Provincijos nepabūgusios gydytojos – nenusivylė

Provincijos nepabūgusios gydytojos – nenusivylė (0)

2015-02-28

Praėjusių metų vasaros pabaigoje Jurbarko pirminės sveikatos priežiūros centras sulaukė dviejų jaunų šeimos gydytojų – čia pradėjo dirbti ką tik mokslus baigusios Gintarė Dičiūnienė ir Jovita Malinauskienė. Pasirinkusios ne didmiesčių klinikas, bet rajono centro polikliniką, jaunos medikės pradžiugino pacientus ir pačios kol kas nenusivylė nei darbu, nei gyvenimu mažame miestelyje.

Gražiausiu keliu – į Jurbarką

Šeimos gydytojai Gintarei Dičiūnienei per ilgus studijų metus daug kur teko atlikti praktiką, o pirmąja jos darboviete tapo Jurbarko PSPC.
„Esu kaunietė, bet norėjau dirbti mažame miestelyje. Nuo rugpjūčio esu čia, bet Jurbarką matau mažai, nes žiemą – tamsu ir šalta“, – sakė gydytoja Gintarė. Tačiau dar būdama studentė vasaromis pačiu gražiausiu Lietuvoje panemunių keliu ji važiuodavo į pajūrį, sustodavo pilyse, o Jurbarką įsidėmėjo kaip tylų, ramų miestelį.
Pasitarę su vyru Arvydu, kuris yra architektas, o kilęs iš Birštono, ieškoti darbo tuo pat gražiuoju keliu atvažiavo į Jurbarką. „Labai gerą įspūdį padarė įstaigos vadovė – pagal tai juk irgi renkiesi. Darbo sąlygos irgi geros – gavau nuosavą kabinetą ir apylinkę, tai yra prisirašiusius pacientus. Dideliame mieste dažnai tenka keliems gydytojams dalytis vienu kabinetu ir susirasti pacientų“, – sako gydytoja. Ji teigia tikrai nenusivylusi darbu ir gyvenimu mažame miestelyje. Nors gimtojo miesto pasiilgsta, bet, pasak gydytojos, važiuoti iš Kauno į Jurbarką, užsienio atstumais, – tai kaip į užmiestį.
„Besimokant vidurinėje man labiausiai patiko žmogaus anatomijos ir biologijos pamokos, norėjau gilintis į tas sritis. Turėjau ir didžiulę svajonę tapti vaikų darželio auklėtoja – kokia laimė dirbti su vaikais! Bet pasirinkau mediciną ir tikrai nesigailiu“, – pasakoja gyd. G. Dičiūnienė. Jos pacientai dabar – daugiausia vyresni žmonės, ir gydytojai svarbu juos pažinti, įdomu gilintis į jų psichologiją. Šeimos gydytojas dažnai net pagal paciento nuotaiką gali pasakyti, kokie negalavimai jį atvijo. „Pastebiu, kad žmones čia labiau kamuoja socialinės problemos, o ne ligos. Socialinių problemų labai daug“, – sako ne tik Jurbarko PSPC, bet ir Girdžiuose bei Raudonėje dirbanti šeimos gydytoja.
Gydytoja Gintarė visada labai mėgo skaityti knygas. Tačiau dabar tam dažniausiai nebelieka laiko, nes laisvalaikis priklauso šeimai – su vyru Arvydu jiedu augina sūnų Arminą, dabar jam treji metai. Dėmesio reikalauja ir šuo Keksas – Gintarė yra didelė šunų mylėtoja. „Bet per atostogas prisikraunu lagaminą knygų ir skaitau dieną naktį. Daug ką skaitau. Pavyzdžiui, amerikiečių rašytojos Džudi Pikou esu perskaičiusi visas knygas – man įdomu jos keliamos problemos ir teisiniai jų sprendimai, – pasakoja gydytoja. – Knygų dabar jau nebeperku, bet ir Jurbarko bibliotekoje dar nebuvau – man parneša vyras.“
Savaitgaliais gydytojos šeima keliauja, bando pažinti apylinkes: Panemunės pilys jau seniau aplankytos, dabar spėjo pabuvoti Gelgaudiškyje ir Kiduliuose, kopė į Sudargo piliakalnius ir į Rambyno kalną.
Gydytoja pasakoja, kad trimetis jos Arminas – sveikas, bet serga kaip ir visų kitų vaikai. „Gydome sūnų panašiai kaip ir kiti, bet vaistais nepiktnaudžiaujame. O kad nesirgtume – grūdinamės: daug būname lauke, bet neprirengiu vaiko per daug, kad nesušiltų“, – sako gydytoja.
Kalbėjomės su šeimos gydytoja G. Dičiūniene po darbo. Iš kabineto išlydėjusi paskutinį pacientą gydytoja prisipažino pavargusi: „Daugiausia vargina rašymas – popierizmas gydytojo darbe atima daug laiko ir jėgų. O bendrauti su pacientais – miela.“
Kai kurie pacientai baiminasi, kad tokia jauna daktarė nepabėgtų iš Jurbarko, ir dievagojasi važiuosią paskui ją. „Peržiemojom čia, o kur nuspręsim gyventi, dar nežinau, bet palikti darbo Jurbarke tikrai nesiruošiu“, – sakė medikė, nuramindama savo pacientus.

Po studijų – į gimtinę

Gydytoja Jovita Malinauskienė užginčijo, kad Jurbarkas – jokia ne provincija, o tik mažas miestelis. „Aš sugrįžau į gimtinę – esu iš šio krašto, baigiau Naujamiesčio vidurinę. Nematau didelio skirtumo, kur dirbti, nes mediko pareiga yra padėti žmogui, to reikia visur. Savam krašte – dar geriau: aš čia daug ką žinau, daug ką pažįstu, todėl neabejojau, kai gydytoja Remigija Mencienė pasiūlė čia dirbti“, – sakė gydytoja Jovita.
Jau pusmetį Jurbarko PSPC dirbanti šeimos gydytoja labiausiai nerimauja dėl pacientų, kurie nenori įdėti savo pastangų, kad būtų sveiki: „Nesakau, kad visi tokie, bet tikrai yra nemažai žmonių, kurie ateina ir tikisi stebuklingų tablečių. Bet nėra stebuklingų tablečių, o norint pasveikti reikia ne tik vartoti vaistus taip, kaip gydytojas nurodė, bet būtina laikytis ir kitų gydytojo nurodymų. Tačiau daug pacientų nenori keisti gyvenimo būdo, nesistengia patys dėl savęs.“
Nedidelių negalavimų atvejais jaunoji medikė vaistų pacientams nelinkusi skirti. „Pavyzdžiui, peršalus galima gydytis arbatomis, bet būtina tas ligas išgulėti, o ne išgėrus tablečių eiti į darbą, – sako šeimos gydytoja. – Juk yra sakoma, kad menas yra gydyti ne vaistais. Tačiau gydymo procesas yra gydytojo ir paciento susitarimas – jeigu žmogus nesilaikys to, ką aš jam patarsiu, tai nėra jokios prasmės.“
Gydytoja savo pacientams pataria judėti, grūdintis, sveikai maitintis ir atsisakyti žalingų įpročių, taip pat – daugiau šypsotis, nes šypsena – puikus vaistas. Visa tai yra labai svarbu ne tik gydant ligas, bet ir norint jų išvengti.
„Kai kuriems pacientams reikia paaiškinti net ir paprasčiausius dalykus. Kiekvieną reikia pašnekinti, išklausyti, patarti, paaiškinti – tai svarbu nustatant diagnozę. Pacientai irgi nori išsipasakoti ne tik apie ligas, bet ir apie savo šeimą, namus, problemas, o gydytojas turi išklausyti, nes tai irgi gydo. Nors kartais būna sudėtinga, kai už durų – eilė, ir visi nori greičiau“, – sako šeimos gydytoja Jovita ir neslepia, kad dokumentus, kurių daugybę turi surašyti, kartais tenka parsinešti namo.
Gydytoja su vyru Remigijumi ir penkiamečiu sūnumi Dovydu gyvena Rotuliuose. „Dovydas darželį lanko Rotuliuose. Esame patenkinti – vaikai čia gražiai ugdomi. Labai smagu, kad ir Jurbarkas, ir mažesni rajono miesteliai yra pasikeitę – renovuojami namai, sutvarkyta Nemuno pakrantė, nutiesti dviračių takai – smagu čia gyventi, tik jaunimo mažoka“, – sako Jovita.
„Abu skaitome – Remigijus fantastinę literatūrą, o aš – mokslinę medicininę, nes gydytojui būtina sekti naujoves ir pačiam atnaujinti. Žiemą mėgstame vandens pramogas – važiuojame į baseiną. Vasarą irgi pakeliaujame, bet daug laiko skiriame ir savo daržui bei sodui prie namų. Užsiauginame mėgstamų daržovių, nes tik tai, ką nusiskini iš savo daržo, tikrai yra šviežia. Mūsų sode auga šilauogės, žagarvyšnės, serbentai, obelys, vynuogė. Bet ruošiant uogienes žiemai aš esu tik savo vyro mamos, su kuria kartu gyvename, padėjėja“, – pasakoja jaunoji medikė.
Jokių stebuklingų receptų, kaip būti sveikam, gydytoja neturi ir kitiems pasakyti negali. Tačiau žino visiškai nestebuklingą, bet labai veiksmingą geros savijautos priemonę. Tai – šypsena. „Reikia visiems daugiau šypsotis. Pasigendu šypsenų. Reikia džiaugtis gyvenimu – tuo, ką šiandien turi ir ką darai. Šypsokitės – ir tikrai būsite laimingesni ir sveikesni“, – patarė gydytoja ir sakė, kad pas savo pacientus kas rytą eina su džiaugsmu.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook