Rizikuoti sveikata negalima. Ir medikai pataria žmonėms patiems nesigydyti, bet sunegalavus kreiptis į specialistus. Deja, apsilankymas pas gydytoją ne visada pataiso savijautą, ypač kai atsiduri sveikatos sistemos reformos brūzgynuose, kai net valdiška vadinamoje įstaigoje turi susimokėti ir niekas tau nepaaiškina žmonių kalba – už ką, o tik beda pirštu į ant sienų sukabintus įstatymus.
Po apsilankymo Jurbarko ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje Milda Povilaitienė paskambino į redakciją. Moteris piktinosi, kad į ligoninę atvežta greitosios turėjo susimokėti už atliktus tyrimus, ir mano, kad tai yra gydytojų savivalė.
Greitąją pagalbą M. Povilaitienė išsikvietė lapkričio 11-osios rytą. Prieš tai kelias dienas gydėsi namuose, nes juto, pasak jos, gripo simptomus – skaudėjo gerklę, buvo aukšta temperatūra.
„Priėmimo skyriuje ilgai laukėme gydytojo Siaurusaičio, o kai atėjo, liepė man eiti į ligonių kasą susimokėti, tada padarys tyrimus. Už ką? Esu drausta, 40 metų išdirbusi pensininkė, ir niekada nereikėjo mokėti“, – piktinosi moteris.
Kodėl turi mokėti, ji sakė klaususi ir gydytojo, bet aiškaus atsakymo, matyt, neišgirdo. „Daktaras sakė: nei aš jūsų, nei jūs manęs nepažįstate. Gal norėjo, kad jam mokėčiau? Bet į kišenę nedėjau, ligonių kasoje sumokėjau 12 eurų. Gal daktarams reikia mokėti per ligonių kasą?“ – klausė M. Povilaitienė.
Kai sumokėjo, ligonei buvo padaryti tyrimai. „Buvau labai pavargusi, nusilpusi, mane vežė su ratukais. Išlaikė iki vakaro, sutriko širdies ritmas, sakau: važiuoju namo, – pasakojo moteris ir stebėjosi: nežinau, kodėl tas gydytojas taip nekenčia tų ligonių…“
Paprašytas pakomentuoti šią situaciją VšĮ Jurbarko ligoninės vyriausiasis gydytojas Aivaras Šlekys sakė: „Situacija tokia – jeigu nėra būtinosios pagalbos poreikio, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. O jei pacientas pateko į Priėmimo skyrių, arba mes sumokame, arba šeimos gydytojas turi sumokėti už jo konsultavimą. Kai kurie šeimos gydytojai nenori mokėti.“
M. Povilaitienės atvejis buvo būtent tas, kai būtinoji pagalba nebuvo reikalinga. „Pakilusi temperatūra dar nėra būtinos pagalbos sąlyga. Pacientės temperatūra buvo 37,4, kraujospūdis 157 ir 95, pulsas buvo dažnas, bet tai irgi ne kriterijus – susinervina žmogus, ir pulsas padažnėja. Bet tai irgi nėra indikacijos guldymui į ligoninę. O jei neguldoma, ligonis vyksta į namus, ir, automatiškai, tai nebuvo būtinoji pagalba. Tada pacientas turi užsimokėti arba apmoka ta įstaiga, prie kurios jis prisirašęs, nes mes atliekame tokią pat apžiūrą, kokią būtų suteikusi ir ta įstaiga“, – aiškino Jurbarko ligoninės vyr. gydytojas.
Bet kodėl buvo reikalaujama, kad susimokėtų pacientė, o ne įstaiga, kurioje ji yra prisirašiusi?
„Pacientė prisirašiusi pas gyd. Onutę Makūnienę, kuri dirba Jurbarko šeimos klinikoje. Ši klinika yra pareiškusi, kad nemokės tokiais atvejais, kai pacientas patenka pas mus klinikos darbo metu. Pacientė į Priėmimo skyrių pateko apie 11 val. – tai jų darbo laikas. Tokiais atvejais jie atsisako mokėti“, – sakė A. Šlekys.
Ar yra buvę, kad Jurbarko ligoninės pateiktos sąskaitos už atliktas paslaugas liko neapmokėtos, klausėme vyr. gydytoją. „Į teismus mes nėjome, tiesiog bandėme susitarti. Yra dvi klinikos – UAB Jurbarko šeimos klinika ir „Philema“, V. R. Petkinienės IĮ, kurios labai aktyviai stengiasi mums nemokėti už paslaugas, kurios nėra būtinoji pagalba. Tokiu atveju mūsų ligoninė patiria žalą. Mes ir šiaip patiriame žalą, nes mūsų tyrimų kaina yra didesnė negu 12,86 Eur. Šis mokestis yra už gydytojo konsultaciją, į kurią įeina ir tyrimai. Tie įkainiai yra ne mūsų, o ligonių kasų nustatyti. Pacientei, apie kurią kalbame, buvo padaryta rentgenograma, atliktas šlapimo tyrimas, bendras kraujo tyrimas, radiologo konsultacija – tas mokestis nepadengė išlaidų.“
Tačiau žmogui, kuris turi 40 metų darbo stažą ir yra pensininkas, tie 12 Eur – ne tik nuostolis, bet ir didelis nusivylimas mūsų šalies sveikatos sistema, o pirmiausia – gydytojais.
Ar dažnai Priėmimo skyriuje taip būna, ar iš daugelio reikalaujama užsimokėti?
„Ne iš daugelio. Visos pirminės sveikatos priežiūros įstaigos yra sudariusios sutartis su Jurbarko ligonine, kad ne darbo metu arba švenčių dienomis priimsime jų pacientus. Net jei nėra būtinosios pagalbos ir ne tik nedarbo ir švenčių dienomis jie atvyksta pas mus. Dauguma įstaigų apmoka be jokių pasistumdymų. Bet mes visada klausiame, prie kokios įstaigos jie yra prisirašę. Minėtos dvi įstaigos atsisakinėja mokėti. Nuostolio mes nenorime patirti, todėl prašome apsimokėti žmones, kurie, nesant būtinosios pagalbos poreikio, kreipiasi į Priėmimo skyrių tuo metu, kai dirba ir jų šeimos gydytojas“, – paaiškino A. Šlekys.
Vyr. gydytojas neneigė, kad konflikto šiuo atveju, ko gero, nebūtų, jei moteris būtų prisirašiusi kitur. Jo minėtų dviejų klinikų pacientai visada paprašomi užsimokėti, jei atvyksta savo šeimos gydytojo darbo laiku, o atlikus tyrimus paaiškėja, kad skubi pagalba nebuvo būtina.
A. Šlekio įsitikinimu, šeimos gydytojas turėtų dirbti 24 val. per parą, taip pat ir važiuoti pas pacientus į namus. „Yra privačių klinikų, kurių gydytojai patys važiuoja pas pacientus – iš principo taip ir turėtų veikti ši sistema“, – mano jis.
Paskambinome gyd. O. Makūnienei. „Atsimenu tą situaciją, – sakė ji. – Milda Povilaitienė man skambino dieną prieš tai, supasakojo negalavimus ir pasakė, kokių turi vaistų. Pagal nusiskundimus – tai virusinis susirgimas, nieko daug nereikia, sakiau gerti vaistus, kurių ji turėjo. Tačiau ji išsigando gerklės skausmo ir padarė savo galva – išsikvietė greitąją. Nežinau, kodėl neatvažiavo pas mus.“
Keli kilometrai nuo vieškelio, kuriuo važiuoja autobusai, gyvenanti, kelinta diena karščiuojanti nebejauna moteris atvažiuoti tiesiog neturėjo kaip. Tokiais atvejais įprasta kviesti greitąją.
Gyd. O. Makūnienė patvirtino, kad Šeimos klinikos gydytojai pas pacientus nevažiuoja: „Jei mes sėstume važinėti į Palėkius, Rotulius? Taip mes nepajėgūs.“
Greitoji visus veža į Priėmimo skyrių, ir kai kuriais atvejais už tai turi užmokėti šeimos gydytojas arba pacientas. Šiuo atveju užsimokėjo pacientė, o jos šeimos gydytoja būgštavo: „Laukiu, ar priėmimas dar kartą neparašys sąskaitos.“ Paklausta, ar anksčiau yra taip nutikę, O. Makūnienė sakė: „Tokio atvejo nebuvo. Turime su ligonine sutartį. Gal nelabai kartais norime mokėti, bet iki šiol sumokėjome. Negalime apmokėti sąskaitų nepatikrinę.“
O. Makūnienė mano, kad ne gydymo įstaigų kompetencija išspręsti problemas, susijusias su apmokėjimu už paslaugas, kurios nepriskiriamos skubiai pagalbai. O nuomonę, kad susirgus reikia kviestis gydytoją į namus, laiko atgyvenusia. „Reikia važiuoti pas daktarą, nes namie tyrimų neatliksi“, – sakė gydytoja.
Užtat, O. Makūnienės nuomone, Jurbarko ligoninė galėtų teikti daugiau paciento stebėjimo paslaugų. „Kitos įstaigos daugiau turi stebėjimo paslaugos. Ją apmoka ligonių kasos, bet Jurbarko ligoninė tokių paslaugų teikia mažai. Kai kurie į Priėmimo skyrių atvežti pacientai galėtų ja naudotis, o ligoninė užsidirbtų“, – siūlė Šeimos klinikos gydytoja.
Norėjome surasti atsakymą, už ką ir kodėl pacientė, prabuvusi gerą pusdienį ligoninės Priėmimo skyriuje, turėjo susimokėti. Bet vargu, ar mūsų kalbintų gydytojų žodžiuose M. Povilaitienė ras atsakymą – kiekvienas šnekėjo iš savo varpinės, pamėtė akmenėlių viens į kito daržą, ir abu atrodo teisūs.
O kur teisybę rasti paprastam žmogui?
Skubioji medicinos pagalba skirstoma į keturias kategorijas. Net jei išsamiai surašytume, kokie negalavimai kuriai kategorijai priskiriami, kažin, ar tai ką pakeistų. Aprašais vadovaujasi gydytojai, o ligoniui jo simptomai – patys svarbiausi. Ir iš mediko, juolab greitosios pagalbos gydytojo, žmogus tikisi skubios, kompetentingos pagalbos. Žinoma, nemokamos, kokią garantuoja ir mūsų valstybės pagrindinis įstatymas. Arba bent jau žmogiško paaiškinimo.
Danutė Karopčikienė
