Egzotiškos alpakos rupšnoja panemunių žolę

Egzotiškos alpakos rupšnoja panemunių žolę (0)

2017-01-17

Berniukai – Magas, Manor Farm Narative, Ramzis, Špokas, Taigeris, Karlsonas, mergaitės – Rududu, Pūkė, Manor Farm Luicia, Junė, Blondė, Ausylė ir kitos. Aštuoniolika didžiaakių alpakų pasitinka užsukusius į Skirsnemunėje įsikūrusį ūkį neoficialiu „Nemuno alpakų“ pavadinimu. 

Vaikystės kaimas 
„Iš pradžių galvojome apie avis, bet internete pamatėme alpakas. Apie jas nebuvome nieko girdėję“, – sako alpakų savininkai Agnietė Merkliopaitė ir Mindaugas Pranckūnas. Jau ketvirtus metus pora Agnietės senelių Zitos ir Juvencijaus Gadliauskų sodyboje Skirsnemunėje prižiūri šių gyvūnų bandą. 
Agnietei ir Mindaugui tai nėra pragyvenimo šaltinis – abu turi kitus darbus. Alpakų ūkis – mėgiamas užsiėmimas, verslo pradžia, o gal ir visai naujas gyvenimo etapas. A. Merkliopaitė Vilniaus universitete dėsto švedų kalbą, o M. Pranckūnas dirba kelių statybos įmonėje. Jaunų žmonių namai – Kaune, tačiau Skirsnemunėje prabėga kiekvienas savaitgalis, šventinės dienos, atostogos ir kitas laisvas laikas. 
Agnietė su tėvais gyveno Raseiniuose, tačiau Skirsnemunėje pas senelius prabėgo gražiausios vaikystės dienos. Todėl kelio į panemunių miestelį mergina neužmiršo. „Jei nebūtų alpakų, vis tiek į kaimą važiuočiau nuolat. Seneliai jau garbaus amžiaus – reikia jiems padėti“, – sako Agnietė.
Jai pritaria ir Mindaugas. Pora jau dešimtmetį drauge, todėl Skirsnemunė tapo sava ir jam. „Mano seneliai – miestiečiai, tačiau vaikystėje dažnai būdavau tėvų draugų sodyboje Eržvilke. Tad kaimas man mielas“, – sako vyras. 
Senoje Gadliauskų sodyboje vietos užteko ne tik anūkei ir jos draugui, bet ir naujiems įnamiams. Zita ir Juvencijus laikė gyvulių, tačiau vėliau jų atsisakė. „Su alpakomis daug mažiau darbo nei su karvutėmis“, – sako Zita. Senolė drauge su sutuoktiniu prižiūri bandą, kai jų šeimininkai išvažiuoja į darbus.
Susižavėjo iš karto
Internete paskaitę apie šiuos gyvūnus, turėdami laisvadienį gegužės 1-osios proga Agnietė ir Mindaugas nuvyko į alpakų ūkį Trakų rajone. „Pamatėme, ir viskas. Abejonių neliko“, – šypsosi abu, prisiminę pradžią.
Pirmosios trys alpakos į Skirsnemunę atvežtos 2013 m. vasarą. Iš Čilės atkeliavusių patelių čia laukė sodri sodybos ir panemunių lankų žolė bei dar 1928 m. statytas tvartas. Alpakos nelepios – nors kilusios iš Pietų Amerikos, jos puikiai jaučiasi lietuviškų orų sąlygomis. Gyvūnams vasarą svarbiausia žolė, žiemą – šienas, nuo vėjo apsauganti pastogė ir draugija. „Alpakos – bandos gyvūnai. Būdamos vienos jos gali susirgti“, –  tikina Agnietė.
Ar dėl draugijos, ar dėl vis stiprėjančios meilės šiems gyvūnams Skirsnemunėje jų pradėjo sparčiai daugėti. Gimė mažyliai, kelios atkeliavo iš Lenkijos, iš Didžiosios Britanijos atvyko australų kilme besididžiuojantis veislinis patinas Manor Farm Narative – vis daugiau įvairiaspalvių gauruočių traukė panemuniais važiuojančiųjų ar per miestelį keliaujančiųjų žvilgsnius. 
Šiuo metu Nemuno alpakų bandoje – šeši įvairaus amžiaus patinėliai ir dvylika patelių. Net aštuonios alpakos gimusios ir augusios Skirsnemunėje.
Agnietė ir Mindaugas nenori itin didelės bandos – 20-25 alpakos, jų manymu, pats tas. Bent jau šiuo metu taip galvoja, nes patelės visos vėl sukergtos, todėl neaišku, kiek mažylių papildys bandą. Kad būsimos mamytės pailsėtų, teko nuo jų atskirti vis dar žindusius 6-7 mėnesių alpakiukus, kurie savo nepasitenkinimą išreiškia verksmingais balseliais. „3-4 savaitės, ir jiems nebereikės mamų, galės grįžti į bandą“, – sako Agnietė, maitindama atskirame aptvare laikomus keturis jaunus gyvūnus.
Alpakos vaikus nešioja apie 11,5 mėnesio ir atsiveda tik po vieną, todėl bandos negausėja taip sparčiai. Lietuvoje didžiausi ūkiai turi po 50-60 gyvūnų, užsienyje – ir po kelis šimtus ar net tūkstančius. Stambesnių ūkių Lietuvoje – vos 5-6, o mažųjų augintojų jau būtų kelios dešimtys. Vos prieš keletą metų atkeliavusios į šalį alpakos greit paplito. Jau keletas augintojų yra ir Jurbarko rajone.
Rūpesčiai ir džiaugsmai
Alpakos – tvarkingi ir protingi gyvūnai. Jos puikiai žino kelią į tvartą, kur galima rasti maisto, o kur eiti negalima. Šeimininkai stengiasi kasdienę jų priežiūrą supaprastinti – įrengė automatinį vandens padavimą, alpakoms visada prieinamas šienas – jos paėda, kiek nori, ir niekada nepersiėda. Vasarą gyvūnai dažniausiai būna lauke, o žiemą juos reikia išleisti pasivaikščioti. „Nei maudyti, nei šukuoti jų nereikia. Jos pačios mėgsta po balas ar sniegą pasivartyti“, – juokiasi Agnietė. 
Patinėliai nuo patelių laikomi atskirai – visiems nuo to ramiau. Bandoje gali būti tik vienas dominuojantis patinas, todėl jie mėgsta tarpusavyje išsiaiškinti santykius pasispardydami, pasitrankydami ilgais kaklais ar net kandžiodamiesi. Agresyviems netgi tenka patrumpinti iltinius dantis. Damutės  – intrigantės. Jos nesimuša kaip patinėliai, bet taip pat turi hierarchiją ir kovoja dėl vietos bandoje.
Su žmonėmis alpakos elgiasi gražiai, bet būna, kad nepatikusį apspjauna, o jei nusprendžia neprisileisti, gyvūną pagauti labai sunku. „Šeimininkus jos pažįsta. Gal iš gestų, balso. Svetimų prisibijo. Leidžiasi glostomos, bet nėra meilios kaip katinai ar šunys. Sako, kad alpakas galima dresuoti kaip šunis, bet tam reikia turėti laiko“, – sako Agnietė. Mindaugas tvirtina, kad nuo jo alpakos sprunka dažniau, nes žino, kad jis ateina su reikalu – karpyti nagų, kirpti ar suduoti vaistų.
Šeimininkams didžiausias darbymetis vasarą, kai tenka ruošti šieną, gimsta mažyliai, prasideda vilnos kirpimas. Nors alpakos nėra lepios, kartais tenka pasirūpinti jų sveikata. Tik parsivežus pirmąsias kilo problemų įregistruoti bandą – veterinarijos registruose nebuvo tokių gyvūnų, ir veterinarai nežinojo, kaip elgtis. Po kelerių metų vis dar nėra sukurtos alpakų registravimo sistemos – užtenka kartą per metus pranešti jų skaičių. Veterinarines paslaugas teikia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto stambiųjų gyvūnų klinika – ten dirbanti veterinarijos gydytoja Jurgita Autukaitė puikiai išmano apie alpakas.
Visus vargus atperka malonumas bendrauti su gyvūnais. „Išeini ryte į kiemą, o ten – alpakos. Gražu pažiūrėti“, – atsidūsta Mindaugas. „Smagu laukti mažiukų. Per alpakas susiradome daug naujų pažįstamų, net draugų“, – džiaugsmais dalijasi ir Agnietė.
Ne dėl pelno
„Jei kam atrodo, kad įsigijai alpakų ir jau tapai dideliu verslininku, tai – anaiptol netiesa“, – tvirtina alpakų augintojai. Kol kas ūkis neneša pelno, greičiau tenka daug investuoti. Viena patelė kainuoja apie 2000 eurų, veisti netinkamas patinėlis – apie 1000. Suporuoti vieną patelę su pasiskolintu patinu atsieina 150-400 eurų. Dabar, kai įsigijo savo veislinį patiną, bus lengviau, bet ateityje vėl teks galvoti, kaip išvengti kraujomaišos ir gauti kokybiškų palikuonių.
„Be meilės – nieko nebus“, – įsitikinęs Mindaugas. Apie pelną galima galvoti tik daug ir nuoširdžiai dirbant. Didžiausias darbas laukia prieš vasarą, tada alpakos kerpamos. Kirpti jas Agnietė ir Mindaugas mokėsi patys. Iš pradžių modeliai buvo ne itin gražūs, bet su metais visas procesas vyksta sparčiau ir gražiau. Dabar vieną alpaką Mindaugas apkerpa per pusvalandį. „Geriausi pasaulio kirpėjai tai padaro per 3-5 minutes ir per dieną apkerpa 200 gyvūnų, tad tobulėti yra kur“, – juokiasi jis. Nejuokinga buvo tada, kai apkirpus vieną alpaką nuo kailyje pribyrėjusio žvyro atšipdavo mašinėlės peiliukai. „Dabar jau žinome, kad prieš kirpimą alpakoms negalima leisti gulinėti“, – sako pamokas išmokę alpakų augintojai.
Kerpamos alpakos paguldomos ant žemės, kojos surišamos, kad staiga pašokusios nesusižeistų pačios ir nesužeistų šalia esančių žmonių. Kirpimo pradžioje nerimstančios jos greit pajunta malonumą atsikratyti vilnos, o nenukirptos per vasaros karčius gali net žūti.
Viena alpaka sveria 50-60 kg, o vilnos vienu kirpimu būna – 2-3 kg. Praėjusį pavasarį į maišus sugulė apie 25 kg puikios vilnos. Alpakų vilna – labai šilta, lengva, siūlai tvirti. Kokybiškiausia, minkščiausia – nuo gyvūnų nugaros, šonų, šiurkštesnė – nuo papilvės, galvos, kojų. Kerpant alpakas rengiama talka – vilna iš karto rūšiuojama. Ne mažiau darbo laukia ją valant – rankomis tenka išrinkti visus šapus. 
Surūšiuota vilna vežama į karšyklą, nes patys tokio darbo neįveiktų. Gerus karšėjus skirsnemuniškiai rado prie Prienų. Sukarštą vilną Agnietė ir Mindaugas perduoda verpėjoms Kaune, Jurbarke ir rajone. Pabandę verpti verpykloje, liko ne visai patenkinti: mašinų darbas – tai ne rankų. Agnietė ir pati sėdo prie ratelio. Verpti pamokė mama. „Tai daugiau darau iš smalsumo, ne iš reikalo. Mane žavi vilnos virsmas siūlais. Visas rankų darbo procesas“, – sako Agnietė. Daugėjant vilnos reikia daugiau verpėjų, todėl alpakų augintojai planuoja įdarbinti jų daugiau.
Siūlus alpakų šeimininkai parduoda. Keletą kartų važiavo į muges, jau atsiranda grįžtančių pirkėjų. Agnietė ir jos močiutė mezga pirštines, kepures, šalikus, megztinius. Ir patys šiltus gaminius nešioja, ir dovanoja, ir pirkti siūlo. Neseniai pasiūlė naują produktą – lengvutes, bet šiltas alpakų vilnos antklodes. Savo produkciją Agnietė ir Mindaugas pristato internetiniame puslapyje nemunoalpakos.lt. „Mums negaila žinių. Tuo, ką žinome patys, mielai dalijamės su visais“, – sako Mindaugas.
Verslas, nors ir labai mažas, prasidėjęs nuo susižavėjimo, penimas meile ir darbštumu, anksčiau ar vėliau atneš pelno. Galima tvirtinti, kad ir dabar neša – išreikšto džiaugsmu, ramybe, pasitenkinimu, pilnatve. 
Jūratė Stanaitienė

R. Vyšnios nuotr.



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook