Atsisveikiname su kalbininku Antanu Balašaičiu (1931 04 15 – 2023 07 25). Jis mirė eidamas 93-iuosius gyvenimo metus, o kraštiečių atmintyje išliks kaip atsidavęs lietuviškos dvasios ir lietuviško žodžio saugotojas, nuoširdus savo gimtojo krašto ir jo žmonių mylėtojas.
Antanas Balašaitis gimė 1931 m. balandžio 15 d. Balniuose. Mokėsi Telviakų pradinėje mokykloje, vėliau – Eržvilko gimnazijoje. 1952 m. baigė Klaipėdos mokytojų institutą, o 1956 m.– Vilniaus pedagoginį institutą.
1957–1960 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantas ir 1961-aisiais apgynė disertaciją „Lietuvių kalbotyros terminų istorija“ bei gavo filologijos mokslų daktaro laipsnį. 1960–1985 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute moksliniu bendradarbiu. Paskui 15 metų darbavosi Mokslo ir enciklopedijų leidykloje, kartu su kitais rašė 2 tomų biografijų žinyną „JAV lietuviai“. 1993 m. redagavo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ trečiąjį leidimą.
Svarbiausias A. Balašaičio darbas – didžiuoju vadinamas „Lietuvių kalbos žodynas“, prie kurio sudarymo ir redagavimo jis dirbo ketvirtį amžiaus. Šį darbą laikė likimo dovana ir jame kartu su kolegomis patyrė daug gražių ir prasmingų akimirkų.
2011 m. balandį A. Balašaitis dalyvavo Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus surengtoje kalbos šventėje, į jurbarkiškius kreipėsi „broliai“ ir pasakojo apie savo darbus.
„Dvidešimt tūkstančių žodžių sulasiojau per keturiolika metų bevaikščiodamas po kaimus. Didžiojo žodyno išleista dvidešimt tomų, dabar jis perkeliamas į internetą“, – sakė svečias, į Jurbarką atsivežęs tik menkutę dalelytę didžiulės žodyno kartotekos – keliolika kortelių su pačiais gražiausiais lietuviškais žodžiais.
Lietuvių kalbos žodynas, pasak vieno jo sudarytojų A. Balašaičio, pateikia per keturiasdešimt formų žodžio, kuriuo vadiname brangiausią žmogų – motiną. „Bet ar ne pats gražiausias iš visų mažybinių ir maloninių motinos vardų yra Žemaitės raštuose pavartotas dainingasis žodis motynelė?“, – sakė žodynininkas.
„Mergica, mergelė, mergiška, – skaitė kalbininkas iš savo kortelių, gėrėdamasis, kokia žodinga, graži ir skambi mūsų kalba, – bet pačios gražiausios Jurbarko ir Eržvilko mergučės.“ Tuo mūsiškuoju mergučės kalbininkas pamalonino pulką eržvilkiškių, atvykusių pasveikinti savo garbųjį kraštietį.“ („Šviesa“, 2011 m., Nr. 34)
A. Balašaičio straipsnį „Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ talkininkai ir darbininkai“, parašytą specialiai „Šviesai“, spausdinome 2018 m. gegužę. Straipsnyje kalbininkas priminė žodyną sudarant talkinusius mūsų krašto žmones, o apie save rašė: „Žvelgdamas atgalios galiu džiaugtis, kad brandžiausi darbo metai atiteko didžiajam Žodynui.“
Savo gimtąjį Jurbarko kraštą A. Balašaitis aplankydavo dažnai, buvo energingas, darbštus, bendruomeniškas, nuoširdus – tokį jį prisiminsime. Ir dar – tą nepaprastą sugebėjimą grožėtis, skonėtis lietuviškais žodžiais.
