiai ją draugiškai sveikina, šnekina ir maloniai apkabina.
„Esu laiminga, nes mano mergaitės labai geros užaugo, jas vertina ir gerbia darbe ir draugai“, – džiaugiasi Irena. Abi dukros, Alma ir Aida, gyvena užsienyje. Irena jas lanko, tačiau ir ten savo dienas paįvairina darbu. „Aš negaliu nedirbti – nuobodu. Prašiau, kad man surastų darbelį“, – sako Irena, keletą kartų Vokietijoje slaugiusi senelius. „Ir šiame darbe svarbiausia – mylėti žmogų. Prie seno ir sunkiai sergančio reikia sėdėti, šnekėtis, dainuoti kartu. Ir savo biednos šalies nuvažiavęs negali išduoti, nes taip menkini ir save. Šnekėti, kad čia skurdas, vargas – nereikia, gal tik kad dabar mūsų valdžia nesusitvarko. Aš vokiečiams dovanų veždavau lietuviškų knygų, kur mūsų šalis gražiai pavaizduota“, – mintimis dalijasi Irena.
Prieš keletą metų Irenos neaplenkė baisioji šio amžiaus liga. Tą ligą moteris vadina savo draugu ir kalba apie ją su šypsena: „Kad aš sukčiau sau galvą!? Kad savo dienas užimčiau blogomis mintimis!? O kas pasikeis į gera, jei verksiu? Į bloga – gali.“
Irenos manymu, kol žmogus turi gyvenimo tikslą – tol gyvas, tol ta paskutinė kelionė nutolsta. O Algirdas, patikimas jos gyvenimo palydovas ir bendramintis, prideda, kad niekuomet nereikia skubėti visko iškart nuveikti.
„Aš dar turiu padėti dukrai užauginti savo anūkėlę geru žmogumi“, – sako I. Foktienė.
Susirgti nuoboduliu Irenai negresia.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook